Tai yra Biblijos eilutės, apie kurias kalbama pasmerkimą
Romiečiams 8 : 1
1 Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje.
Romiečiams 2 : 1 – 29
1 Taigi esi nepateisinamas, kad ir kas būtum, žmogau, kuris teisi kitus. Juk, teisdamas kitą, pasmerki save, nes ir pats tai darai, už ką teisi.
2 O mes žinome, kad Dievas teisingai teisia tuos, kurie tokius nusikaltimus daro.
3 Nejaugi manai, žmogau, teisdamas taip darančius ir pats taip pat darydamas, išvengsiąs Dievo teismo?!
4 Kaipgi drįsti niekinti jo gerumo, pakantumo ir kantrumo lobius, nesuprasdamas, kad Dievo gerumas skatina tave atsiversti?
5 Deja, savo užkietėjimu bei neatgailojančia širdimi pats sau kaupi rūstybę rūstybės dienai, kurią apsireikš Dievo teisingas teismas.
6 Jis kiekvienam atmokės už jo darbus:
7 tiems, kurie ieško šlovės, garbingumo ir nemirtingumo, ištvermingai darydami gera, — amžinuoju gyvenimu,
8 o išpuikėliams, kurie neklauso tiesos, bet yra pasidavę neteisumui, — pykčiu ir rūstybe.
9 Sielvartas ir suspaudimas sielai kiekvieno žmogaus, kuris daro bloga, pirma žydo, paskui graiko.
10 Ir šlovė, pagarba bei ramybė kiekvienam, kuris daro gera, pirma žydui, paskui graikui.
11 Juk Dievas nėra šališkas.
12 Visi, kurie nusidėjo, neturėdami Įstatymo, pražus be Įstatymo, o visi, kurie nusidėjo, turėdami Įstatymą, bus nuteisti pagal Įstatymą.
13 Teisūs Dievo akyse juk ne Įstatymo klausytojai; teisūs bus pripažinti Įstatymo vykdytojai.
14 Kai jokio Įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo Įstatymo reikalavimus, tada jie, neturintys Įstatymo, patys sau yra įstatymas.
15 Jie parodo, kad Įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą…
16 Aną dieną Dievas per Kristų Jėzų teis žmonių paslaptis, kaip sako mano Evangelija.
17 Štai tu vadiniesi žydas, pasikliauji Įstatymu ir giriesi Dievu.
18 Tu pažįsti jo valią ir, Įstatymo pamokytas, išmanai, kas geriau.
19 Esi įsitikinęs galįs būti aklųjų vadovas, švyturys tamsoje esantiems,
20 neišmanančių mokytojas, kūdikių auklėtojas, turįs Įstatyme išreikštą pažinimą bei tiesą.
21 Tai kodėl gi, mokydamas kitus, nepamokai pats savęs?! Kodėl, įkalbinėdamas nevogti, pats vagi?!
22 Skelbdamas nesvetimauti, pats svetimauji?! Bodėdamasis stabais, pats apiplėši šventoves?!
23 Giriesi Įstatymu, o paniekini Dievą, laužydamas Įstatymą?!
24 Juk dėl jūsų, kaip parašyta, piktžodžiauja Dievo vardui pagonys.
25 Apipjaustymas naudingas, jei vykdai Įstatymą. O jeigu esi Įstatymo laužytojas, iš apipjaustyto virsti neapipjaustytu.
26 Taigi, kai neapipjaustytas žmogus laikosi Įstatymo reikalavimų, argi jo neapipjaustymas nebus įskaitytas apipjaustymu?!
27 Taip kūniškai neapipjaustytas, bet vykdantis Įstatymą žmogus pasmerks tave, kuris laužai Įstatymą, turėdamas jo raidę ir apipjaustymą.
28 Ne tas yra tikras žydas, kuris viešai laikomas žydu, ir ne tas tikras apipjaustymas, kuris išoriškai atliktas kūne.
29 Tiktai tas yra žydas, kuris toksai viduje, ir tiktai tuomet yra apipjaustymas, kai širdis apipjaustyta dvasioje, o ne pagal raidę. Tokiam ir gyrius ne iš žmonių, bet iš Dievo.
Jono 3 : 17
17 Dievas juk nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas.
Izaijo 35 : 3 – 6
3 Duokite jėgų pailsusioms rankoms, paremkite drebančius kelius,
4 sakykite tiems, kurių širdis baiminasi: „Būkite stiprūs! Nebijokite! Štai jūsų Dievas, jūsų kerštas ateina! Su baisiu atlyginimu jis ateina jūsų gelbėti“.
5 Tada akliesiems bus atmerktos akys, kurtiesiems atvertos ausys.
6 Tada raišasis šokinės tartum elnias, dainuos iš džiaugsmo nebylio liežuvis. Dykumoje ištrykš vandens srovės, tyrlaukiuose tekės upės.
