Tai yra Biblijos eilutės, apie kurias kalbama turintis tikėjimą
Luko 18 : 27
27 Jėzus atsakė: „Kas neįmanoma žmonėms, tai galima Dievui“.
1 Korintiečiams 10 : 13
13 Jums tekę išmėginimai tėra žmogiški. Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų mėginti virš jūsų jėgų, bet su išmėginimu duos ir išeitį, kad galėtumėte atsilaikyti.
Psalmynas 23 : 1 – 6
1 Dovydo psalmė. VIEŠPATS — mano Ganytojas, man nieko netrūksta.
2 Žaliose pievose jis mane guldo, prie ramių vandenų gano.
3 Jis atgaivina mano gyvastį ir veda teisumo takais, kaip dera jo vardui.
4 Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi. Tavo Ganytojo lazda ir vėzdas apgins mane.
5 Tu padengi man stalą mano priešų matomoje vietoje, patepi dosniai mano galvą aliejumi; sklidina mano taurė!
6 Tik gerumas ir ištikimoji meilė lydės mane per visas mano gyvenimo dienas, ir aš visados gyvensiu VIEŠPATIES Namuose.
Jono 6 : 50 – 71
50 O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad, kas ją valgys, nemirtų.
51 Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną, gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“.
52 Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“
53 O Jėzus jiems kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės!
54 Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.
55 Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas.
56 Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame.
57 Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane.
58 Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną — gyvens per amžius“.
59 Visa tai jis paskelbė, mokydamas Kafarnaumo sinagogoje.
60 Tai išgirdę, daugelis jo mokinių sakė: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“
61 Jėzus, žinodamas, kad mokiniai dėl to murma, paklausė: „Jus tai piktina?
62 O kas būtų, jei pamatytumėte Žmogaus Sūnų, užžengiantį ten, kur jis buvo pirmiau?!
63 Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas.
64 Bet kai kurie iš jūsų netiki“. Mat Jėzus iš pat pradžių žinojo ir kas netiki, ir kas jį išduos.
65 Jis dar sakė: „Štai kodėl aš jums sakiau: niekas negali ateiti pas mane, jeigu jam nėra duota Tėvo“.
66 Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo.
67 Tada Jėzus paklausė Dvylika: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“
68 Simonas Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius.
69 Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu — Dievo Šventasis“.
70 Jėzus jiems atsakė: „Argi ne aš išsirinkau jus, Dvylika? Tačiau ir tarp jūsų vienas yra velnias“.
71 Jis turėjo omenyje Judą, Simono Iskarijoto sūnų. Šis, būtent vienas iš Dvylikos, turėjo jį išduoti.
Jono 6 : 55 – 59
55 Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas.
56 Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame.
57 Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane.
58 Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną — gyvens per amžius“.
59 Visa tai jis paskelbė, mokydamas Kafarnaumo sinagogoje.
Hebrajams 13 : 15
15 Tad per jį visuomet atnašaukime Dievui šlovinimo auką, tai yra jo vardą garbinančių lūpų vaisių.
Jono 4 : 23 – 24
23 Bet ateis valanda — jau dabar ji yra, — kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško.
24 Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa“.
1 Korintiečiams 6 : 9 – 11
9 Argi nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neklyskite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei sanguliautojai su vyrais,
10 nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės.
11 Kai kurie buvote tokie, bet dabar esate nuplauti, pašventinti, išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia.
2 Jono 1 : 9
9 Kas tik peržengia ribą ir nesilaiko Kristaus mokslo, neturi Dievo. Kas laikosi mokslo, tas turi ir Tėvą, ir Sūnų.
Jono 6 : 67 – 71
67 Tada Jėzus paklausė Dvylika: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“
68 Simonas Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius.
69 Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu — Dievo Šventasis“.
70 Jėzus jiems atsakė: „Argi ne aš išsirinkau jus, Dvylika? Tačiau ir tarp jūsų vienas yra velnias“.
71 Jis turėjo omenyje Judą, Simono Iskarijoto sūnų. Šis, būtent vienas iš Dvylikos, turėjo jį išduoti.
Izaijo 1 : 1 – 31
1 Regėjimas, kurį patyrė Amoco sūnus Izaijas, apie Judą ir Jeruzalę Judo karalių Uzijo, Jotamo, Ahazo ir Ezekijo dienomis.
