Tai yra Biblijos eilutės, apie kurias kalbama neįgalieji
Jono 9 : 2 – 7
2 Jo mokiniai paklausė: „Rabi, kas nusidėjo — jis pats ar jo tėvai, — kad gimė neregys?“
3 Jėzus atsakė: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai.
4 Man reikia dirbti darbus to, kuris mane siuntė, kolei diena. Ateina naktis, kada niekas negali darbuotis.
5 Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa!“
6 Tai taręs, jis spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė juo neregio akis
7 ir tarė jam: „Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje“. (Išvertus Siloamas reiškia „Siųstasis“.) Tasai nuėjo, nusiplovė ir sugrįžo regintis.
Išėjimo 4 : 11
11 Tada VIEŠPATS paklausė jo: „O kas duoda burną žmogui? Kas padaro jį nebylį ar kurčią, regintį ar aklą? Argi ne aš, VIEŠPATS?
Luko 14 : 12 – 13
12 Taip pat ir pakvietusiam jį vaišių Jėzus pasakė: „Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei giminaičių, nei turtingų kaimynų, kad kartais jie savo ruožtu nepasikviestų tavęs ir tau nebūtų atlyginta.
13 Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų,
Romiečiams 5 : 3 – 5
3 Ir ne vien tuo. Mes taip pat didžiuojamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas gimdo ištvermę,
4 ištvermė — išmėgintą dorybę, išmėginta dorybė — viltį.
5 O viltis neapgauna, nes Dievo meilė išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota.
Kunigų 19 : 14
14 Neužgausi nebylio, nepadėsi kliūties neregiui. Bijosi savo Dievo; aš esu VIEŠPATS.
2 Korintiečiams 12 : 9
9 Bet man jis atsakė: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė tampa tobula silpnume“. Todėl aš mieliausiu noru girsiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje.
Morkaus 7 : 32 – 20
1 Petro 5 : 10
10 O visų malonių Dievas, pašaukęs jus į savo amžinąją garbę Kristuje Jėzuje, pats jus, trumpai pakentėjusius, ištobulins, sutvirtins, pastiprins, pastatys ant tvirto pagrindo.
Mato 18 : 4 – 5
4 Taigi kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje.
5 Kas priima tokį vaikelį dėl manęs, tas mane priima.
1 Petro 4 : 1
1 Kadangi Kristus kentėjo kūnu, tai ir jūs apsiginkluokite ta pačia mintimi, jog kas iškentėjo kūnu, tas jau pametė nuodėmę,
Morkaus 2 : 1 – 12
1 Po kelių dienų, kai Jėzus vėl atėjo į Kafarnaumą, žmonės išgirdo jį esant namuose,
2 ir tiek daug prisirinko, jog nė prie durų nebeliko vietos. O jis skelbė jiems žodį.
3 Tada keturi vyrai atnešė paralyžiuotą žmogų.
4 Negalėdami dėl minios prinešti jo prie Jėzaus, jie praplėšė stogą namo, kur jis buvo, ir padarę skylę nuleido žemyn neštuvus, ant kurių gulėjo paralyžiuotasis.
5 Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus kreipėsi į paralyžiuotąjį: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!“
6 Tenai sėdėjo keletas Rašto aiškintojų, kurie svarstė savo širdyje:
7 „Kaip jis drįsta taip kalbėti? Juk jis piktžodžiauja! Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“
8 Jėzus, iš karto savo dvasia perpratęs jų mintis, tarė: „Kam taip manote savo širdyje?
9 Kas lengviau — ar pasakyti paralyžiuotam: ‘Tau atleidžiamos nuodėmės’, ar liepti: ‘Kelkis, pasiimk neštuvus ir vaikščiok’?
10 Bet kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią atleisti žemėje nuodėmes, — čia jis tarė paralyžiuotajam, —
11 sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!“
12 Šis atsikėlęs tuojau pasiėmė neštuvus ir visų akyse nuėjo sau. Visi be galo stebėjosi ir šlovino Dievą, sakydami: „Tokių dalykų mes niekada nesame matę“.
Mato 11 : 4 – 5
4 Jėzus atsakė: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote:
5 aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena.
Psalmynas 139 : 13 – 14
13 Juk tu sukūrei mano širdį, numezgei mane motinos įsčiose.
14 Šlovinu tave, nes esu nuostabiai padarytas. Tavo visi darbai nuostabūs, — aš tai gerai žinau.
1 Korintiečiams 12 : 12 – 26
12 Kaip vienas kūnas turi daug narių, o visi nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus.
13 Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną, visi — žydai ir graikai, vergai ir laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia.
14 Juk ir kūnas nėra sudėtas iš vieno nario, bet iš daugelio.
15 Jei koja imtų ir pasakytų: „Kadangi aš ne ranka, tai nepriklausau kūnui“ — tai argi dėl to ji nepriklausytų kūnui?
16 O jeigu ausis tartų: „Kadangi aš ne akis, tai aš nepriklausau kūnui“ — tai argi dėl to ji nepriklausytų kūnui?
17 Jei visas kūnas tebūtų akis, tai kur pasidėtų klausa? O jei visas — klausa, tai kur uoslė?
18 Bet dabar Dievas sudėliojo kūne narius ir kiekvieną jų, kaip panorėjo.
19 Jei visuma tebūtų vienas narys, tai kur beliktų kūnas?
20 Bet dabar narių daug, o kūnas vienas.
21 Akis negali pasakyti rankai: „Man tavęs nereikia“, ar galva kojoms: „Man jūsų nereikia“.
22 Priešingai, tariamai silpnesni kūno nariai yra kur kas reikalingesni.
23 Tuos kūno narius, kuriuos laikome mažiau garbingais, mes apsupame ypatinga pagarba, ir mūsų gėdingesnieji nariai gaubiami didesnio padorumo,
24 kurio neprivalo mūsų padorieji nariai. Taigi, tvarkydamas kūną, Dievas skyrė daugiau pagarbos tiems nariams, kurie jos stokojo,
25 kad kūne nebūtų susiskaldymo ir patys nariai rūpintųsi vieni kitais.
26 Todėl, jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai. Jei kuris narys pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai.
Mato 5 : 5
5 Palaiminti romieji; jie paveldės žemę.
Hebrajams 12 : 12 – 14
12 Todėl pakelkite nuleistas rankas, ištieskite pasilpusius kelius
13 ir vaikščiokite, palikdami tiesius pėdsakus, kad kas luoša, neišnirtų, bet verčiau sugytų.
14 Siekite santaikos su visais, siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties.
Mato 15 : 31
31 Minia stebėjosi, matydama nebylius kalbančius, luošius pasveikstančius, raišius tiesiai vaikščiojančius ir akluosius reginčius. Ir garbino žmonės Izraelio Dievą.
Leave a Reply