autizmas

Tai yra Biblijos eilutės, apie kurias kalbama autizmas

Jono 9 : 1 – 3
1 Eidamas pro šalį, Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį.
2 Jo mokiniai paklausė: „Rabi, kas nusidėjo — jis pats ar jo tėvai, — kad gimė neregys?“
3 Jėzus atsakė: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai.

1 Korintiečiams 12 : 18
18 Bet dabar Dievas sudėliojo kūne narius ir kiekvieną jų, kaip panorėjo.

Izaijo 54 : 13
13 Visi tavo sūnūs bus VIEŠPATIES mokomi; tavo vaikai mėgausis didžia gerove.

Jeremijo 29 : 11
11 Laiduoju tikrai žinąs, ką užsimojau dėl jūsų, — tai VIEŠPATIES žodis, — dėl jūsų gerovės, o ne dėl žalos! Noriu jums suteikti vilties sklidiną ateitį.

Romiečiams 12 : 2
2 Ir nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią — kas gera, tinkama ir tobula.

Psalmynas 139 : 1 – 24
1 Choro vadovui. Dovydo psalmė. VIEŠPATIE, ištyrei mane ir pažįsti.
2 Žinai, kada atsisėdu ir kada atsistoju, iš tolo supranti mano mintis.
3 Stebi mano žingsnius ir mano poilsį, pažįsti visus mano kelius.
4 Nespėjus mano liežuviui žodį ištarti, tu, VIEŠPATIE, jį jau žinai.
5 Iš visų pusių apsiauti mane, savo ranka lieti mane.
6 Tavo pažinimas man per nuostabus, per gilus, aš negaliu jo pasiekti.
7 Kurgi galėčiau pabėgti nuo tavo dvasios ar atsitolinti nuo tavo Artumo?
8 Jei į dangų užžengčiau, tu esi ten, jei Šeole pasikločiau guolį, tu esi ten.
9 Jei įgyčiau aušros sparnus ir įsikurčiau prie tolimųjų jūros pakraščių,
10 net ten mane vedžios tavo ranka ir tvirtai laikys tavo dešinė.
11 Jei sakyčiau: „Tamsa tikrai mane paslėps ir naktimi man taps šviesa“, —
12 tai tau ir pati tamsa nėra tamsi, ir naktis šviečia kaip diena. Tamsa ir šviesa tau tas pat.
13 Juk tu sukūrei mano širdį, numezgei mane motinos įsčiose.
14 Šlovinu tave, nes esu nuostabiai padarytas. Tavo visi darbai nuostabūs, — aš tai gerai žinau.
15 Mano išvaizda tau buvo žinoma, kai buvau slapta kuriamas, rūpestingai sudėtas žemės gelmėse;
16 tavo akys matė mane dar negimusį. Į tavo knygą buvo įrašytos visos man skirtos dienos, kai nė viena jų dar nebuvo prasidėjusi.
17 Kokios nesuvokiamos man tavo mintys, Dieve, ir kiek jų daug!
18 Mėginu jas suskaičiuoti, bet jų daugiau negu smėlio grūdelių, ir net visas suskaičiavęs, vis tiek su tavimi tebebūčiau.
19 O Dieve, kad tu sunaikintum nedorėlį, ir anie engėjai nuo manęs pasitrauktų!
20 Nedorai jie šaukiasi tavo vardo, tavo priešai duoda melagingas priesaikas.
21 Argi aš pakenčiu tuos, kurie nekenčia tavęs, VIEŠPATIE? Argi aš nesibjauriu tais, kurie prieš tave maištauja?
22 Nekenčiu jų mirtina neapykanta, laikau juos savo priešais.
23 Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį, išmėgink mane ir perprask mano mintis.
24 Pažiūrėk, ar neinu klystkeliu, ir vesk mane amžinuoju keliu.

Išėjimo 4 : 11
11 Tada VIEŠPATS paklausė jo: „O kas duoda burną žmogui? Kas padaro jį nebylį ar kurčią, regintį ar aklą? Argi ne aš, VIEŠPATS?

Pradžios 1 : 27
27 Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos.

Mato 17 : 14 – 18
14 Jiems atėjus prie minios, prisiartino vienas vyras, puolė prieš Jėzų ant kelių
15 ir maldavo: „Viešpatie, pasigailėk mano sūnaus! Jis per miegus vaikščioja ir labai kankinasi. Neretai jis įpuola į ugnį arba į vandenį.
16 Aš atvedžiau jį pas tavo mokinius, bet jie neįstengė išgydyti“.
17 Tada Jėzus atsakė: „O netikinti ir sugedusi gimine! Iki kol man reikės su jumis būti! Kiek ilgai jus kęsti? Atveskite jį čia, pas mane“.
18 Jėzus sudraudė demoną, jisai išėjo, ir tą pačią akimirką berniukas pasveiko.

Jono 3 : 17
17 Dievas juk nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas.

1 Korintiečiams 1 : 26 – 29
26 Tik pažvelkite, broliai, kokie gi jūs, pašauktieji, esate? Žmonių akimis žiūrint, nedaug tarp jūsų tėra išmintingų, nedaug galingų, nedaug kilmingų.
27 Bet Dievas pasirinko, kas pasauliui kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus.
28 Ir tai, kas pasaulio akims žemakilmis ir paniekintas, net tai, ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo,
29 kad joks žmogus[3] Dievo akyse negalėtų girtis.

Morkaus 9 : 17 – 29
17 Vienas iš minios jam atsakė: „Mokytojau, aš atvedžiau pas tave sūnų, kuris yra nebylės dvasios apsėstas.
18 Kur tik sugriebusi, dvasia jį tąso, iš burnos jam eina putos, jis griežia dantimis ir pastyra. Aš prašiau tavo mokinius išvaryti dvasią, bet jie nevaliojo“.
19 Tada Jėzus tarė: „O netikinti gimine! Iki kol man reikės su jumis būti? Kiek ilgai jus kęsti? Atveskite jį pas mane!“
20 Jie atvedė. Vos pamačiusi Jėzų, dvasia ėmė tąsyti berniuką, šis parpuolė ant žemės ir apsiputojęs pradėjo blaškytis.
21 Jėzus paklausė tėvą: „Ar nuo seniai jam taip darosi?“ Jis atsakė: „Nuo pat kūdikystės.
22 Dvasia jį dažnai į ugnį įstumdavo ir į vandenį, norėdama pražudyti. Tad jei ką gali, pasigailėk mūsų ir padėk mums!“
23 Jėzus jam atsakė: „‘Jei ką gali’?! Tikinčiam viskas galima!“
24 Vaiko tėvas sušuko: „Tikiu! Padėk mano netikėjimui!“
25 Matydamas susibėgančią minią, Jėzus sudraudė netyrąją dvasią: „Nebyle ir kurčia dvasia, įsakau tau, išeik iš jo ir daugiau nebegrįžk!“
26 Dvasia, klykdama ir smarkiai jį purtydama, išėjo. O berniukas liko tarsi lavonas, ir daugelis sakė: „Jis mirė“.
27 Bet Jėzus paėmė jį už rankos, pakėlė, ir jis atsistojo.
28 Kai Jėzus grįžo namo, mokiniai, pasilikę su juo vieni, klausė: „Kodėl mes negalėjome jos išvaryti?“
29 O jis atsakė: „Ta veislė neišvaroma nieku kitu, tik malda“.