2 Klausykitės, dangūs! Išgirsk, žeme! Tai VIEŠPATS kalba: „Užauginau, išauklėjau vaikus, o jie sukilo prieš mane!
3 Jautis pažįsta savo savininką, ir asilas — savo šeimininko ėdžias; tik Izraelis nežino, mano tauta nesupranta“.
4 Ak nuodėminga tauta, žmonės, apsikrovę nedorybėmis, piktadarių palikuonys, ištvirkę vaikai! Jie paliko VIEŠPATĮ, atmetė Izraelio Šventąjį, atsuko jam nugarą.
5 Kodėl vis dar norite būti mušami, kodėl nesiliaujate erzinti? Visa galva pasiligojusi, visa širdis alpstanti.
6 Nuo kojų padų iki viršugalvio neturite jūs sveikos vietos. Mėlynės, randai ir pūliuojančios žaizdos, nevalytos, netvarstytos, aliejumi nepateptos.
7 Jūsų šalis — tyrai, jūsų miestai sunaikinti ugnies; svetimieji jums regint ryja jūsų žemės derlių; ji — tyrai, lyg sunaikintoji Sodoma.
8 Siono duktė dabar lyg trobelė vynuogyne, lyg pašiūrė moliūgų sklype, lyg priešų apgultas miestas.
9 Jeigu Galybių VIEŠPATS nebūtų palikęs mums skurdaus likučio, mes būtume tarsi Sodoma, būtume panašūs į Gomorą.
10 Klausykitės VIEŠPATIES žodžio, Sodomos valdovai, išgirskite, ko mūsų Dievas moko, Gomoros žmonės!
11 „Negi man reikia jūsų aukų gausybės? — sako VIEŠPATS. — Man jau įgriso jūsų deginami avinai ir penimų veršių taukai; neteikia man malonumo jaučių, avių ir ožių kraujas.
12 Kai ateinate pamatyti mano veido, ar prašo to kas iš jūsų?
13 Netrypkite daugiau mano prieangių! Liaukitės aukoti bevertes atnašas, smilkalai kelia man pasibjaurėjimą. Jaunaties ir šabo, sueigų šaukimo, iškilmių su piktais darbais aš negaliu pakęsti.
14 Jūsų jaunatimis ir iškilmėmis aš šlykščiuosi; jie man našta, kurią pailsau nešti.
15 Kai jūs tiesite rankas, aš nukreipsiu savo akis nuo jūsų. Net jei ilgai melsitės, aš jūsų negirdėsiu. Jūsų rankos kruvinos!
16 Nusiplaukite ir būkite švarūs! Pašalinkite savo darbų blogį man iš akių, liaukitės darę pikta,
17 mokykitės daryti gera. Atsidėkite teisingumui, padėkite engiamajam, užstokite našlaitį, ginkite našlės bylą“.
18 VIEŠPATS sako: „Eikite šen, ir drauge pasvarstykime. Esate paraudę nuo nuodėmių, bet aš išbalinsiu jus kaip sniegą. Jūsų nuodėmės raudonos it kraujas, bet jos gali tapti baltos it vilna.
19 Jeigu dėsitės į širdį ir paklusite, tai valgysite krašto gėrybes,
20 bet jeigu atsisakote paklusti, tai jus sudoros kalavijas“. Pats VIEŠPATS kalbėjo!
21 Deja, ištikimasis miestas, kupinas teisingumo, tapo kekše! Kur teisumas klestėjo, ten dabar žmogžudžiai.
22 Tavo sidabras pavirto išdagomis, tavo vynas atskiestas vandeniu.
23 Tavo vadai sukčiai, vagių bičiuliai; kiekvienas jų mėgsta kyšius ir vaikosi dovanų. Jie negina našlaičio, našlės byla niekuomet jų nepasiekia.
24 Todėl sako Viešpats, Galybių DIEVAS, Izraelio Galingasis: „Ak, atsiskaitysiu su priešgynomis, išgiešiu apmaudą ant savo priešų!
