Tai yra Biblijos eilutės, apie kurias kalbama šypsokis
Patarlių 15 : 13 – 14
13 Laiminga širdis pralinksmina veidą, o kenčianti palaužia dvasią.
14 Protingo žmogaus širdis ieško išmanymo, o kvailųjų burna minta kvailumu.
Patarlių 17 : 22
22 Linksma širdis — geras vaistas, o niūri dvasia džiovina kaulus.
Psalmynas 139 : 1 – 24
1 Choro vadovui. Dovydo psalmė. VIEŠPATIE, ištyrei mane ir pažįsti.
2 Žinai, kada atsisėdu ir kada atsistoju, iš tolo supranti mano mintis.
3 Stebi mano žingsnius ir mano poilsį, pažįsti visus mano kelius.
4 Nespėjus mano liežuviui žodį ištarti, tu, VIEŠPATIE, jį jau žinai.
5 Iš visų pusių apsiauti mane, savo ranka lieti mane.
6 Tavo pažinimas man per nuostabus, per gilus, aš negaliu jo pasiekti.
7 Kurgi galėčiau pabėgti nuo tavo dvasios ar atsitolinti nuo tavo Artumo?
8 Jei į dangų užžengčiau, tu esi ten, jei Šeole pasikločiau guolį, tu esi ten.
9 Jei įgyčiau aušros sparnus ir įsikurčiau prie tolimųjų jūros pakraščių,
10 net ten mane vedžios tavo ranka ir tvirtai laikys tavo dešinė.
11 Jei sakyčiau: „Tamsa tikrai mane paslėps ir naktimi man taps šviesa“, —
12 tai tau ir pati tamsa nėra tamsi, ir naktis šviečia kaip diena. Tamsa ir šviesa tau tas pat.
13 Juk tu sukūrei mano širdį, numezgei mane motinos įsčiose.
14 Šlovinu tave, nes esu nuostabiai padarytas. Tavo visi darbai nuostabūs, — aš tai gerai žinau.
15 Mano išvaizda tau buvo žinoma, kai buvau slapta kuriamas, rūpestingai sudėtas žemės gelmėse;
16 tavo akys matė mane dar negimusį. Į tavo knygą buvo įrašytos visos man skirtos dienos, kai nė viena jų dar nebuvo prasidėjusi.
17 Kokios nesuvokiamos man tavo mintys, Dieve, ir kiek jų daug!
18 Mėginu jas suskaičiuoti, bet jų daugiau negu smėlio grūdelių, ir net visas suskaičiavęs, vis tiek su tavimi tebebūčiau.
19 O Dieve, kad tu sunaikintum nedorėlį, ir anie engėjai nuo manęs pasitrauktų!
20 Nedorai jie šaukiasi tavo vardo, tavo priešai duoda melagingas priesaikas.
21 Argi aš pakenčiu tuos, kurie nekenčia tavęs, VIEŠPATIE? Argi aš nesibjauriu tais, kurie prieš tave maištauja?
22 Nekenčiu jų mirtina neapykanta, laikau juos savo priešais.
23 Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį, išmėgink mane ir perprask mano mintis.
24 Pažiūrėk, ar neinu klystkeliu, ir vesk mane amžinuoju keliu.
Pradžios 6 : 1 – 22
1 Kai žemėje žmonių pradėjo daugėti ir jiems gimė dukterų,
2 dangiškosios būtybės[7] žiūrėjo į jas, matė, kokios jos gražios ir ėmė iš jų sau žmonomis tas, kurios patiko.
3 Tuomet VIEŠPATS tarė: „Mano Dvasia nepasiliks amžinai žmoguje, nes jis yra ir kūnas. Tetrunka jų dienos šimtą dvidešimt metų“.
4 Tomis dienomis, kaip ir vėliau, kai dangiškosios būtybės[8] susijungė su žmonių dukterimis, žemėje pasirodė milžinai. Jie buvo senovės galiūnai, garsūs vyrai.
5 VIEŠPATS matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta.
6 Ir VIEŠPATS gailėjosi sukūręs žmogų žemėje, ir jam gėlė širdį.
7 VIEŠPATS tarė: „Nušluosiu nuo žemės paviršiaus žmones, kuriuos sukūriau, žmones drauge su gyvuliais, ropliais ir padangių paukščiais, nes gailiuosi juos padaręs“.
8 Bet Nojus rado malonę Dievo akyse.
9 Štai Nojaus palikuonys. Nojus buvo teisus vyras, savo kartoje be dėmės, nes ėjo su Dievu.
10 Nojui gimė trys sūnūs: Semas, Chamas ir Jafetas.
11 Betgi Dievo akyse žemė buvo pagedusi ir pilna smurto.
12 Dievas matė, kad žemė buvo pagedusi, nes visi žmonės buvo sudarkę savo kelius žemėje.
13 Tuomet Dievas tarė Nojui: „Nusprendžiau padaryti galą visiems mirtingiesiems, nes per juos žemė prisipildė smurto; štai sunaikinsiu juos drauge su žeme.
14 Statykis laivą iš gofero medžių, padaryk laive pertvaras ir apglaistyk iš vidaus ir iš lauko derva.
15 Šitokį jį padirbsi: laivo ilgis bus trys šimtai uolekčių, plotis penkiasdešimt uolekčių ir aukštis trisdešimt uolekčių.
16 Padaryk stoglangį ir užbaik laivą viena uolektimi viršum jo. Įtaisyk laivo šone angą ir pastatyk laivą su žemutiniu, antru ir trečiu aukštu.
17 Užliesiu tvano vandenimis žemę po dangumi sunaikinti visiems mirtingiesiems, turintiems gyvybės alsavimą. Visa, kas žemėje, pražus.
