Tai yra Biblijos eilutės, apie kurias kalbama pasitikėti Dievu
Patarlių 3 : 5 – 6
5 Visa širdimi pasitikėk VIEŠPAČIU ir nesiremk vien savo įžvalga.
6 Pripažink jį visur, kad ir ką darytum, ir jis ištiesins tavo kelius.
Hebrajams 11 : 6
6 Juk be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad jis yra ir jo ieškantiems atsilygina.
Psalmynas 28 : 7
7 VIEŠPATS mano stiprybė ir mano skydas; mano širdis juo pasitiki. Jis man padėjo, ir mano širdis džiūgauja, giesme aš jam dėkoju.
Psalmynas 91 : 1 – 16
1 Kas tik gyvena Aukščiausiojo pastogėje, pasilieka Visagalio pavėsy.
2 Jis sakys VIEŠPAČIUI: „Mano Dieve, mano prieglauda ir tvirtove, pasitikiu tavimi!“
3 Juk tai jis išgelbės tave nuo medžiotojo kilpos ir nuo mirtį nešančio maro.
4 Savo sparnų plunksnomis jis uždengs tave, — po jo sparnais rasi prieglaudą. Jo ištikimybė — dengiantis skydas.
5 Nereikės tau bijoti nakties siaubo nei strėlės, iššautos dieną,
6 nei maro, sėlinančio tamsoje, nei rykštės, niokojančios vidudienį.
7 Nors tūkstantis kristų tavo kairėje ir dešimt tūkstančių — dešinėje, tavęs niekas nepasieks.
8 Tu žiūrėsi ir matysi, kaip baudžiami nedorėliai.
9 Tu pasirinkai VIEŠPATĮ savo prieglauda, Aukščiausiąjį savo užuovėja,
10 todėl neištiks tavęs žala, nepalies tavo palapinės nelaimė,
11 nes jis palieps savo angelams saugoti tave visur, kad ir kur tu eitum.
12 Savo rankomis jie neš tave, kad kojos į akmenį neužsigautum.
13 Tu sumindžiosi liūtą ir gyvatę, sutrypsi liūtuką ir slibiną.
14 „Kas mane myli, tą gelbėsiu; saugosiu jį, nes jis žino mano vardą.
15 Kai jis šauksis manęs, išklausysiu, būsiu su juo varge, išgelbėsiu ir pagerbsiu.
16 Pasotinsiu jį ilgu amžiumi, pagirdysiu savo išganymu“.
Psalmynas 32 : 10
10 Nedorėlis turės daug kentėti, o tą, kuris pasitiki VIEŠPAČIU, lydės ištikima meilė.
Romiečiams 15 : 13
13 Taigi vilties Dievas jus, gyvenančius tikėjimu, tepripildo visokių džiaugsmų ir ramybės, kad Šventosios Dvasios galybe būtumėte pertekę vilties.
Jeremijo 17 : 7
7 Laimingas žmogus, kuris pasitiki VIEŠPAČIU, kurio viltis — tik VIEŠPATS.
Psalmynas 56 : 3 – 4
3 Mano priešai puola mane visą dieną; daug puolančių mane, Aukščiausiasis.
4 Kai apima baimė, aš pasitikiu tavim.
Patarlių 16 : 1 – 33
1 Žmogus savo širdyje gali daug ką svarstyti, bet jo liežuvį valdo VIEŠPATS.
2 Visi žmogaus keliai jo paties akyse gali būti tyri, o VIEŠPATS pasveria širdį.
3 Pavesk savo darbą VIEŠPAČIUI, ir tavo užmojai bus sėkmingi.
4 VIEŠPATS visa padarė tikslingai, net nedorėlį — nelaimės dienai.
5 VIEŠPATS bjaurisi kiekviena širdies puikybe; būk tikras, kad tai neliks nenubausta.
6 Gerumu ir ištikimybe atsilyginama už kaltę, o pagarbia VIEŠPATIES baime išvengiama pikta.
7 Kai VIEŠPATS patenkintas žmogaus elgesiu, jis sutaiko su juo net jo priešus.
8 Geriau turėti mažai, bet įgyta sąžiningai, negu didelių neteisėtų pajamų.
9 Žmogus širdyje sumano, ką jis darys, bet jo žingsnius valdo VIEŠPATS.