25 Pakelsiu ranką prieš tave, išlydysiu tavo išdagas žaizdre, sunaikinsiu visą tavo šlaką.
26 Atkursiu jūsų teisėjus, kokie buvo senovėje, ir patarėjus, kokie buvo pradžioje. Tada tu būsi vadinama Teisumo miestu, ištikimuoju miestu“.
27 Sionas bus išgelbėtas per teismą, o atgailautojai — per teisumą.
28 Bet maištininkai ir nusidėjėliai bus drauge sutriuškinti; tie, kurie palieka VIEŠPATĮ, žus.
29 Tikrai gėdysitės dėl ąžuolų, kuriuos garbinote, ir rausite dėl miškelių, kuriuos buvote pamėgę,
30 nes būsite kaip ąžuolas nuvytusiais lapais, kaip sodas be vandens.
31 Sukrauti turtai bus kaip pakulos, o jų krovėjas — kaip kibirkštis. Abu sudegs kartu, ir nebus kam užgesinti.
Galatams 3 : 28
28 Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!
Pradžios 19 : 1 – 38
1 Anie du angelai atėjo į Sodomą vakare. Lotas sėdėjo Sodomos vartuose. Pamatęs juos, Lotas pakilo jų pasveikinti ir, nusilenkdamas iki žemės,
2 tarė: „Mano viešpačiai, prašyčiau užsukti į savo tarno namus pernakvoti ir nusiplauti kojas. Anksti galėsite keltis ir keliauti toliau savo keliu“. Bet jie atsakė: „Ne. Praleisime naktį aikštėje“.
3 O jis taip labai juos kvietė, kad jie pasuko pas jį ir įžengė į jo namus. Tada jis paruošė jiems vaišes, iškepė neraugintos duonos, ir jiedu papietavo.
4 Bet jiems dar neatgulus, miesto vyrai — Sodomos vyrai, jauni ir seni, visi žmonės iki paskutinio — apsupo namus
5 ir šaukė Lotui: „Kur tie vyrai, atėjusieji pas tave šį vakarą? Atvesk juos mums, kad galėtume juos pažinti[18]“.
6 Lotas išėjo pas juos už durų ir, uždaręs paskui save duris,
7 kalbėjo: „Maldauju, mano broliai, nesielkite nedorai!
8 Žiūrėkite, aš turiu dvi dukteris, kurios dar nėra pažinusios vyro. Leiskite man jas jums atvesti, darykite su jomis, kas jums patinka, tik nedarykite nieko aniems vyrams, nes jie įžengė mano stogo pavėsin“.
9 Bet jie atsakė: „Pasitrauk į šalį! Šis žmogelis, — šaipėsi jie, — atkeliavo čionai kaip ateivis, o jau elgiasi kaip teisėjas! Dabar su tavimi pasielgsime pikčiau negu su jais!“ Tuomet jie apniko su įniršiu Lotą ir prisigrūdo prie durų jų išlaužti.
10 Bet anie vyrai iškišo rankas, įsitraukė Lotą į vidų ir uždarė duris.
11 O žmones, buvusius prie namų durų — jaunus ir senus — jie nuplieskė tokia akinančia šviesa, kad veltui šie stengėsi surasti duris.
12 Tuomet anie vyrai klausė Lotą: „Ką daugiau iš savųjų turi čia? Žentus, sūnus, dukteris ir bet ką iš savųjų — išvesk juos iš šios vietos,
13 nes mes šią vietą tuojau sunaikinsime! Šauksmas prieš Sodomos žmones, pasiekęs VIEŠPATĮ, pasidarė toks garsus, kad VIEŠPATS atsiuntė mus jos sunaikinti“.
14 Lotas išėjo tada ir kalbėjosi su žentais, ketinusiais vesti jo dukteris: „Kelkitės, eikite iš šios vietos, nes VIEŠPATS tuojau sunaikins miestą“. Bet žentams atrodė, kad jis juokauja.
15 Rytui auštant, angelai ragino Lotą, sakydami: „Skubėk, paimk žmoną ir abi čia esančias dukteris, kad nepražūtumėte dėl miesto kaltės“.
16 Bet jis vis delsė. Tad anie vyrai paėmė jį, jo žmoną ir abi dukteris už rankų — VIEŠPATS buvo jam gailestingas — ir išvedė jį saugiai už miesto.
