kraujo

Tai yra Biblijos eilutės, apie kurias kalbama kraujo

Kunigų 17 : 11
11 nes gyvūno gyvybė yra kraujyje. Daviau jums kraują, kad ant aukuro atliktumėte permaldavimą už savo gyvybę; kraujas atlieka permaldavimą, nes jis yra gyvybė.

Ezechielio 16 : 6
6 Ėjau pro šalį ir mačiau tave spurdančią savo kraujuose. Tau gulint savo kraujyje aš tariau: ‹Gyvenk!

Hebrajams 9 : 22
22 Taip pat bemaž viskas pagal Įstatymą apvaloma krauju, ir be kraujo praliejimo nėra atleidimo.

1 Jono 5 : 6
6 Tasai yra, kuris atėjo per vandenį ir kraują, — Jėzus Kristus; ne vien per vandenį, bet per vandenį ir kraują. Ir Dvasia tai paliudija, nes Dvasia yra tiesa.

1 Petro 1 : 19
19 bet brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės.

Hebrajams 13 : 12
12 Todėl ir Jėzus, norėdamas savo krauju pašventinti tautą, kentėjo už miesto vartų.

Kunigų 17 : 14
14 Juk kiekvienam gyvūnui gyvastis — kraujas — yra jo gyvybė. Todėl aš sakiau izraelitams: nevalgysite kraujo jokio gyvūno, nes kiekvieno gyvūno gyvybė yra jo kraujas; kas valgytų kraują, bus pašalintas.

1 Jono 1 : 7
7 O jei vaikščiojame šviesoje, kaip ir jis yra šviesoje, mes bendraujame vieni su kitais, ir jo Sūnaus Jėzaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių.

Pradžios 9 : 4
4 Tiktai mėsos su jos gyvybe, su krauju joje, nevalgysite.

Kunigų 7 : 27
27 Kas valgytų bet kokį kraują, bus pašalintas iš savo giminės“.

1 Jono 5 : 8
8 Dvasia, vanduo ir kraujas, ir šie trys sutaria.

Hebrajams 9 : 12 – 14
12 taip pat ne ožių ar veršių krauju, bet savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą.
13 Ir jeigu ožių bei jaučių kraujas ir telyčios pelenai, kuriais apšlakstomi suteptieji, pašventina ir suteikia kūno švarumą,
14 tai nepalyginti labiau kraujas Kristaus, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo save kaip nesuteptą auką Dievui, nuvalys mūsų sąžinę nuo mirties darbų, idant tarnautume gyvajam Dievui.

1 Petro 1 : 2
2 išankstiniu Dievo Tėvo numatymu, Dvasios pašventinimu, kad būtų klusnūs ir pašlakstyti Jėzaus Kristaus krauju. Tegausėja jums malonė ir ramybė!

Romiečiams 5 : 9
9 Tad dar tikriau dabar, kai esame nuteisinti jo krauju, būsime jo išgelbėti nuo rūstybės.

Apaštalų darbų 21 : 25
25 O dėl tikinčiųjų iš pagonių, tai mes esame išsiuntę nurodymus, kad jie saugotųsi stabams paaukotos mėsos, kraujo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir ištvirkavimo“.

Apreiškimo Jonui 5 : 9
9 Jie giedojo naują giesmę, skelbdami: „Vertas esi paimti knygą ir atplėšti jos antspaudus, nes buvai nužudytas ir atpirkai Dievui savo krauju žmones iš visų genčių, kalbų, tautų ir giminių.

Apreiškimo Jonui 1 : 5
5 ir nuo Jėzaus Kristaus, ištikimojo liudytojo, mirusiųjų pirmagimio, žemės karalių valdovo. Tam, kuris mus myli ir nuplovė savo krauju mūsų nuodėmes[1],

Apreiškimo Jonui 7 : 14
14 Aš jam atsakiau: „Mano viešpatie, tu žinai“. Jis man tarė: „Jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo drabužius ir juos išbalino Avinėlio krauju.

Mato 26 : 28
28 nes tai yra mano kraujas, Sandoros[48] kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti.

Kolosiečiams 1 : 20
20 ir, darydamas jo kryžiaus krauju taiką, per jį sutaikyti su savimi visa, kas yra žemėje ir danguje.

