Tai yra Biblijos eilutės, apie kurias kalbama pataikyti
Romiečiams 12 : 19
19 Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei; juk parašyta: Mano kerštas, aš atmokėsiu, — sako Viešpats.
Išėjimo 21 : 15
15 Kas užgauna tėvą ar motiną, bus nubaustas mirtimi.
1 Jono 4 : 8
8 Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė.
Kunigų 25 : 1 – 55
1 VIEŠPATS kalbėjo Mozei ant Sinajaus kalno, tardamas:
2 „Kalbėk izraelitams ir sakyk jiems: ‘Kai ateisite į kraštą, kurį jums duodu, tas kraštas turės švęsti šabą VIEŠPAČIUI.
3 Šešerius metus sėsi savo lauką ir šešerius metus genėsi savo vynuogyną ir nuiminėsi derlių,
4 bet septintaisiais metais turės būti žemei visiško poilsio šabas — šabas VIEŠPAČIUI: savo lauko nesėsi ir savo vynuogyno negenėsi.
5 Tada nepjausi jokių savaime išaugusių javų, nenuiminėsi vynuogių nuo neapgenėto vynmedžio; septintieji bus žemei visiško poilsio metai.
6 Tačiau ką žemė išaugina per savo šabą, jūs galite valgyti — tu, tavo vergai ir vergės, tavo samdiniai ir įnamiai.
7 Ir tavo galvijams bei laukiniams krašto gyvuliams pašaras bus tai, ką žemė savaime išaugina.
8 Atskaičiuosi septynis septynetus, septyniskart septynerius metus taip, kad septynerių metų septynetai sudarytų keturiasdešimt devynerius metus.
9 Tada, septinto mėnesio dešimtą dieną, skardžiai pūsi ragą; Permaldavimo dieną jūsų rago gaudesys teaidi visame jūsų krašte.
10 Švęsite penkiasdešimtuosius metus ir paskelbsite laisvę krašte visiems jo gyventojams. Tai bus jums jubiliejaus[10] metai; sugrįšite kiekvienas jūsų prie savo nuosavybės ir kiekvienas į savo šeimą.
11 Tie penkiasdešimtieji bus jums jubiliejaus metai: nesėsite, nepjausite jokių savaime išaugusių javų, nenurinksite vynuogių nuo neapgenėtų vynmedžių,
12 nes tai jubiliejaus metai. Jums bus jie šventi; galite valgyti tik tai, ką išaugina pati dirva.
13 Taigi šiais jubiliejaus metais sugrįšite kiekvienas jūsų į savo nuosavybę.
14 Parduodami nuosavybę artimui ar pirkdami ką iš artimo, nedarykite vienas kitam skriaudos.
15 Pirkdamas iš savo artimo, mokėsi tik už metus nuo praėjusio jubiliejaus; parduodamas tau artimas prašys iš tavęs tik už likusius derliaus metus.
16 Juo daugiau tokių metų, juo didesnę kainą mokėsi; juo mažiau tokių metų, juo mažesnė kaina, nes iš tikrųjų jis parduoda tau tik derlių skaičių.
17 Nedarykite vienas kitam skriaudos; bijosi savo Dievo, nes aš, VIEŠPATS, esu jūsų Dievas.
18 Laikykitės mano įstatų ir vykdykite mano įsakus, kad galėtumėte krašte saugiai gyventi.
19 Žemė duos savo vaisių, būsite sotūs ir gyvensite be rūpesčio.
20 O jeigu klaustumėte: ‹Ką valgysime septintaisiais metais, jei nesėsime ir nenuimsime derliaus?› —
21 aš suteiksiu jums tokią palaimą šeštaisiais metais, kad jie duos derliaus trejiems metams.
22 Sėjos metu aštuntaisiais metais valgysite iš senojo derliaus. Net iki devintųjų metų iš senojo derliaus valgysite, kol bus nuimtas derlius.
23 Žemė nebus parduodama visam laikui, nes žemė yra mano, o jūs esate ateiviai, tapę mano įnamiais.
24 Todėl krašte, kurį valdote, turite leisti atpirkti žemę.
25 Jei kas nors iš tavo giminių patektų į skurdą ir parduotų savo nuosavybės dalį, tai jo artimiausias giminaitis turi ateiti ir atpirkti, ką giminaitis buvo pardavęs.