17 Kai jau buvo išvedę, vienas jų tarė: „Bėgte gelbėkite savo gyvybę, atgal nesižvalgykite ir Lygumoje niekur nesustokite. Gelbėkitės kalnuose, kad nepražūtumėte!“
18 O Lotas atsakė jam: „O ne, mano viešpatie!
19 Štai tavo tarnas susilaukė malonės tavo akyse, ir tu parodei didelį gerumą, išgelbėdamas man gyvybę! Tačiau gelbėtis, bėgdamas į kalnus, aš nepajėgiu iš baimės, kad užklups mane nelaimė ir aš numirsiu.
20 Prašyčiau žiūrėti, va anas miestas gana arti nubėgti, ir tai tokia maža vieta. Leisk man ten nubėgti — tai tokia maža vieta, ar ne? — ir išliksiu ten gyvas!“
21 Jis atsakė: „Labai gerai! Suteiksiu tau malonę ir šiuo atveju; miesto, apie kurį kalbi, nesunaikinsiu.
22 Skubėk, gelbėkis ten, nes negaliu nieko daryti, kol tu ten nenueisi“. Todėl anas miestas ir buvo pavadintas Coaru.
23 Saulė buvo pakilusi virš akiračio, kai Lotas atėjo į Coarą.
24 Tuomet VIEŠPATS liejo ant Sodomos ir Gomoros sierą ir ugnį.
25 Jis sunaikino tuos miestus ir visą Lygumą drauge su visais miestų gyventojais ir žemės augmenija.
26 O [Loto] žmona, eidama iš paskos, dairėsi atgal ir pavirto druskos stulpu.
27 Anksti rytą Abraomas nuskubėjo į tą vietą, kur buvo stovėjęs prieš VIEŠPATĮ
28 ir, žvelgdamas žemyn Sodomos ir Gomoros bei viso Lygumos krašto link, matė tik kylančius nuo žemės dūmus, tarsi iš krosnies.
29 Taigi, naikindamas Lygumos miestus ir sugriaudamas miestus, kuriuose buvo gyvenęs Lotas, Dievas prisiminė Abraomą ir išgelbėjo Lotą iš tikros pražūties.
30 Lotas pakilo iš Coaro ir apsigyveno kalnuose su dviem dukterimis. Coare pasilikti bijojo. Tad gyveno su dviem dukterimis oloje.
31 Pirmagimė tarė jaunesniajai: „Mūsų tėvas sensta, nėra kito vyro žemėje sueiti su mumis, kaip įprasta visame pasaulyje.
32 Eikš, nugirdykime tėvą vynu ir gulėsime su juo, idant turėtume palikuonį iš savo tėvo“.
33 Tą naktį juodvi nugirdė tėvą vynu, pirmagimė įėjo ir gulėjo su savo tėvu. Jis nežinojo nei kada ji atgulė, nei kada atsikėlė.
34 Kitą dieną pirmagimė tarė jaunesniajai: „Žiūrėk, praėjusią naktį aš gulėjau su savo tėvu. Nugirdykime jį vynu ir šią naktį. Tu įeik ir gulėk su juo, idant turėtume palikuonį iš savo tėvo“.
35 Taigi juodvi nugirdė tėvą ir tą naktį. Jaunesnioji pakilo ir gulėjo su juo. O jis nežinojo nei kada ji atgulė, nei kada atsikėlė.
36 Taip abi Loto dukterys tapo nėščios iš savo tėvo.
37 Pirmagimė pagimdė sūnų ir pavadino jį Moabu; jis yra šiandienių moabitų protėvis.
38 Ir jaunesnioji pagimdė sūnų ir davė Ben Amio vardą; jis yra šiandienių amonitų protėvis.
1 Timotiejui 1 : 10
10 paleistuviams, sanguliautojams su vyrais, vergų pirkliams, melagiams, kreivai prisiekiantiems ir visiems, kurie priešinasi sveikam mokslui.
1 Korintiečiams 6 : 18
18 Sergėkitės ištvirkimo! Jokia kita žmogaus daroma nuodėmė nepaliečia kūno, o ištvirkaujantis nusideda savo kūnui.
Romiečiams 1 : 26 – 1
Romiečiams 6 : 4
4 Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą.
Leave a Reply