Tai yra Biblijos eilutės, apie kurias kalbama Sekminių diena
Apaštalų darbų 2 : 1 – 47
1 Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje.
2 Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo.
3 Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų.
4 Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti.
5 Jeruzalėje buvo žydų, pamaldžių žmonių iš visų tautų po dangumi.
6 Pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant.
7 Lyg nesavi ir nustėrę, jie klausinėjo: „Argi va šitie kalbantys nėra galilėjiečiai?
8 Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo gimtąja kalba?!
9 Mes, partai, medai, elamiečiai, Mesopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos,
10 Frygijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romėnai,
11 žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai — mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis“.
12 Visi be galo stebėjosi ir, nieko nesuprasdami, klausinėjo: „Ką tai reiškia?“
13 O kiti šaipėsi: „Jie prisigėrę jauno vyno“.
14 Tada stojo Petras su Vienuolika ir, pakėlęs balsą, prabilo: „Jūs, Judėjos žmonės bei visi Jeruzalės gyventojai, tebūnie jums žinoma; įsiklausykite į mano žodžius!
15 Šie vyrai nėra, kaip jūs manote, prisigėrę — juk dabar vos trečia dienos valanda, —
16 bet čia išsipildė pranašo Joelio pasakyti žodžiai:
17 Paskutinėmis dienomis, — sako Dievas, — aš kiekvienam kūnui išliesiu savosios Dvasios. Tuomet jūsų sūnūs ir jūsų dukterys pranašaus, jūsų jaunuoliai matys regėjimus, o jūsų seniai sapnuos sapnus.
18 Taip pat ir savo tarnams bei tarnaitėms tomis dienomis aš išliesiu savosios Dvasios, ir jie pranašaus.
19 Aš darysiu stebuklų aukštai danguje ir apačioje, žemėje, parodysiu ženklų: kraujo, ugnies bei rūkstančių dūmų.
20 Saulė pavirs tamsybe, o mėnulis — krauju, prieš ateinant didingai ir šlovingai Viešpaties dienai,
21 ir kiekvienas, kuris šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas.
22 Izraelio vyrai! Klausykite, ką pasakysiu: Jėzų Nazarietį, Dievo jums patvirtintą galingais darbais, stebuklais ir ženklais, kuriuos per jį nuveikė Dievas tarp jūsų, kaip patys žinote,
23 taigi tą vyrą, Dievo valios sprendimu bei numatymu išduotą, jūs nedorėlių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžiaus.
24 Dievas jį prikėlė, išvaduodamas iš mirties kankynės, nes buvo neįmanoma, kad jis liktų mirties grobis.
25 Juk Dovydas apie jį sako: Aš visuomet prieš akis turiu Viešpatį, nes jis stovi mano dešinėje, kad nesusvyruočiau.
26 Todėl pralinksmėjo mano širdis, krykštavo mano lūpos, ir mano kūnas ilsėsis su viltimi,
27 nes tu nepaliksi mano sielos mirusiųjų pasaulyje ir neduosi savo šventajam supūti.
28 Gyvenimo kelius tu man atvėrei ir pripildysi mane džiaugsmo savo akivaizdoje.
29 Broliai! Norėčiau jums atvirai pasakyti apie patriarchą Dovydą. Jis ir mirė, ir buvo palaidotas, o jo kapas yra pas mus iki šios dienos.
30 Būdamas pranašas ir žinodamas iškilmingą Dievo priesaiką, kad jo palikuonis užimsiąs jo sostą,
31 Dovydas visa tai numatė ir kalbėjo apie Mesijo prisikėlimą, kad jis neliksiąs mirusiųjų pasaulyje ir jo kūnas nesupūsiąs.
32 Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito liudytojai.
33 Dievo dešinės išaukštintas, jis gavo iš Tėvo Šventosios Dvasios pažadą ir ją dabar išliejo. Jūs tai matote ir girdite.
34 Juk ne Dovydas pakilo į dangų. Jis pats kalba: Viešpats tarė mano Viešpačiui: Sėskis mano dešinėje,
35 aš patiesiu tavo priešus tarsi pakojį po tavo kojų.