10 Karaliaus lūpose — nenuginčijama tiesa; jo burna nenusideda kai sprendžia.
11 Tikros svarstyklės ir svarstyklių lėkštės — VIEŠPATIES, ir visi svarsčiai maišelyje priklauso jam.
12 Karaliai bjaurisi nusikaltimais, nes sostas tvirtėja teisumu.
13 Sąžiningos lūpos malonios karaliui; žmogų, kuris sako tiesą, jis myli.
14 Karaliaus pyktis — tarsi mirties pasiuntinys, o išmintingas žmogus gali jį numalšinti.
15 Karaliaus šypsena reiškia gyvenimą, o jo malonė — tarsi lietaus debesis pavasarį.
16 Nepalyginti geriau įgyti išminties negu aukso! Verčiau rinktis įsigyti įžvalgos negu gauti sidabro.
17 Dorų žmonių kelias vengia pikta; kas atsargiai žengia savo keliu, tas išsaugo gyvastį.
18 Puikybė apima prieš žūtį, įžūlumas — prieš nesėkmę.
19 Geriau būti kukliam tarp vargšų negu dalytis grobiu su išdidžiais žmonėmis.
20 Kas supranta dalyką, kurio mokosi, tas puikiai gyvens, o kas pasitiki VIEŠPAČIU, tas bus laimingas.
21 Kas išmintingos širdies, tas laikomas protingu žmogumi, o patraukli kalba — papildomas laimėjimas.
22 Išmintis ją turinčiam yra gyvenimo šaltinis, o kvailieji išmoksta gyventi tik kvailumu.
23 Išmintingo žmogaus širdis teikia kalbai lakumo ir stiprina žodžių patrauklumą.
24 Taiklūs žodžiai — kaip medaus korys, saldus gomuriui ir sveikas kūnui.
25 Žmogui jo kelias gali atrodyti teisingas, bet galų gale jis nuveda į mirtį.
26 Triūsiančio noras triūsia už jį, nes jį verčia jo alkis.
27 Niekšas stengiasi padaryti žalos kitiems, o jo kalba — svilinanti ugnis.
28 Piktas žmogus sukelia vaidus, o liežuvautojas perskiria artimus draugus.
29 Piktos valios žmogus suvilioja savo kaimyną ir nuveda jį negeru keliu.
30 Kas merkia akį, tas tikriausiai slapta rengia niekšybę; kas čiaupia lūpas, tas yra sugalvojęs pikta.
31 Žili plaukai — garbės vainikas, laimėtas doru gyvenimu.
32 Geriau būti kantriu žmogumi negu galiūnu; suvaldyti save geriau negu užkariauti miestą.
33 Burtai metami į sterblę, bet nuosprendis priklauso nuo VIEŠPATIES.
Jono 14 : 1 – 3
1 Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą, tikėkite ir mane!
2 Mano Tėvo namuose daug buveinių. Antraip argi būčiau sakęs: ‘Einu jums vietos paruošti!’?
3 Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš.
Psalmynas 4 : 5
5 Tad drebėkite ir nenusidėkite! Atgulę apgalvokite širdimi ir tylėkite! Sela.
1 Tesalonikiečiams 4 : 13 – 18
13 Mes norime, broliai, kad jūs žinotumėte tiesą apie užmiegančiuosius ir nenusimintumėte kaip tie, kurie neturi vilties.
14 Jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su juo.[2]
15 Ir tatai jums sakome Viešpaties žodžiais, jog mes, gyvieji, išlikusieji iki Viešpaties atėjimo, nepralenksime užmigusiųjų.
16 O pats Viešpats, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, nužengs iš dangaus. Tuomet pirmiausia prisikels tie, kurie mirė Kristuje,
17 paskui mes, gyvieji, išlikusieji, kartu su jais būsime pagauti debesysna pasitikti Viešpaties ore ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu.