26 O jei žmogus neturėtų artimiausio giminaičio žemei atpirkti, bet vėliau pats prasigyventų ir turėtų iš ko tai padaryti,
27 jis turi apskaičiuoti metus nuo jos pardavimo, sugrąžinti skirtumą žmogui, kuriam ji buvo parduota, ir susigrąžinti savo nuosavybę.
28 Tačiau jei jis neturi iš ko ją atgauti, kas buvo parduota, tas liks pirkėjo rankose iki jubiliejaus metų. Jubiliejaus metais nuosavybė turi būti perduota, ir jis sugrįš į savo nuosavybę.
29 Jei kas nors parduotų namus mieste su mūro sienomis, jie gali būti atpirkti, kol nepasibaigę metai nuo jų pardavimo; atpirkimo teisė galios vienerius metus.
30 Jei jie nebūtų atpirkti iki vienerių metų pabaigos, namai mieste su mūro sienomis visam laikui priklausys pirkėjui ir jo palikuonims ir jubiliejaus metais nebus perduoti.
31 Bet namai kaimuose, kurių nesupa mūro sienos, bus laikomi kaip atviri laukai. Jie gali būti atpirkti; jie turi būti perduoti jubiliejaus metais.
32 Levitų miestuose levitai amžinai turės atpirkimo teisę namų, esančių jų miestuose.
33 Kiekvieni levitų namai jų miestuose, buvę parduoti ir neatpirkti, bus perduoti savininkui jubiliejaus metais, nes namai levitų miestuose yra jų paveldima nuosavybė tarp izraelitų.
34 Bet dirvos aplink jų miestus negali būti parduodamos, nes jos yra jų amžina nuosavybė.
35 Jei kas nors iš tavo giminių patektų į skurdą ir taptų tavo išlaikytiniu, turėsi jį paremti. Tegyvena jis su tavimi kaip ateivis ar įnamis.
36 Iš anksto nereikalauk iš jo palūkanų už paskolą ir neišnaudok, bet bijok savo Dievo. Leisk jam gyventi tavo namuose kaip broliui.
37 Neskolinsi jam pinigų už palūkanas, neimsi iš jo brangiau už maistą.
38 Aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas, kuris išvedžiau jus iš Egipto žemės duoti jums Kanaano žemę ir būti jūsų Dievas.
39 Jei kas nors iš tavo išlaikytinių taip nuskurstų, kad parsiduotų tau, nepadaryk jo savo vergu.
40 Tebūna jis pas tave kaip samdinys ar įnamis. Jis dirbs pas tave tik iki jubiliejaus metų.
41 Tada paliks tave — jis ir jo vaikai — ir sugrįš į savo šeimą, ir atgaus savo protėvių nuosavybę,
42 nes jie — mano tarnai, kuriuos aš išvedžiau iš Egipto žemės. Jie nebus parduodami, kaip parduodami vergai.
43 Nesielgsi su juo šiurkščiai, bet bijosi savo Dievo.
44 Vergą ar vergę gali laikyti tik jei pirksi vergus iš kaimyninių tautų.
45 Galite nusipirkti jų ir iš ateivių, gyvenančių su jumis, bei jų palikuonių, gimusių ir užaugusių jūsų krašte. Tokie vergai bus jūsų nuosavybė.
46 Galite juos palikti savo vaikams kaip paveldimą nuosavybę, padarydami juos amžinais vergais. Su jais galite elgtis kaip su vergais. Bet su savo tautiečiais izraelitais nė vienas nesielgs šiurkščiai.
47 Jei ateivis ar įnamis, gyvenantis su tavimi, praturtėtų, o kuris nors iš tavo tautiečių, būdamas skurde, taptų jo išlaikytiniu ir parsiduotų gyvenančiam su tavimi ateiviui ar ateivio šeimos palikuoniui,
48 jis net po to, kai bus parsidavęs, turės atpirkimo teisę. Jį gali atpirkti bet kuris iš jo brolių,
49 arba jo dėdė ar dėdės sūnus, arba bet kuris artimas giminaitis iš jo kilties, o jei jis praturtėtų, gali pats save atpirkti.
