Apie ką sako Biblija tautų – Visos Biblijos eilutės apie tautų

Tai yra Biblijos eilutės, apie kurias kalbama tautų

Psalmynas 33 : 12
12 Laiminga tauta, kurios Dievas yra VIEŠPATS, tauta, kurią jis išsirinko paveldu.

Izaijo 60 : 12
12 Tauta ir karalystė, kuri tau netarnauja, pražus; tokios tautos tikrai bus sunaikintos.

Mato 28 : 18 – 19
18 Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje.
19 Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios,

2 Metraščių 7 : 14
14 jeigu mano tauta, vadinama mano vardu, nusižemins, melsis, ieškos mano veido ir nusigręš nuo savo nedorų kelių, aš išgirsiu savo dangaus buveinėje, atleisiu nuodėmes ir atgaivinsiu kraštą.

Patarlių 14 : 34
34 Teisumas išaukština tautą, o nuodėmė pažemina.

Pradžios 12 : 2
2 Padarysiu iš tavęs didelę tautą ir palaiminsiu tave; išaukštinsiu tavo vardą, ir tu būsi palaiminimas.

Michėjo 4 : 3
3 Jis išspręs daugelio tautų ginčus, išspręs galingų, nors ir tolimų tautų bylas. Jos perkals savo kalavijus į arklus, o ietis — į geneklius[2]. Tauta nebekels kalavijo prieš kitą tautą, nebebus mokomasi kariauti.

Sofonijo 3 : 8
8 Todėl laukite manęs, — tai VIEŠPATIES žodis, — laukite dienos, kai pakilsiu kaip kaltintojas. Aš nusprendžiau surinkti gentis, sutelkti karalystes ir išlieti ant jų savo pyktį, visą mano įniršio karštį, nes mano pavyduliavimo ugnyje bus sudeginta visa žemė.

1 Timotiejui 2 : 1
1 Taigi pirmiausia raginu maldauti, melstis, užtarti ir dėkoti už visus žmones,

Izaijo 60 : 18
18 Nebebus girdėti nei apie smurtą tavo šalyje, nei apie niokojimą ar griovimą tavo valdose. Savo mūrus tu vadinsi ‘Išganymu’, o savo vartus — ‘Šlove’.

Pradžios 35 : 11
11 Dievas tarė jam: „Aš esu Dievas Visagalis. Būk vaisingas ir auk! Tauta, netgi tautų bendrija, išaugs iš tavęs, ir iš tavęs kils karaliai.

Joelio 2 : 12
12 „Tačiau dabar, — tai VIEŠPATIES žodis, — grįžkite pas mane visa savo širdimi, pasninku, verksmu ir raudojimu;