Psalmynas 40 : 11 – 12
11 Tavo išganymo rūpesčio širdyje neslėpiau, kalbėjau apie tavo ištikimybę ir išganymą. Apie tavo meilę ir tiesą didžiojoje sueigoje nenutylėjau.
12 VIEŠPATIE, neatsakyk man savo gailestingumo; tavo meilė ir tavo tiesa visada mane tesaugo!
Apreiškimo Jonui 22 : 3 – 4
3 Nieko prakeiktino nebebus. Mieste stovės Dievo ir Avinėlio sostas, ir jo tarnai garbins jį.
4 Jie regės jo veidą, ir jų kaktose bus jo vardas.
Romiečiams 8 : 34
34 Tai kas pasmerks? Ar Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus?!
1 Tesalonikiečiams 4 : 15 – 16
15 Ir tatai jums sakome Viešpaties žodžiais, jog mes, gyvieji, išlikusieji iki Viešpaties atėjimo, nepralenksime užmigusiųjų.
16 O pats Viešpats, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, nužengs iš dangaus. Tuomet pirmiausia prisikels tie, kurie mirė Kristuje,
Romiečiams 4 : 1 – 25
1 O ką pasakysime dėl Abraomo — mūsų protėvio pagal kūną?
2 Jei Abraomas būtų buvęs nuteisintas darbais, jis turėtų kuo pasigirti, tik, žinoma, ne Dievui.
3 Bet ką sako Raštas? Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu.
4 Tam, kuris dirba, atlyginimas laikomas ne malone, o prievole.
5 O tam, kuris nedirba, bet tiki tuo, kuris nuteisina bedievį, teisumu įskaitomas jo tikėjimas.
6 Taip ir Dovydas skelbia palaiminimą žmogui, kuriam Dievas be darbų įskaito teisumą:
7 Palaiminti, kurių nusikaltimai atleisti, kurių nuodėmės uždengtos;
8 palaimintas vyras, kuriam Viešpats nuodėmės neįskaito!
9 Ar šis palaiminimas skirtas tik apipjaustytiesiems, ar ir neapipjaustytiesiems? Mes sakėme, kad Abraomui tikėjimas buvo įskaitytas teisumu.
10 Kokiu būdu? Jam esant apipjaustytam ar dar prieš apipjaustymą? Ne po apipjaustymo, bet prieš tai.
11 Jis gavo apipjaustymo žymę kaip antspaudą tikėjimo teisumo, kurį turėjo, būdamas dar neapipjaustytas. Taip jis tapo tėvu visiems tikintiesiems iš neapipjaustytųjų, kad ir jiems būtų įskaitytas teisumas,
12 ir tėvu tiems apipjaustytiesiems, kurie ne tik apipjaustyti, bet ir vaikščioja pėdomis mūsų tėvo Abraomo, kuris tikėjo, būdamas dar neapipjaustytas.
13 Ne Įstatymu buvo pagrįstas Abraomui arba jo palikuonims duotas pažadas, kad paveldės pasaulį, bet tikėjimo teisumu.
14 Jei paveldėtojai tebūtų tie, kurie remiasi Įstatymu, tai tikėjimas taptų tuščias, o pažadas liktų bevertis.
15 Juk Įstatymą lydi rūstybė, o kur nėra Įstatymo, ten nėra nė nusižengimo.
16 Taigi paveldėjimas priklauso nuo tikėjimo, kad tikrai būtų iš malonės ir kad pažadas būtų tikras visiems palikuonims, ne tik tiems, kurie remiasi Įstatymu, bet ir tiems, kurie turi Abraomo tikėjimą. O jis yra visų mūsų tėvas,
17 kaip parašyta: Aš padariau tave daugelio tautų tėvu akivaizdoje Dievo, kuriuo jis tikėjo, kuris atgaivina numirusius ir iš nebūties pašaukia būti daiktus.
18 Nematydamas jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi, jog tapsiąs daugelio tautų tėvu, kaip pasakyta: Tokia bus tavoji ainija.
19 Jis nesvyruodamas tikėjo, nors regėjo savo kūną jau apmirusį — jam buvo arti šimto metų — ir Saros įsčias apmirusias.
20 Jis nepasidavė netikėjimui Dievo pažadu, bet įsitvirtino tikėjime, teikdamas Dievui garbę
21 ir būdamas tikras, jog, ką šis pažadėjo, tai įstengs ir įvykdyti.
22 Todėl jam tai buvo įskaityta teisumu.
23 Tačiau ne vien apie jį parašyta: jam buvo įskaityta,
24 bet ir apie mus, nes turės būti įskaityta ir mums, tikintiems tą, kuris prikėlė iš numirusių mūsų Viešpatį Jėzų,
25 paaukotą dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltą mums nuteisinti.
Morkaus 7 : 20 – 23
20 Jis dar pasakė: „Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina.
21 Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, ištvirkavimai, vagystės, žmogžudystės,
22 svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas.
23 Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų“.
Leave a Reply