50 Su savo pirkėju apskaičiuos metų skaičių nuo tų metų, kai jis ateiviui parsidavė, iki jubiliejaus metų. Pirkimo kaina bus padalyta iš metų skaičiaus; laikas, kurį jis praleido pas savininką, bus įkainotas pagal samdinio laiką.
51 Juo daugiau bus metų iki jubiliejaus, juo didesnę pirkimo kainą jis turės grąžinti kaip atpirkimą;
52 o juo mažiau metų bus likę iki jubiliejaus, juo daugiau jis turės savo sąskaitoje; už savo atpirkimą jis mokės pagal apskaičiuotą metų skaičių.
53 Ateivis elgsis su juo kaip su metams pasamdytu tarnu, ir su juo tavo akyse šiurkščiai nesielgs.
54 O jeigu nebūtų atpirktas nė vienu iš šių būdų, jubiliejaus metais jis ir jo vaikai bus išlaisvinti,
55 nes izraelitai yra mano tarnai, kuriuos išvedžiau iš Egipto žemės. Aš, VIEŠPATS, esu jūsų Dievas.
Pakartoto Įstatymo 22 : 6 – 7
6 Jei, einant keliu, pasitaikytų užtikti paukščio lizdą bet kur medyje ar ant žemės su jaunikliais ar kiaušiniais, su tupinčia motina ant jauniklių ar kiaušinių, motinos drauge su jaunikliais nepaimsi.
7 Leisk motinai nuskristi ir pasiimk tik jauniklius, idant tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei.
Išėjimo 23 : 10 – 11
10 Šešerius metus sėsi savo žemę ir imsi jos derlių,
11 bet septintais metais leisi jai pailsėti ir dirvonuoti. Tesimaitina iš jos jūsų beturčiai ir teėda laukiniai gyvuliai, kas nuo beturčių atliks. Taip pasielgsite ir su vynuogynais, ir su alyvmedžių sodais.
Jono 18 : 1 – 40
1 Baigęs kalbėti, Jėzus su savo mokiniais nuėjo anapus Kedrono[20] upelio, kur buvo sodas. Jis ir mokiniai įžengė į sodą.
2 Jo išdavėjas Judas taip pat žinojo tą vietą, nes Jėzus dažnai ten susieidavo su savo mokiniais.
3 Taigi Judas, gavęs kareivių būrį ir aukštųjų kunigų bei fariziejų tarnų, atėjo ten su žibintais, deglais ir ginklais.
4 Jėzus, žinodamas visa, kas jo laukia, išėjo į priekį ir paklausė: „Ko ieškote?“
5 Jie atsakė: „Jėzaus Nazariečio!“ Jėzus tarė: „Tai aš“. Jo išdavėjas Judas irgi stovėjo tarp jų.
6 Kai tik Jėzus ištarė: „Tai aš“, jie atšoko atgal ir parpuolė ant žemės.
7 O jis vėl juos klausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė: „Jėzaus Nazariečio“.
8 Jėzus atsiliepė: „Jau sakiau jums, kad tai aš. Jei manęs ieškote, tai leiskite šitiems pasišalinti“.
9 Taip turėjo išsipildyti jo pasakytieji žodžiai: „Iš tavo man pavestųjų nepražudžiau nė vieno“.
10 Simonas Petras, kuris turėjo kalaviją, išsitraukė jį, ištiko vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam dešinę ausį. Tarnas buvo vardu Malkus.
11 Bet Jėzus sudraudė Petrą: „Kišk savo kalaviją į makštį! Nejaugi aš negersiu tos taurės, kurią Tėvas man yra davęs?!“
12 Būrys, jo vadas ir žydų tarnai suėmė Jėzų, surišo ir nuvedė pirmiausia pas Aną.
13 Mat jis buvo anų metų vyriausiojo kunigo Kajafo uošvis.
14 Tai tas pats Kajafas, kuris buvo žydams pataręs: „Verčiau tegu vienas žmogus numiršta už tautą“.
15 Paskui Jėzų nusekė Simonas Petras ir kitas mokinys. Tas mokinys buvo pažįstamas su vyriausiuoju kunigu ir įėjo paskui Jėzų į vyriausiojo kunigo kiemą.