Danieliaus 9 : 3 – 21
3 Atsigręžiau į Viešpatį Dievą, ieškodamas atsakymo, melsdamasis ir maldaudamas pasninku, ašutine ir pelenais.
4 Maldavau Viešpatį, savo Dievą, išpažindamas: „Ak, Viešpatie, didis ir baimę keliantis Dieve! Tu laikaisi Sandoros ir ištikimai myli tave mylinčius ir vykdančius tavo įsakymus.
5 Mes nusidėjome ir nusikaltome, nedorai elgėmės ir maištavome, nusigręždami nuo tavo įsakymų ir nuostatų.
6 Mes neklausėme tavo tarnų pranašų, kalbėjusių tavo vardu mūsų karaliams, didžiūnams, protėviams ir visiems krašto žmonėms.
7 Tu, Viešpatie, esi teisus, ir kaistame iš gėdos iki pat šios dienos mes, Judo žmonės, Jeruzalės gyventojai, visas Izraelis, arti ir toli esantieji visuose kraštuose, kur tik juos išblaškei dėl išdavystės, kuria jie tau nusidėjo.
8 VIEŠPATIE, raustame iš gėdos mes, mūsų karaliai, mūsų didžiūnai ir mūsų tėvai, nes nusidėjome tau.
9 Bet tau, Viešpatie, mūsų Dieve, priklauso gailestingumas ir atleidimas! Mes juk maištavome prieš tave
10 ir neklausėme VIEŠPATIES, mūsų Dievo, balso, liepiančio laikytis jo įstatymų, kuriuos jis mums davė per savo tarnus pranašus.
11 Visas Izraelis nusižengė tavo Įstatymui ir atsimetė, atsisakęs paklusti tavo balsui. Todėl prakeikimas ir priesaika, užrašyti Dievo tarno Mozės Įstatyme, buvo išlieti ant mūsų, nes mes tau nusidėjome.
12 Jis įvykdė savo žodžius, ištartus mums ir mūsų valdovams, atsiųsdamas baisią nelaimę, kokia niekada nebuvo padaryta po visu dangumi, kaip buvo padaryta Jeruzalėje.
13 Kaip parašyta Mozės Įstatyme, taip visa ši nelaimė ir atėjo pas mus. Mes nemaldavome VIEŠPATIES, mūsų Dievo, malonės, gręždamiesi nuo savo kaltės ir sekdami jo ištikimybe.
14 O VIEŠPATS budėjo su šia nelaime, prieš siųsdamas ją mums. Iš tikro VIEŠPATS, mūsų Dievas, teisus dėl visko, ką padarė, nes mes neklausėme jo balso.
15 O dabar, Viešpatie, mūsų Dieve, kuris išvedei savo tautą iš Egipto žemės galinga ranka ir pasidarei sau vardą iki pat šios dienos, mes nusidėjome ir nedorai elgėmės.
16 Viešpatie, kaip dera tavo dideliam teisumui, tenusigręžia tavo įniršęs pyktis nuo tavo miesto Jeruzalės, nuo tavo šventojo kalno! Dėl mūsų nuodėmių ir mūsų protėvių kalčių Jeruzalė ir tavo tauta tapo pajuoka visiems mūsų kaimynams.
17 Taigi dabar, mūsų Dieve, išklausyk savo tarno maldą ir prašymą, ir tau pačiam, Viešpatie, tešviečia tavo veidas nuniokotoje tavo šventykloje.
18 Palenk savo ausį, mano Dieve, ir išgirsk. Atverk savo akis ir pažvelk į mūsų nuniokojimą ir miestą, kuris vadinasi tavo vardu. Ne dėl savo teisumo mes sudedame savo maldavimus priešais tavo veidą, bet dėl tavo didelio gailestingumo.
19 Viešpatie, išgirsk! Viešpatie, atleisk! Viešpatie, išklausyk ir veik! Dėl savęs paties nedelsk, mano Dieve, nes tavo miestas ir tavo tauta vadinasi tavo vardu“.
20 Dar man tebekalbant, besimeldžiant ir išpažįstant savo nuodėmę bei Izraelio tautos nuodėmę, maldaujant VIEŠPATĮ, mano Dievą, dėl mano Dievo šventojo kalno,
21 dar man tebekalbant maldoje, vyras Gabrielius, kurį anksčiau buvau matęs regėjime, atsirado, greitai skrisdamas pas mane vakaro aukos metu.

Pradžios 10 : 1
1 Štai palikuonys Nojaus sūnų — Semo, Chamo ir Jafeto; vaikai jiems gimė po tvano.

Sofonijo 3 : 6
6 Sunaikinau tautas, jų gynybos bokštai sugriauti. Kalaviju taip iššlaviau jų gatves, kad nebėra kam jomis vaikščioti. Jų miestai sunaikinti, be žmonių, be gyventojų.

Izaijo 2 : 4
4 Taip jis išspręs ginčus tarp tautų, nuspręs daugelio žmonių bylas; jie perkals savo kalavijus į arklus, o ietis — į geneklius[1]. Tauta nebekels kalavijo prieš kitą tautą, nebebus mokomasi kariauti.

Pradžios 11 : 1 – 8
1 Visa žemė turėjo vieną kalbą ir tuos pačius žodžius.
2 Atsikėlę iš rytų žmonės rado slėnį Šinaro krašte ir ten įsikūrė.
3 Vieni kitiems jie sakė: „Eime, pasidirbkime plytų ir jas išdekime“. Vietoj akmens jie naudojo plytas, o vietoj kalkių — bitumą.
4 „Eime, — sakė jie, — pasistatykime miestą ir bokštą su dangų siekiančia viršūne ir pasidarykime sau vardą, kad nebūtume išblaškyti po visą žemės paviršių“.
5 O VIEŠPATS nužengė pamatyti miesto ir bokšto, kurį mirtingieji buvo pastatę.
6 Ir tarė VIEŠPATS: „Žiūrėk! Jie yra viena tauta ir visi kalba ta pačia kalba. Tai tik jų sumanymų pradžia! Ką tik užsimos daryti, nieko nebus jiems negalimo!
7 Eime, nuženkime ir sumaišykime jų kalbą, kad nebesuprastų, ką sako vienas kitam“.
8 Taip tat VIEŠPATS išsklaidė juos iš ten po visą žemės paviršių, ir jie metė statę miestą.

