Tai yra Biblijos eilutės, apie kurias kalbama būdamas geras krikščionis
Mato 16 : 24
24 Tuomet Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi.
Hebrajams 10 : 25
25 Nepraleiskime savųjų susirinkimų, kaip kai kurie yra pratę, bet raginkime vieni kitus juo labiau, juo aiškiau įžvelgiate besiartinančią dieną.
Efeziečiams 2 : 8
8 Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana,
Jono 3 : 16
16 Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.
Luko 18 : 19
19 Jėzus jam atsakė: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik Dievas.
Romiečiams 8 : 1 – 39
1 Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje.
2 Juk gyvybę teikiančios Dvasios Įstatymas Kristuje Jėzuje išvadavo tave[2] iš nuodėmės ir mirties įstatymo.
3 O ko Įstatymas nepajėgė, nes buvo kūno nusilpnintas, tai įvykdė Dievas. Jis atsiuntė savo Sūnų nuodėmingo kūno pavidalu ir nuodėmei įveikti pasmerkė nuodėmę kūne,
4 kad Įstatymo reikalavimai išsipildytų mumyse, gyvenančiuose ne pagal kūną, bet pagal Dvasią.
5 Kurie gyvena pagal kūną, tie rūpinasi kūno reikalais, o kurie gyvena pagal Dvasią — Dvasios reikalais.
6 Kūno rūpesčiai veda į mirtį, o Dvasios rūpesčiai — į gyvenimą ir ramybę.
7 Kūno rūpesčiai priešiški Dievui; jie nepaklūsta Dievo Įstatymui ir net negali paklusti.
8 Kas gyvena kūniškai, negali patikti Dievui.
9 Jūs nesate kūniški, bet dvasiški, jei tik Dievo Dvasia gyvena jumyse. O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra jo.
10 Jeigu Kristus yra jumyse, tai kūnas, tiesa, marus dėl nuodėmės, bet dvasia — gyva dėl teisumo.
11 Jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai jis, prikėlęs iš numirusių Kristų, atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse.
12 Taigi, broliai, mes nesame skolingi kūnui, kad gyventume pagal kūną.
13 Jei jūs gyvenate pagal kūną, mirsite. Bet jei Dvasia marinate kūniškus darbus, gyvensite.
14 Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai.
15 Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“
16 Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai.
17 O jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai. Mes Dievo paveldėtojai ir paveldėtojai drauge su Kristumi, jeigu su juo kenčiame, kad su juo būtume pagerbti.
18 Aš esu tikras, jog šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta.
19 Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai.
20 Mat kūrinija buvo pajungta tuštybei — ne savo noru, bet pavergėjo valia — su viltimi,
21 kad ir pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę.
22 Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina.
23 Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime Dvasios pirmuosius vaisius, ir mes dejuojame, laukdami įsūnijimo ir mūsų kūno atpirkimo.
24 Tuo tarpu mes esame išgelbėti viltimi. Tačiau regima viltis nėra viltis. Jeigu kas mato, tai kam jam viltis?
25 Bet jei turime viltį nematydami, tada laukiame ištvermingai.
26 O ir Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais.
27 Širdžių Tyrėjas žino Dvasios troškimus, kad ji užtaria šventuosius pagal Dievo norą.
28 Be to, žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems.
29 O kuriuos jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą, kad šis būtų pirmagimis tarp daugelio brolių.
30 Kuriuos jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė, kuriuos pašaukė, tuos ir nuteisino, kuriuos nuteisino, tuos ir išaukštino.
31 Tai ką dėl viso šito pasakysime? Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?!
32 Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, tai kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?!
33 Kas kaltins Dievo išrinktuosius? Juk Dievas išteisina!
34 Tai kas pasmerks? Ar Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus?!
35 Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas?
36 Parašyta: Dėl tavęs mes žudomi ištisą dieną, laikomi pjautinomis avimis.
37 Tačiau visa mes lengvai nugalime per tą, kuris mus pamilo.
38 Aš juk esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės,
39 nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.
1 Korintiečiams 2 : 14
14 Deja, juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios. Jis tai laiko kvailyste ir nepajėgia suprasti, kad apie tuos dalykus reikia spręsti dvasiškai.
Jono 14 : 6
6 Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.
2 Timotiejui 3 : 16
16 Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui,
Efeziečiams 1 : 13
13 Jame ir jūs, išgirdę tiesos žodį — savo išgelbėjimo Evangeliją — ir įtikėję juo, esate paženklinti pažadėtąja Šventąja Dvasia,
2 Petro 1 : 21
21 nes pranašystė niekuomet nėra atėjusi žmogaus valia, bet Šventosios Dvasios paakinti žmonės kalbėjo Dievo vardu.
Morkaus 2 : 27
27 Ir pridūrė: „Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui;
Skaičių 12 : 1 – 16
1 Jiems esant Hacerotuose, Mirjama ir Aaronas kalbėjo prieš Mozę dėl jo kušitės žmonos, kurią buvo vedęs, nes jis iš tikrųjų buvo vedęs kušitę.
2 Jie sakė: „Argi VIEŠPATS tik per Mozę kalbėjo? Argi jis nekalbėjo ir per mus?“ VIEŠPATS tai išgirdo.
3 O Mozė buvo labai kuklus žmogus, kuklesnis už bet ką kitą visoje žemėje.
4 Ūmai VIEŠPATS pašaukė Mozę, Aaroną ir Mirjamą: „Ateikite visi trys prie Susitikimo Palapinės“. Jiems atėjus,
5 VIEŠPATS nužengė debesies stulpe, sustojo prie Padangtės įėjimo ir sušuko: „Aaronai ir Mirjama!“ O kai jiedu prisiartino,
6 jis tarė: „Prašau klausytis mano žodžių! Jei tarp jūsų būtų pranašas, aš apsireikščiau jam regėjime, aš kalbėčiau jam sapne.
7 Bet ne toks yra mano tarnas Mozė: jam patikėti visi mano namai.
8 Su juo aš kalbu tiesiogiai, aiškiai, ne mįslėmis. Jis mato patį VIEŠPATĮ. Tad kodėl nebijote kalbėti prieš mano tarną Mozę?“
9 Vis dar pykčio ant jų apimtas, VIEŠPATS nuėjo.
10 Debesiui nuo Padangtės pasitraukus, Mirjama stovėjo balta kaip sniegas — raupsuota[3]. Aaronas atsisuko į Mirjamą ir pamatė, kad ji susirgusi raupsais.
11 Jis tarė Mozei: „Ak, mano viešpatie, prašyčiau nebausti mūsų už nuodėmę, kurią taip kvailai padarėme!
12 Neleisk jai tapti tarsi negyvu gemalu, išeinančiu iš motinos įsčių pusiau sunaikintu kūnu“.
13 Mozė šaukėsi VIEŠPATIES, tardamas: „O, Dieve, maldauju, išgydyk ją!“
14 Bet VIEŠPATS atsakė Mozei: „Jei jos tėvas būtų spjovęs jai į veidą, argi ji nebūtų turėjusi gėdytis septynetą dienų? Tebūna ji uždaryta už stovyklos septynetą dienų. Tik tada ji galės būti sugrąžinta atgal“.
15 Taigi Mirjama buvo uždaryta už stovyklos septynias dienas. Žmonės nesileido į kelionę, kol Mirjama nebuvo sugrąžinta atgal.
16 Paskui žmonės iškeliavo iš Hacerotų ir pasistatė stovyklą Parano dykumoje.
Leave a Reply