16 Petras liko stovėti lauke prie vartų. Tuomet anas mokinys, kuris buvo pažįstamas su vyriausiuoju kunigu, išėjo laukan, pasikalbėjo su durininke ir įsivedė Petrą vidun.
17 Tarnaitė durininkė ir sako Petrui: „Ar tik ir tu nebūsi vienas iš to žmogaus mokinių?“ Šis atsakė: „O, ne!“
18 Ten stoviniavo samdiniai ir tarnai, dėl šalčio susikūrę ugnį, ir šildėsi. Prie jų atsistojo Petras ir taip pat šildėsi.
19 Vyriausiasis kunigas ėmė klausinėti Jėzų apie jo mokinius bei mokslą.
20 Jėzus jam atsakė: „Aš viešai kalbėjau pasauliui. Aš visuomet mokiau sinagogose ir šventykloje, kur susirenka visi žydai, ir nieko nesu kalbėjęs slapčia.
21 Kam tad mane klausinėji? Teiraukis tų, kurie girdėjo, ką esu kalbėjęs. Jie žino, ką esu jiems sakęs“.
22 Jam tai pasakius, vienas ten buvusių tarnų smogė Jėzui per veidą, tardamas: „Šitaip tu atsakai vyriausiajam kunigui?!“
23 Jėzus jam tarė: „Jei pasakiau netiesą, įrodyk, kad tai netiesa, o jei tiesą, kam mane muši?“
24 Tuomet Anas pasiuntė jį surištą pas vyriausiąjį kunigą Kajafą.
25 Simonas Petras tebestovėjo ir šildėsi. Aplinkiniai paklausė jį: „Ar tik nebūsi vienas iš jo mokinių?“ Tas išsigynė: „Ne, ne!“
26 Vienas vyriausiojo kunigo tarnų, giminaitis to, kuriam Petras nukirto ausį, pasakė: „Argi aš nemačiau tavęs sode kartu su juo?“
27 Petras ir vėl išsigynė, ir tuojau pragydo gaidys.
28 Iš Kajafo rūmų jie nusivedė Jėzų į pretorijų. Buvo ankstyvas rytas. Jie patys nėjo vidun į pretorijų, kad nesusiteptų ir galėtų valgyti Velykų[21] avinėlį.
29 Todėl Pilotas išėjo laukan pas juos ir paklausė: „Kuo jūs kaltinate šitą žmogų?“
30 Jie atsakė: „Jeigu jis nebūtų piktadarys, mes nebūtume tau jo atvedę“.
31 Pilotas tarė: „Imkitės ir teiskite jį pagal savo Įstatymą“. Žydai jam atsakė: „Mums nevalia nieko bausti mirtimi“.
32 Taip turėjo išsipildyti Jėzaus žodžiai, kuriais jis buvo nurodęs, kokia mirtimi jam reikės mirti.
33 Tada Pilotas vėl įžengė į pretorijų ir, pasišaukęs Jėzų, paklausė: „Ar tu esi žydų karalius?“
34 Jėzus atsakė: „Ar nuo savęs šito klausi, ar kiti apie mane tau pasakė?“
35 Pilotas tarė: „Bene aš žydas?! Tavoji tauta ir aukštieji kunigai man tave įskundė. Sakyk, ką esi padaręs!“
36 Jėzus atsakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia“.
37 Tuomet Pilotas jį paklausė: „Vadinasi, tu esi karalius?“ Jėzus atsakė: „Tu pasakei, kad aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“.
38 Pilotas dar paklausė: „O kas yra tiesa?!“ Po šių žodžių jis vėl išėjo pas žydus ir tarė jiems: „Aš nerandu jame jokios kaltės.
39 Yra jūsų paprotys Velykų proga paleisti vieną suimtąjį. Ar norite, kad paleisčiau jums žydų karalių?“
40 Tada jie ėmė šaukti: „Ne šitą, bet Barabą!“ O Barabas buvo plėšikas.
Judo 1 : 7
7 Taip pat Sodoma ir Gomora bei aplinkiniai miestai, kurie panašiai ištvirkavo ir nusekė paskui ne tokį kūną, lieka pavyzdžiu, kentėdami amžinos ugnies bausmes.
Leave a Reply