Pradžios 17 : 3 – 5
3 Abromas parpuolė kniūbsčias, o Dievas toliau kalbėjo:
4 „Štai mano Sandora su tavimi: tu būsi tautų daugybės protėvis.
5 Daugiau nebebūsi vadinamas Abromu, bet tavo vardas bus Abraomas[17], nes padariau tave tautų daugybės tėvu.

Joelio 1 : 1 – 20
1 VIEŠPATIES žodis Petuelio sūnui Joeliui.
2 Išklausykite tai, seniūnai, išgirskite, visi krašto gyventojai! Argi įvyko kas panašaus jūsų dienomis arba jūsų protėvių dienomis?
3 Pasakokite apie tai savo vaikams, jūsų vaikai tepasakoja savo vaikams, o jų vaikai — tolesnei kartai.
4 Kas liko nuo skėrių vikšrų, suėdė skraidantys skėriai. Kas liko nuo skraidančių skėrių, suėdė šokinėjantys skėriai. Kas liko nuo šokinėjančių skėrių, suėdė skėriai rijikai.
5 Pabuskite, girtuokliai, ir verkite; aimanuokite, visi vyno gėrėjai, dėl saldaus vyno; jis atitrauktas jums nuo burnos.
6 Prieš mano kraštą pakilo tauta, galinga ir nesuskaičiuojama. Jos dantys — liūto, o iltys — liūtės.
7 Ji nuniokojo mano vynmedžius ir pakenkė mano figmedžiams; ji nulupo jų žievę ir numetė žemėn, palikdama jų šakas baltas.
8 Raudok tarsi mergelė, vilkinti ašutine, dėl savo jaunystės vyro!
9 Javų atnašos ir liejamosios aukos dingo iš VIEŠPATIES Namų. Kunigai, VIEŠPATIES tarnai, gedi.
10 Laukai nuniokoti, žemė gedi, nes javai sunaikinti, naujo vyno nėra, aliejus išseko.
11 Baisėkitės, artojai, aimanuokite, vynuogininkai, dėl kviečių ir miežių, nes laukų derlius žuvo.
12 Vynmedis vysta, figmedis svyra. Granatmedis, palmė ir obelis, visi laukų medžiai nuvytę. Ir žmonių džiaugsmas dingsta.
13 Vilkitės ašutinę ir raudokite, kunigai, aimanuokite, aukuro tarnai! Ateikite, išbūkite naktį su ašutine, mano Dievo tarnai, nes jūsų Dievo Namams trūksta javų atnašų ir liejamųjų aukų.
14 Paskelbkite pasninką, sušaukite į iškilmę bendriją. Surinkite seniūnus ir visus krašto gyventojus į VIEŠPATIES, jūsų Dievo, Namus ir maldaukite VIEŠPATĮ.
15 Ak, ta diena! VIEŠPATIES diena jau arti, ji ateina kaip sunaikinimas iš Visagalio.
16 Argi ne mūsų pačių akyse atimamas maistas, o iš mūsų Dievo Namų — džiaugsmas ir linksmybė?
17 Sėklos sudžiūva po grumstais, sandėliai ištuštinti, svirnai nugriauti, nes nebėra grūdų.
18 Kaip kenčia gyvuliai! Galvijų bandos klajoja suglumusios, nes nėra ganyklos; net avių kaimenės apstulbintos.
19 VIEŠPATIE, tavęs šaukiuosi, nes ugnis surijo tyrlaukių ganyklas ir liepsnos sudegino visus laukų medžius.
20 Net laukiniai žvėrys žvelgia į tave, nes išdžiūvo upės, ir ugnis surijo tyrlaukių ganyklas.