Tai yra Biblijos eilutės, apie kurias kalbama kovos
1 Petro 5 : 10
10 O visų malonių Dievas, pašaukęs jus į savo amžinąją garbę Kristuje Jėzuje, pats jus, trumpai pakentėjusius, ištobulins, sutvirtins, pastiprins, pastatys ant tvirto pagrindo.
1 Korintiečiams 10 : 13
13 Jums tekę išmėginimai tėra žmogiški. Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų mėginti virš jūsų jėgų, bet su išmėginimu duos ir išeitį, kad galėtumėte atsilaikyti.
Jokūbo 1 : 2 – 4
2 Laikykite, broliai, tikru džiaugsmu, kad pakliūvate į visokius išmėginimus.
3 Supraskite: jūsų tikėjimo išmėginimas gimdo ištvermę,
4 o ištvermė tesubręsta darbu, kad jūs taptumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokojantys.
Romiečiams 14 : 1
1 Silpno tikėjimo žmogų priimkite, tik venkite ginčų dėl skirtingų nuomonių.
Romiečiams 8 : 28
28 Be to, žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems.
Romiečiams 14 : 10 – 13
10 Tai kaipgi tu smerki savo brolį?! Arba kodėl niekini savo brolį? Juk visi turėsime stoti prieš Dievo teismą.
11 Parašyta: Kaip aš gyvas, sako Viešpats, prieš mane suklups kiekvienas kelis, ir visų lūpos šlovins Dievą.
12 Taigi kiekvienas iš mūsų duos Dievui apyskaitą už save.
13 Tad liaukimės teisti vieni kitus. Verčiau pasiryžkite nebeduoti broliui akstino nupulti ir pasipiktinti.
2 Korintiečiams 10 : 3 – 5
3 Vis dėlto, gyvendami kūne, mes kovojame ne kūniškai.
4 Mūsų kovos ginklai ne kūniški, bet turi Dievo galybę griauti tvirtoves. Jais nugalime gudravimus
5 ir bet kokią puikybę, kuri sukyla prieš Dievo pažinimą. Jais paimame nelaisvėn kiekvieną mintį, kad paklustų Kristui,
Luko 8 : 22 – 25
22 Vieną dieną Jėzus su mokiniais įlipo į valtį ir pasakė: „Irkimės anapus ežero!“ Jie atsistūmė nuo kranto.
23 Mokiniams irkluojant Jėzus užmigo. Ežere pakilo viesulas. Bangos ėmė semti valtį, ir visi atsidūrė pavojuje.
24 Tuomet pripuolę mokiniai ėmė žadinti Jėzų, šaukdami: „Mokytojau, Mokytojau, žūvame!“ Atsikėlęs jis sudraudė vėją ir bangas. Jie nurimo, stojo tyla.
25 O Jėzus paklausė juos: „Kurgi jūsų tikėjimas?!“ Mokiniai išsigandę ir nustebę kalbėjo vienas kitam: „Kas jis toks, kad įsakinėja vėjams ir vandeniui, ir tie jo klauso?!“
1 Korintiečiams 6 : 19 – 20
19 Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau?
20 Iš tiesų esate brangiai nupirkti. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu!
Romiečiams 8 : 1
1 Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje.
Jobo 1 : 1 – 22
1 Kadaise Uco šalyje gyveno žmogus, vardu Jobas. Tas žmogus buvo be priekaištų ir doras, dievobaimingas ir besišalinantis pikta.
2 Jam buvo gimę septyni sūnūs ir trys dukterys.
3 Jis turėjo septynis tūkstančius avių, tris tūkstančius kupranugarių, penkis šimtus jungų jaučių, penkis šimtus asilių ir labai didelę samdytą šeimyną. Tas žmogus buvo labiau pasiturintis negu bet kas kitas Rytuose.
4 Jo sūnūs buvo pratę kelti vaišes vieni pas kitus iš eilės ir kviestis savo tris seseris valgyti ir gerti kartu su jais.
5 Pasibaigus vienam vaišių dienų ratui, Jobas susikviesdavo juos pas save ir pašventindavo, atsikėlęs anksti rytą ir atnašaudamas deginamąją auką už kiekvieną skyrium. Mat Jobas sakydavo sau: „Galbūt mano vaikai nusidėjo ir piktžodžiavo Dievui savo širdyje“. Taip Jobas elgdavosi visuomet.
6 Tą dieną, kai dangiškosios būtybės suėjo tarnauti VIEŠPATIES akivaizdoje, su jais kartu atėjo ir šėtonas.
7 VIEŠPATS klausė šėtoną: „Kur buvai?“ „Klajojau po žemę, — atsakė VIEŠPAČIUI šėtonas, — ėjau joje sargybą[1]“.
8 VIEŠPATS tarė šėtonui: „Ar atkreipei dėmesį į mano tarną Jobą? Kito tokio kaip jis nėra žemėje! Tai žmogus be priekaištų ir doras, dievobaimingas ir besišalinantis pikta“. —
9 „Argi veltui Jobas bijo Dievo, — atsakė šėtonas VIEŠPAČIUI. —
10 Argi neapjuosei iš visų pusių tvora jo paties, jo namų ir visko, ką tik jis turi? Tu palaiminai jo rankų darbą, ir jo galvijų padaugėjo žemėje.