36 Tad tegu tvirtai įsitikina visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote“.
37 Tie žodžiai verte vėrė jiems širdį, ir jie ėmė klausinėti Petrą bei kitus apaštalus: „Ką mums daryti, broliai?“
38 Petras jiems atsakė: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės; tada gausite Šventosios Dvasios dovaną.
39 Juk jums skirtas pažadas, taip pat jūsų vaikams ir visiems toli esantiems, kuriuos tik pasišauks Viešpats, mūsų Dievas“.
40 Dar daugeliu kitų žodžių jis primygtinai ragino juos ir sakė: „Gelbėkitės iš šitos iškrypusios padermės!“
41 Kurie priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti, ir tą dieną prisidėjo prie jų apie tris tūkstančius.
42 Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų.
43 Nuostaba ėmė kiekvieną, nes apaštalai darė daug stebuklingų ženklų.
44 Visi tikintieji laikėsi drauge ir visa turėjo bendra.
45 Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo.
46 Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi,
47 garbindami Dievą, ir buvo visos liaudies mylimi. O Viešpats kasdien didino jų būrį tais, kurie ėjo į išganymą.
Apaštalų darbų 2 : 1 – 13
1 Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje.
2 Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo.
3 Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų.
4 Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti.
5 Jeruzalėje buvo žydų, pamaldžių žmonių iš visų tautų po dangumi.
6 Pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant.
7 Lyg nesavi ir nustėrę, jie klausinėjo: „Argi va šitie kalbantys nėra galilėjiečiai?
8 Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo gimtąja kalba?!
9 Mes, partai, medai, elamiečiai, Mesopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos,
10 Frygijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romėnai,
11 žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai — mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis“.
12 Visi be galo stebėjosi ir, nieko nesuprasdami, klausinėjo: „Ką tai reiškia?“
13 O kiti šaipėsi: „Jie prisigėrę jauno vyno“.
Apaštalų darbų 2 : 1
1 Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje.
Apaštalų darbų 2 : 38
38 Petras jiems atsakė: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės; tada gausite Šventosios Dvasios dovaną.
Joelio 2 : 28 – 32
Apaštalų darbų 2 : 16
16 bet čia išsipildė pranašo Joelio pasakyti žodžiai:
Morkaus 16 : 16
16 Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas.
Apaštalų darbų 19 : 1 – 41
1 Apolui būnant Korinte, Paulius keliavo aukštumomis ir atvyko į Efezą. Ten jis užtiko kelis mokinius ir
2 paklausė: „Ar, tapę tikinčiaisiais, gavote Šventąją Dvasią?“ Jie atsakė: „Mes nė girdėti negirdėjome, kad yra Šventoji Dvasia“.
3 Jis klausė toliau: „Tai kokį krikštą jūs esate priėmę?“ Jie atsakė: „Jono krikštą“.
4 Tada Paulius paaiškino: „Jonas krikštijo atsivertimo krikštu, ragindamas žmones tikėti tą, kuris ateis po jo, būtent Jėzų“.
5 Tai sužinoję, jie buvo pakrikštyti Viešpaties Jėzaus vardan.
6 Paskui Paulius jiems uždėjo rankas, ir ant jų nužengė Šventoji Dvasia. Jie ėmė kalbėti kalbomis ir pranašauti.
7 Iš viso jų buvo bene dvylika vyrų.
8 Paulius nuėjo į sinagogą ir ten per tris mėnesius drąsiai įtikinėjo ir aiškino apie Dievo karalystę.
9 Kai kurie, užkietėję ir atmetę tikėjimą, piktžodžiavo Keliui[20] daugelio akyse, tad Paulius pasitraukė nuo jų, atskyrė mokinius ir pradėjo juos mokyti Tirano mokykloje.
10 Tai truko dvejus metus, ir visi Azijos gyventojai, tiek žydai, tiek graikai, išgirdo Viešpaties žodį.
11 Pauliaus rankomis Dievas padarydavo nepaprastų stebuklų.
12 Žmonės net dėdavo ligoniams jo kūną lietusias skepetėles, prijuostes, ir nuo jų pasitraukdavo ligos, išeidavo piktosios dvasios.