18 Bet su tavimi sudarysiu sandorą. Tu, tavo sūnūs, žmona ir sūnų žmonos įlipsite į laivą.
19 O iš visų gyvūnų, visų gyvų būtybių, įlaipink į laivą po du — patiną ir patelę, kad jie išliktų gyvi drauge su tavimi.
20 Iš paukščių pagal jų rūšį, gyvulių pagal jų rūšį, visų žemės roplių pagal jų rūšį, — iš visų po du įlips su tavimi, kad išliktų gyvi.
21 Taip pat apsirūpink įvairiu maistu, tinkamu valgyti, ir pasikrauk, kad būtų maisto atsargų tau ir jiems“.
22 Nojus tai padarė. Kaip Dievas buvo jam įsakęs, taip jis ir padarė.
Izaijo 51 : 11
11 VIEŠPATIES išpirktieji sugrįš ir amžinu džiaugsmu vainikuoti įžengs į Sioną. Juos lydės džiaugsmas ir linksmybė, o liūdesys ir aimanos pasitrauks.
2 Samuelio 1 : 1 – 27
1 Po Sauliaus mirties — Dovydas jau buvo sugrįžęs nugalėjęs Amaleką — Dovydas praleido dvi dienas Ciklage.
2 Trečią dieną iš Sauliaus stovyklos staiga atėjo vyras suplėšytais drabužiais ir dulkėmis ant galvos. Priėjęs prie Dovydo, žemai nusilenkdamas, parpuolė ant žemės.
3 „Iš kur ateini?“ — klausė Dovydas. Jis atsakė: „Ką tik pabėgau iš Izraelio stovyklos“.
4 „Kas atsitiko? — klausė Dovydas. — Sakyk!“
5 Jis atsakė: „Kariai bėgo iš mūšio lauko, bet taip pat daug karių krito ir žuvo. Žuvo ir Saulius bei jo sūnus Jehonatanas“.
6 Tada Dovydas paklausė atnešusį žinią vaikiną: „Iš kur žinai, kad Saulius ir jo sūnus Jehonatanas žuvo?“ Žinią atnešęs vaikinas tarė: „Pasitaikė, kad aš buvau ant Gilbojos kalno. Žiūriu, Saulius parkritęs ant savo ieties, o prie jo artinasi kovos vežimai ir raitininkai.
7 Pažvelgęs atgal, jis pamatė mane ir pašaukė. ‘Aš čia!’ — atsakiau.
8 Jis manęs paklausė: ‘Kas tu?’ ‘Amalekietis’, — atsakiau.
9 Tada jis tarė man: ‘Ateik, stokis ant manęs ir pribaik mane, nes aš kankinuosi ir esu vos gyvas’.
10 Taigi aš stojausi ant jo ir pribaigiau, nes žinojau, kad jis niekada daugiau nebepakils iš vietos, kur buvo parkritęs. Tada nuėmiau karūną jam nuo galvos bei antrankovį nuo rankos ir atnešiau čia savo viešpačiui“.
11 Dovydas ėmė ir persiplėšė drabužius. Tą pat padarė visi su juo buvę vyrai.
12 Jie raudojo ir verkė, pasninkaudami ligi vakaro dėl Sauliaus ir dėl jo sūnaus, ir dėl VIEŠPATIES kariuomenės, ir dėl Izraelio namų, nes šie buvo kritę nuo kalavijo.
13 Vaikinui, atnešusiam žinią, Dovydas tarė: „Iš kur tu?“ Jis atsakė: „Aš ateivio sūnus, amalekietis“.
14 „Kaip išdrįsai, — tarė jam Dovydas, — pakelti ranką ir užmušti VIEŠPATIES pateptąjį?“
15 Tada, pasišaukęs vieną savo vyrų, Dovydas tarė jam: „Ateik ir užmušk jį!“ Tas smogė, ir jis numirė.
16 O Dovydas sakė: „Tekrinta tavo kraujas ant tavo galvos, nes savo paties lūpomis paliudijai prieš save: ‘Aš užmušiau VIEŠPATIES pateptąjį’“.
17 Dovydas užvedė šią raudą dėl Sauliaus ir jo sūnaus Jehonatano.
18 Jis įsakė, kad Judo žmonės būtų mokomi Lanko giesmės; ji užrašyta Jašaro knygoje[1].
19 „Deja! Izraeli, tavo šlovė guli nužudyta tavo aukštumose! Kaip krito galiūnai!
20 Nepasakokite apie tai Gate, neskelbkite to Aškelono gatvėse, kad filistinų dukterys nesidžiaugtų, kad neapipjaustytųjų dukterys nedžiūgautų.
21 O Gilbojos kalnai! Tenebūna jums nei rasos, nei lietaus, nei derlingų laukų! Juk ten buvo numestas galiūnų skydas, skydas Sauliaus, nepateptas aliejumi.
22 Nuo užmuštųjų kraujo, nuo rubuilių galiūnų Jehonatano strėlė niekada negrįžo, Sauliaus kalavijas niekada nebuvo veltui ištrauktas.
23 Saulius ir Jehonatanas, mylimi ir šaunūs! Nei gyvendami, nei mirdami, niekada jie nebuvo perskirti! Jie buvo spartesni už erelius, stipresni už liūtus.
24 O Izraelio dukterys, verkite Sauliaus, aprengusio jus brangiu purpuru, išpuošusio auksu jūsų apdarą!
25 Kaip krito galiūnai mūšio sūkuryje! Jehonatanas guli nužudytas tavo aukštumose.
26 Sielvartauju dėl tavęs, mano broli Jehonatanai! Be galo brangus tu man buvai, nuostabi man buvo tavo meilė, viršijanti moters meilę.
27 Kaip krito galiūnai ir pražuvo karo ginklai!“
Leave a Reply