11 Bet ištiesk ranką, paliesk visa, ką jis turi, ir esu tikras, jis iškeiks tave į akis“.
12 VIEŠPATS tarė šėtonui: „Štai visa, ką jis turi, — tavo rankose. Tik prieš jį patį rankos nepakelk!“ Tada šėtonas pasišalino iš VIEŠPATIES akivaizdos.
13 Vieną dieną, kai jo sūnūs ir dukterys valgė ir gėrė vyną vyriausiojo brolio namuose,
14 atbėgo pas Jobą pasiuntinys. „Jaučiai arė, o asilės ganėsi šalia jų ganykloje, — tarė jis. —
15 Šebiečiai užpuolė ir pagrobė juos. Tarnus iškapojo kalaviju. Tik aš vienas pabėgau tau pranešti“.
16 Dar nebaigus tam kalbėti, atskubėjo kitas pasiuntinys. „Dievo ugnis, — tarė jis, — krito iš dangaus, sudegino ir avis, ir piemenis, paversdama juos pelenais. Tik aš vienas pabėgau tau pranešti“.
17 Dar tam nebaigus kalbėti, atskubėjo kitas pasiuntinys. „Chaldėjai, — tarė jis, — trys būriai, užpuolė ir pagrobė kupranugarius. Tarnus išžudė kalaviju. Tik aš vienas pabėgau tau pranešti“.
18 Dar tam nebaigus kalbėti, atskubėjo kitas pasiuntinys ir pranešė: „Tavo sūnūs ir dukterys valgė ir gėrė vyną vyriausiojo brolio namuose, — tarė jis, —
19 ir štai atūžė iš dykumos baisi vėtra ir sugniuždė visas keturias namų kertes. Namai griuvo ant jaunųjų žmonių. Jie visi žuvo. Tik aš vienas pabėgau tau pranešti“.
20 Tada Jobas atsistojo, persiplėšė drabužius ir nusiskuto galvą. Puolęs kniūbsčias,
21 jis tarė: „Nuogas išėjau iš motinos įsčių, nuogas sugrįšiu ten[2]; VIEŠPATS davė, VIEŠPATS ir atėmė! Tebūna pašlovintas VIEŠPATIES vardas!“
22 Nepaisydamas visko, Jobas nei nusidėjo, nei priekaištavo Dievui.
Jono 14 : 6
6 Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.
Galatams 5 : 19 – 21
19 Kūno darbai žinomi; tai ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas,
20 stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai,
21 pavydai[5], girtavimai, apsirijimai ir panašūs dalykai. Aš jus įspėju, kaip jau esu įspėjęs, jog tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės.
Mato 24 : 44
44 Todėl ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite.
Psalmynas 139 : 1 – 18
1 Choro vadovui. Dovydo psalmė. VIEŠPATIE, ištyrei mane ir pažįsti.
2 Žinai, kada atsisėdu ir kada atsistoju, iš tolo supranti mano mintis.
3 Stebi mano žingsnius ir mano poilsį, pažįsti visus mano kelius.
4 Nespėjus mano liežuviui žodį ištarti, tu, VIEŠPATIE, jį jau žinai.
5 Iš visų pusių apsiauti mane, savo ranka lieti mane.
6 Tavo pažinimas man per nuostabus, per gilus, aš negaliu jo pasiekti.
7 Kurgi galėčiau pabėgti nuo tavo dvasios ar atsitolinti nuo tavo Artumo?
8 Jei į dangų užžengčiau, tu esi ten, jei Šeole pasikločiau guolį, tu esi ten.
9 Jei įgyčiau aušros sparnus ir įsikurčiau prie tolimųjų jūros pakraščių,
10 net ten mane vedžios tavo ranka ir tvirtai laikys tavo dešinė.
11 Jei sakyčiau: „Tamsa tikrai mane paslėps ir naktimi man taps šviesa“, —
12 tai tau ir pati tamsa nėra tamsi, ir naktis šviečia kaip diena. Tamsa ir šviesa tau tas pat.
13 Juk tu sukūrei mano širdį, numezgei mane motinos įsčiose.
14 Šlovinu tave, nes esu nuostabiai padarytas. Tavo visi darbai nuostabūs, — aš tai gerai žinau.
15 Mano išvaizda tau buvo žinoma, kai buvau slapta kuriamas, rūpestingai sudėtas žemės gelmėse;
16 tavo akys matė mane dar negimusį. Į tavo knygą buvo įrašytos visos man skirtos dienos, kai nė viena jų dar nebuvo prasidėjusi.
17 Kokios nesuvokiamos man tavo mintys, Dieve, ir kiek jų daug!
18 Mėginu jas suskaičiuoti, bet jų daugiau negu smėlio grūdelių, ir net visas suskaičiavęs, vis tiek su tavimi tebebūčiau.
Leave a Reply