13 Panašiai ir kai kurie keliaujantys žydų egzorcistai mėgindavo piktųjų dvasių apsėstiesiems prišaukti Viešpaties Jėzaus vardą, sakydami: „Aš jus saikdinu per Jėzų, kurį skelbia Paulius“.
14 Taip darė vieno žydų vyresniojo kunigo Skėvo septyni sūnūs.
15 Bet piktoji dvasia jiems atšovė: „Pažįstu Jėzų ir žinau Paulių. O jūs kas būsite?“
16 Ir žmogus, turįs nelabąją dvasią, užpuolė juos, apgalėjo vienus bei kitus ir taip nutąsė, jog jie nuogi ir sužaloti turėjo bėgti iš anų namų.
17 Tatai sužinojo visi žydai ir graikai, gyvenantys Efeze. Visus pagavo baimė, o Jėzaus vardas buvo išaukštintas.
18 Daug įtikėjusiųjų ateidavo išpažinti ir pasisakyti, ką buvo darę.
19 Nemaža užsiiminėjusių kerais sunešdavo savo knygas ir visų akyse sudegindavo. Apskaičiuota, kad jos buvo vertos penkiasdešimt tūkstančių sidabro drachmų.
20 Šitaip galingai Viešpaties žodis plito ir tarpo.
21 Atlikęs tuos darbus, Paulius, Dvasios skatinamas, nusprendė per Makedoniją ir Achają keliauti į Jeruzalę. „Aplankęs šiuos kraštus, — sakė jis, — aš turiu pamatyti ir Romą“.
22 Jis nusiuntė į Makedoniją du savo pagalbininkus Timotiejų ir Erastą, o pats kurį laiką pasiliko Azijoje.
23 Maždaug tuo metu kilo nemažas sąmyšis dėl Kelio.
24 Vienas sidabrakalys, vardu Demetrijas, gamindavo sidabrines Artemidės šventyklos miniatiūras ir duodavo gerai uždirbti amatininkams.
25 Susivadinęs juos ir kitus to amato darbininkus, jis kalbėjo: „Vyrai, jūs suprantate, kad šiuo amatu remiasi mūsų gerovė.
26 Bet jūs matote ir girdite, jog tasai Paulius ne tik Efeze, bet ir kone visoje Azijoje įtikino ir patraukė į savo pusę daug žmonių. Jis tvirtina, esą tai ne dievai, kurie pagaminami žmonių rankomis.
27 Gresia pavojus, kad ne tik smuks mūsų amatas, bet ir bus paniekinta didžiosios deivės Artemidės šventykla ir žlugs didybė tos, kurią garbina visa Azija ir visas pasaulis“.
28 Tai išgirdę, jie labai įniršo ir ėmė šaukti: „Didi efeziečių Artemidė!“
29 Sąmyšis apėmė visą miestą, ir visi kaip vienas pasileido bėgti į teatrą, pasigriebę Pauliaus palydovus, makedoniečius Gajų ir Aristarchą.
30 Pauliaus, panūdusio įsimaišyti į minią, mokiniai neleido.
31 Taip pat keli jo bičiuliai Azijos provincijos valdininkai per kitus prašė, kad jis neitų į teatrą.
32 O ten vieni rėkavo vienaip, kiti — kitaip. Susirinkimas buvo toks pakrikas, jog daugumas net nežinojo, kuriam galui susirinkta.
33 Kai kas iš minios ragino kalbėti Aleksandrą, kurį žydai stūmė į priekį. Aleksandras, pamojęs ranka, norėjo pasiaiškinti miniai.
34 Bet, pažinę jį esant žydą, visi vienu balsu ėmė spiegti ir kokias dvi valandas šūkavo: „Didi efeziečių Artemidė!“
35 Galiausiai miesto raštininkui pavyko nuraminti minią. Jis pasakė: „Efeziečiai! Kur rasi žmogų, kuris nežinotų, jog efeziečių miestas globoja didžiosios Artemidės šventyklą ir iš dangaus nukritusią jos statulą?!
36 Šito niekas negali paneigti. Taigi nusiraminkite ir nieko galvotrūkčiais nedarykite.
37 Jūs atitempėte čionai šiuos vyrus, kurie nėra nei šventvagiai, nei piktžodžiautojai mūsų deivei.
38 Jei Demetrijas ir jo bendrai amatininkai turi prieš ką nors skundą, tai tam yra teismo dienos ir prokonsulai, tegul sau bylinėjasi.