18 Todėl guoskite vieni kitus šitais žodžiais.
Psalmynas 40 : 1 – 17
1 Choro vadovui. Dovydo psalmė.
2 Kantriai laukiau VIEŠPATIES; jis pasilenkė prie manęs ir išgirdo mano šauksmą.
3 Ištraukė mane iš klampios duobės, iš mirtinos pelkės, pastatė mano kojas ant uolos ir sutvirtino mano žingsnius.
4 Man į lūpas įdėjo naują giesmę, šlovės mūsų Dievui giesmę. Daugelis tai matys, pagarbiai bijos ir pasitikės VIEŠPAČIU.
5 Laimingas žmogus, kuris deda viltis į VIEŠPATĮ; jis nesikreipia į pagonių stabus ar netikrų dievų garbintojus.
6 VIEŠPATIE, mūsų Dieve, tu daug mums padarei! Nuostabūs tavo darbai ir užmojai! Panašaus į tave nėra! Niekada nepajėgčiau jų visų apsakyti, nes jų tiek daug.
7 Tu davei man suprasti, kad netrokšti kruvinos aukos ir javų atnašų, neprašai deginamosios aukos ir atnašos už nuodėmę.
8 Tada tariau: „Štai ateinu! Raštų ritinyje man viskas nurodyta;
9 mano džiaugsmas — vykdyti tavo valią, mano Dieve, tavo Įstatymą turiu širdyje!“
10 Didžiojoje sueigoje skelbiau tavo išganymo rūpestį, netramdžiau savo lūpų; tu, VIEŠPATIE, tai turi žinoti.
11 Tavo išganymo rūpesčio širdyje neslėpiau, kalbėjau apie tavo ištikimybę ir išganymą. Apie tavo meilę ir tiesą didžiojoje sueigoje nenutylėjau.
12 VIEŠPATIE, neatsakyk man savo gailestingumo; tavo meilė ir tavo tiesa visada mane tesaugo!
13 Mane supa nesuskaičiuojami vargai, apniko nuodėmės, nebematau; jų daugiau negu plaukų man ant galvos, ir aš netekau drąsos.
14 VIEŠPATIE, teikis mane gelbėti! VIEŠPATIE, skubėk man padėti!
15 Tebūna nugalėti ir apstulbinti visi, kurie tyko man gyvastį atimti. Tepasitraukia ir tebūna sugėdinti, kurie džiaugiasi mano nelaime.
16 Tebūna savo pralaimėjimo išgąsdinti, kurie sako: „Še tau! Še tau!“
17 Tedžiūgauja ir tesilinksmina tavyje visi, kurie tavęs ieško, ir tavo išganymą branginantys nuolat tekartoja: „Koks didis VIEŠPATS!“
Romiečiams 5 : 8
8 O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai.
Psalmynas 112 : 7
7 מ Jis nebijos gauti blogos žinios; נ jo širdis tvirta, pasitikinti VIEŠPAČIU.
Psalmynas 46 : 10
10 Karus visoje žemėje jis sustabdo, lankus sutrupina, ietis sulaužo, skydus į ugnį sumeta.
Hebrajams 11 : 1
1 Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome.
Morkaus 5 : 36
36 Išgirdęs tuos žodžius, Jėzus sako sinagogos vyresniajam: „Nenusigąsk, vien tikėk!“
Patarlių 1 : 1 – 33
1 Saliamono, Dovydo sūnaus, Izraelio karaliaus, patarlės, surašytos,
2 kad žmonės brangintų išmintį ir pamokymą, suvoktų prasmingus posakius,
3 pratintųsi išmintingai elgtis būdami teisūs, teisingi ir dori,
4 kad neišmanėliai būtų pamokyti sumanumo, o jauni žmonės — žinojimo ir apdairumo.
5 Išmintingas žmogus, jų klausydamasis, mokysis, o protingas žmogus įgis gebėjimo,
6 supras patarles ir palyginimus, išminčių posakius ir mįsles.
7 Pagarbi VIEŠPATIES baimė — pažinimo pradžia, bet kvailieji niekina išmintį ir pamokymą.
8 Mano vaike, klausyk savo tėvo pamokymo ir neatmesk savo motinos mokymo.
9 Jie bus grakštus vainikas tavo galvai, karoliai tavo kaklui.
10 Mano vaike, jei tave nusidėjėliai viliotų, neklausyk.
11 Jei sakytų: „Eikš su mumis, surenkime kruvinas pasalas, paspęskime spąstus nekaltiems!
12 Prarykime juos gyvus, kaip daro Šeolas, žydint gyvenimui, tarsi žengiančius į kapą.
13 Rasime visokių brangių daiktų, prisikrausime savo namus grobio.
14 Susiek savo likimą su mumis, ir visi turėsime vieną bendrą piniginę!“ —
15 mano vaike, nesileisk į kelią su jais, nekelk kojos į jų takus,
16 nes jų kojos bėga į pikta, skuba kraują pralieti.