Apaštalų darbų 15 : 1 – 456

1 Iš Judėjos atvyko žmonių, kurie įtikinėjo brolius: „Jei nesiduosite apipjaustomi pagal Mozės paprotį, negalėsite būti išgelbėti“.
2 Kilo nesutarimų ir didelių ginčų tarp jų ir Pauliaus bei Barnabo. Buvo nutarta, kad Paulius, Barnabas ir dar keletas nuvyks dėl šio ginčo į Jeruzalę pas apaštalus ir vyresniuosius.
3 Bažnyčios aprūpinti jie iškeliavo per Finikiją ir Samariją, pasakodami apie pagonių atsivertimą, ir tuo padarė daug džiaugsmo visiems broliams.
4 Atvykę į Jeruzalę, jie buvo priimti Bažnyčios, apaštalų bei vyresniųjų ir pranešė jiems, ką Dievas buvo per juos nuveikęs.
5 Tuomet pakilo kai kurie iš priėmusių tikėjimą fariziejų ir tarė: „Juos reikia apipjaustyti ir reikalauti, kad jie laikytųsi Mozės Įstatymo“.
6 Apaštalai ir vyresnieji susirinko šio klausimo apsvarstyti.
7 Įsiliepsnojus ilgam ginčui, Petras pakilo ir kreipėsi į juos: „Mieli broliai, jūs žinote, jog Dievas jau nuo seniai išsirinko mane iš jūsų, kad pagonys iš mano lūpų išgirstų gerąją naujieną ir įtikėtų.
8 Ir Dievas, kuris pažįsta širdis, paliudijo jų naudai, duodamas jiems Šventąją Dvasią kaip ir mums.
9 Jis nepadarė skirtumo tarp mūsų ir jų, tikėjimu numazgodamas jų širdis.
10 Tad kam gi gundote Dievą ir kraunate ant mokinių sprando jungą, kurio nei mūsų protėviai, nei mes patys negalėjome panešti?
11 Verčiau tikėkime Viešpaties Jėzaus malone būsią išgelbėti kaip ir jie“.
12 Visas susirinkimas nutilo. Dalyviai ėmė klausytis Barnabo ir Pauliaus pasakojimo, kokių didžių ženklų ir stebuklų per juos Dievas padarė pagonijoje.
13 Jiems nutilus, atsiliepė Jokūbas ir tarė: „O dabar, broliai, paklausykite manęs!
14 Simeonas[17] papasakojo, kaip Dievas pirmiausia teikėsi iš pagonių išsirinkti savo vardui tautą.
15 Čia dera pranašo žodžiai, nes parašyta:
16 Paskui aš sugrįšiu ir vėl atstatysiu suirusią Dovydo padangtę. Aš prikelsiu ją iš griuvėsių ir atkursiu ją,
17 kad imtų ieškoti Viešpaties visi kiti žmonės, visos tautos, kuriose minimas mano vardas. Taip sako Viešpats,
18 leisdamas nuo amžių tai pažinti.
19 Todėl, manding, į Dievą atsivertusių pagonių nedera apsunkinti,
20 o tiktai jiems parašyti, kad susilaikytų nuo susiteršimo stabais, nuo ištvirkavimo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir kraujo.
21 Mat Mozė kiekviename mieste nuo seno turi savo skelbėjų, kurie kas šabą jį skaito sinagogose“.
22 Tada apaštalai ir vyresnieji kartu su visa Bažnyčia nutarė pasiųsti į Antiochiją iš savųjų išrinktus vyrus kartu su Pauliumi ir Barnabu. Tai buvo Judas, vadinamas Barsabu, ir Silas, kurie buvo vadovaujantys tarp brolių.
23 Jiems įteiktas toks raštas: „Apaštalai ir vyresnieji broliai siunčia sveikinimą Antiochijoje, Sirijoje bei Kilikijoje gyvenantiems broliams, kilusiems iš pagonių.
24 Sužinoję, jog kai kurie iš mūsų nuvykę asmenys, mūsų neįgalioti, savo kalbomis pasėjo jūsų sielose nerimą bei sąmyšį,
25 mes, bendrai susirinkę, nusprendėme pasiųsti pas jus išrinktus vyrus kartu su mūsų mylimaisiais Barnabu ir Pauliumi,
26 kurie už mūsų Viešpatį Jėzų Kristų yra guldę savo galvas.
27 Taigi siunčiame su jais Judą ir Silą, kurie jums tą patį praneš gyvu žodžiu.
28 Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga neužkrauti jums daugiau naštų, išskyrus tai, kas būtina:
29 susilaikyti nuo aukų stabams, kraujo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir ištvirkavimo. Jūs gerai elgsitės, saugodamiesi šitų dalykų. Likite sveiki!“
30 Atvykę į Antiochiją, pasiuntiniai sukvietė visą bendruomenę ir įteikė laišką.
31 Antiochiečiai, perskaitę jį, apsidžiaugė paguodos žodžiais.
32 Judas ir Silas, būdami pranašai, guodė ir stiprino brolius gausingais pamokymais.
33 Kurį laiką ten pagyvenę, jie buvo brolių išleisti su ramybės linkėjimais atgal pas tuos, kurie buvo juos siuntę.[18]
34
35 Paulius ir Barnabas pasiliko Antiochijoje. Kartu su daugeliu kitų jie mokė ir skelbė Viešpaties žodžio gerąją naujieną.
36 Po kiek laiko Paulius tarė Barnabui: „Grįžkime, aplankykime brolius visuose miestuose, kur esame skelbę Viešpaties žodį, ir pažiūrėkime, kaip jiems sekasi“.
37 Barnabas norėjo pasiimti kartu ir Joną, vadinamą Morkumi,
38 bet Paulius linko neimti tokio, kuris Pamfilijoje buvo nuo jų pasitraukęs ir nesidarbavo su jais.
39 Kilo smarkus ginčas, ir jie išsiskyrė. Barnabas, pasiėmęs Morkų, išplaukė į Kiprą,
40 o Paulius, pasitelkęs Silą, iškeliavo, brolių patikėtas Viešpaties malonei.
41 Jis leidosi per Siriją ir Kilikiją, stiprindamas Bažnyčias.