39 O jeigu jūs turite kokį kitą apsvarstytiną reikalą, tai jį bus galima išspręsti teisėtame liaudies susirinkime.
40 Šiaip jau yra pavojus būti apkaltintiems maištu dėl to, kas šiandien čia dėjosi, nes nėra jokio pagrindo, kuriuo galėtume pateisinti šį triukšmingą sambūrį“. Tai pasakęs, jis paleido susirinkimą.
Išėjimo 34 : 22
22 Švęsi Savaičių šventę, kviečiapjūtės pirmienas, ir, metams baigiantis, Derliaus nuėmimo šventę.
Jono 14 : 26
26 o Globėjas — Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, — jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs.
Apaštalų darbų 2 : 4
4 Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti.
1 Korintiečiams 13 : 8
8 Meilė niekada nesibaigia. Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas.
Titui 2 : 13
13 laukdami palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovės apsireiškimo.
Romiečiams 10 : 13
13 Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas.
Apaštalų darbų 20 : 21
21 žydus ir graikus ragindamas atsigręžti į Dievą ir įtikėti mūsų Viešpatį Jėzų.
Jono 14 : 2
2 Mano Tėvo namuose daug buveinių. Antraip argi būčiau sakęs: ‘Einu jums vietos paruošti!’?
Apaštalų darbų 1 : 8
8 Bet kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių“.
Apaštalų darbų 2 : 13
13 O kiti šaipėsi: „Jie prisigėrę jauno vyno“.
Jono 3 : 16
16 Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.
Romiečiams 10 : 1 – 232
1 Broliai, mano širdies troškimas ir mano malda Dievui yra už juos — jų išgelbėjimui.
2 Aš jiems liudiju, kad jie turi Dievui uolumo, tačiau šiam trūksta išmanymo.
3 Nesuprasdami Dievo teisumo, jie bandė nusistatyti savą ir todėl nepakluso Dievo teisumui.
4 Juk Įstatymo tikslas — Kristus, atėjęs nuteisinti kiekvieno, kas tiki.
5 Mozė rašo apie teisumą iš Įstatymo: Jį vykdydamas žmogus juo gyvens.
6 Bet teisumas iš tikėjimo kalba: „Nesakyk savo širdyje: Kas įžengs į dangų? — tai yra Kristaus nulaipinti;
7 arba: Kas nusileis į bedugnę? — tai yra Kristaus iš numirusių užlaipinti“.
8 Bet ką jis sako? — Arti tavęs žodis: jis tavo burnoje ir tavo širdyje; tai reiškia mūsų skelbiamą tikėjimo žodį.
9 Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas.
10 Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas — į išganymą.
11 Raštas juk sako: Kas tik jį tiki, neliks sugėdintas.
12 Nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, nes tas pats visų Viešpats, turįs turtų visiems, kurie jo šaukiasi:
13 Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas.
14 Kaipgi jie šauksis to, kurio neįtikėjo?! Kaipgi įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?!
15 O kas gi skelbs nesiųstas? Juk parašyta: Kokios dailios kojos skelbiančių gerąją naujieną!
16 Bet ne visi pakluso Evangelijai. Antai Izaijas sako: Viešpatie, kas patikėjo mūsų skelbimu?
17 Taigi tikėjimas — iš klausymo, klausymas — kai skelbiamas Kristaus žodis.
18 Bet aš klausiu: argi jie negirdėjo?! Kaipgi ne! Po visą žemę pasklido jų garsas, iki pasaulio pakraščių — jų žodžiai.
19 Klausiu toliau: argi Izraelis nesuprato?! Bet Mozė pirmas sako: Aš pažadinsiu jūsų pavydą netautai, apmaudą jums sukelsiu prieš neišmanančią tautą.
20 Izaijas drįsta sakyti: Daviausi atrandamas tiems, kurie manęs neieškojo, pasirodžiau tiems, kurie apie mane neklausinėjo.
21 O Izraeliui sako: Ištisą dieną aš laikiau ištiesęs savo rankas į neklusnią ir prieštaraujančią tautą.
Leave a Reply