17 Juk veltui tinklas tiesiamas, kai paukštis tai mato.
18 Tačiau jie rengia kruvinas pasalas sau, spendžia spąstus savo gyvasčiai!
19 Toks likimas visų, pasigviešusių neteisingos naudos; ji atima gyvastį žmogaus, kuris jos įgyja.
20 Išmintis garsiai šaukia gatvėje, kelia balsą aikštėse.
21 Prie judriausių gatvės kampų ji šaukia, prie vartų ir mieste kalba:
22 „Kiek ilgai, neišmanėliai, mėgsite nemokšiškumą? Kiek ilgai šaipūnai mėgausis šaipydamiesi, o kvailieji nekęs išmanymo?
23 Būkite atidūs mano įspėjimui! Štai išliesiu jums savo dvasią ir atskleisiu jums savo žodžius.
24 Kadangi jūs mane atmetėte, kai šaukiau, nekreipėte dėmesio, kai tiesiau ranką,
25 kadangi paniekinote bet kokį mano patarimą, nepaisėte jokio mano įspėjimo,
26 aš savo ruožtu juoksiuosi, kai ištiks jus nelaimė, tyčiosiuosi, kai užklups jus baimė.
27 Kai baimė užklups jus kaip audra, ir nelaimė ištiks kaip viesulas,
28 jie šauksis manęs, bet aš neatsakysiu, jie uoliai manęs ieškos, bet nesuras.
29 Kadangi jie nekentė pažinimo ir neįgijo pagarbios VIEŠPATIES baimės,
30 nenorėjo jokio mano patarimo ir nekentė mano įspėjimų,
31 valgys savo kelio vaisius ir bus savo kėslų pasotinti.
32 Juk užgaidos pražudo neišmanėlius, ir pasitenkinimas savimi sunaikina kvailius.
33 O manęs klausantieji gyvens saugiai, jų nevargins nelaimės baimė“.
Morkaus 9 : 1 – 456
1 Jis dar jiems kalbėjo: „Iš tiesų sakau jums: tarp čia stovinčių yra tokių, kurie neragaus mirties, kol išvys Dievo karalystę, ateinančią su galybe“.
2 Po šešių dienų Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną ir užsivedė juos vienus nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje.
3 Jo drabužiai ėmė taip baltai spindėti, kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje.
4 Jiems pasirodė Elijas ir Mozė, kuriedu kalbėjosi su Jėzumi.
5 Petras ir sako Jėzui: „Rabi, gera mums čia būti. Pastatykime tris palapines: vieną tau, antrą Mozei, trečią Elijui“.
6 Jis nesižinojo, ką sakąs, nes jie buvo persigandę.
7 Užėjo debesis ir uždengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“
8 Ir tuojau, vėl apsižvalgę, jie nieko prie savęs nebematė, tik vieną Jėzų.
9 Besileidžiant nuo kalno, Jėzus liepė niekam nepasakoti, ką jie buvo matę, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių.
10 Jie gerai įsidėmėjo šį pasakymą ir svarstė, ką reiškia „prisikelti iš numirusių“.
11 Jie klausė Jėzų: „Kodėl Rašto aiškintojai sako, jog pirmiau turįs ateiti Elijas?“
12 Jis atsakė: „Tikrai Elijas ateis pirmiau ir viską atitaisys. Bet kaipgi parašyta apie Žmogaus Sūnų, jog jis daug iškentėsiąs ir būsiąs paniekintas?
13 Todėl aš jums sakau: Elijas buvo atėjęs, ir jie padarė su juo, ką norėjo, kaip apie jį parašyta“.[9]
14 Sugrįžę pas kitus mokinius, jie pamatė apie juos susirinkusią minią ir besiginčijančius su jais Rašto aiškintojus.
15 Vos pastebėjusi Jėzų, minia labai nustebo, ir visi bėgo jo pasveikinti.
16 Jis paklausė: „Ko ginčijatės su jais?“
17 Vienas iš minios jam atsakė: „Mokytojau, aš atvedžiau pas tave sūnų, kuris yra nebylės dvasios apsėstas.
18 Kur tik sugriebusi, dvasia jį tąso, iš burnos jam eina putos, jis griežia dantimis ir pastyra. Aš prašiau tavo mokinius išvaryti dvasią, bet jie nevaliojo“.
19 Tada Jėzus tarė: „O netikinti gimine! Iki kol man reikės su jumis būti? Kiek ilgai jus kęsti? Atveskite jį pas mane!“
20 Jie atvedė. Vos pamačiusi Jėzų, dvasia ėmė tąsyti berniuką, šis parpuolė ant žemės ir apsiputojęs pradėjo blaškytis.
21 Jėzus paklausė tėvą: „Ar nuo seniai jam taip darosi?“ Jis atsakė: „Nuo pat kūdikystės.
22 Dvasia jį dažnai į ugnį įstumdavo ir į vandenį, norėdama pražudyti. Tad jei ką gali, pasigailėk mūsų ir padėk mums!“
23 Jėzus jam atsakė: „‘Jei ką gali’?! Tikinčiam viskas galima!“
24 Vaiko tėvas sušuko: „Tikiu! Padėk mano netikėjimui!“
25 Matydamas susibėgančią minią, Jėzus sudraudė netyrąją dvasią: „Nebyle ir kurčia dvasia, įsakau tau, išeik iš jo ir daugiau nebegrįžk!“
26 Dvasia, klykdama ir smarkiai jį purtydama, išėjo. O berniukas liko tarsi lavonas, ir daugelis sakė: „Jis mirė“.
27 Bet Jėzus paėmė jį už rankos, pakėlė, ir jis atsistojo.
28 Kai Jėzus grįžo namo, mokiniai, pasilikę su juo vieni, klausė: „Kodėl mes negalėjome jos išvaryti?“
29 O jis atsakė: „Ta veislė neišvaroma nieku kitu, tik malda“.
30 Iš ten išėję, jie keliavo per Galilėją. Jėzus nenorėjo, kad kas apie tai žinotų.
31 Mokydamas savo mokinius, jis tvirtino: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas ir jie nužudys jį, bet nužudytas jis po trijų dienų prisikels“.
32 Mokiniai nesuprato tų žodžių, bet nedrįso jį klausti.
33 Jie atėjo į Kafarnaumą. Namie jis paklausė juos: „Apie ką kalbėjotės kelyje?“
34 Jie tylėjo. Mat kelyje jie ginčijosi, kuris iš jų didžiausias.
35 Atsisėdęs jis pasišaukė Dvylika ir tarė: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“
36 Paėmęs mažą vaiką, pastatė tarp jų ir apsikabinęs jį pasakė:
37 „Kas dėl manęs priima tokį vaikelį, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet tą, kuris yra mane siuntęs“.
38 Jonas jam tarė: „Mokytojau, mes matėme vieną tokį, kuris nevaikščioja su mumis, bet tavo vardu išvarinėja demonus. Mes jam draudėme, nes jis nepanoro eiti su mumis“.
39 Jėzus atsakė: „Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti.
40 Kas ne prieš mus, tas už mus!
41 Kas duos jums atsigerti taurę vandens dėl to, kad priklausote Mesijui, — iš tiesų sakau jums, — tas nepraras savo užmokesčio.
42 Kas papiktintų vieną iš šitų tikinčių mažutėlių, tam būtų daug geriau, jeigu jam užkabintų ant kaklo asilo sukamų girnų akmenį ir įmestų į jūrą.
43 Jei tavoji ranka gundo tave nusidėti, nusikirsk ją! Tau verčiau sužalotam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom patekti į pragarą, į negęstančią ugnį.[10]
44
45 Ir jei tavoji koja veda tave į nuodėmę, nusikirsk ją, nes tau geriau luošam įžengti į gyvenimą, negu su abiem kojom būti įmestam į pragarą.[11]
46
47 O jei tave gundo nusidėti tavoji akis, išlupk ją, nes verčiau tau vienakiui įeiti į Dievo karalystę, negu su abiem akim būti įmestam į pragarą,
48 kur jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta.
49 Mat kiekvienas bus pasūdytas ugnimi.
50 Druska — geras daiktas, bet jei druska nustotų sūrumo, kuo ją pasūdysi? Turėkite savyje druskos ir taikiai sugyvenkite tarp savęs“.
Leave a Reply