Apie ką sako Biblija kas atsitinka po mirties – Visos Biblijos eilutės apie kas atsitinka po mirties

Tai yra Biblijos eilutės, apie kurias kalbama kas atsitinka po mirties

Jono 3 : 16
16 Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.

Romiečiams 6 : 23
23 Atpildas už nuodėmę — mirtis, o Dievo malonės dovana — amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.

Ozėjo 13 : 14
14 Ar išpirksiu juos iš Šeolo galios, ar atpirksiu juos iš mirties? O mirtie, kur tavo rykštės! O Šeole, kur tavo geluonis! Nėra užuojautos mano akyse!

Apreiškimo Jonui 21 : 8
8 O bailiams, neištikimiems, nešvankėliams, žudikams, ištvirkėliams, burtininkams, stabmeldžiams ir visiems melagiams skirta dalis ežere, kuris dega ugnimi ir siera; tai yra antroji mirtis“.

Jono 11 : 11 – 14
11 Tai pasakęs, pridūrė: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet aš eisiu jo pažadinti“.
12 Mokiniai atsiliepė: „Viešpatie, jeigu užmigo, pasveiks“.
13 Jėzus kalbėjo apie jo mirtį, o jie manė, kad jis kalbėjęs apie poilsio miegą.
14 Pagaliau Jėzus atvirai jiems pasakė: „Lozorius mirė.

Mokytojo 9 : 5
5 Juk gyvieji žino, kad turės mirti, o mirusieji nebežino nieko. Nebėra jiems daugiau atlygio, net jų atminimas užmirštas.

Mato 25 : 46
46 Ir eis šitie į amžinąjį nubaudimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą“.

Mato 25 : 41
41 Paskui jis prabils į stovinčius kairėje: ‘Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams!

Pradžios 19 : 1 – 38
1 Anie du angelai atėjo į Sodomą vakare. Lotas sėdėjo Sodomos vartuose. Pamatęs juos, Lotas pakilo jų pasveikinti ir, nusilenkdamas iki žemės,
2 tarė: „Mano viešpačiai, prašyčiau užsukti į savo tarno namus pernakvoti ir nusiplauti kojas. Anksti galėsite keltis ir keliauti toliau savo keliu“. Bet jie atsakė: „Ne. Praleisime naktį aikštėje“.
3 O jis taip labai juos kvietė, kad jie pasuko pas jį ir įžengė į jo namus. Tada jis paruošė jiems vaišes, iškepė neraugintos duonos, ir jiedu papietavo.
4 Bet jiems dar neatgulus, miesto vyrai — Sodomos vyrai, jauni ir seni, visi žmonės iki paskutinio — apsupo namus
5 ir šaukė Lotui: „Kur tie vyrai, atėjusieji pas tave šį vakarą? Atvesk juos mums, kad galėtume juos pažinti[18]“.
6 Lotas išėjo pas juos už durų ir, uždaręs paskui save duris,
7 kalbėjo: „Maldauju, mano broliai, nesielkite nedorai!
8 Žiūrėkite, aš turiu dvi dukteris, kurios dar nėra pažinusios vyro. Leiskite man jas jums atvesti, darykite su jomis, kas jums patinka, tik nedarykite nieko aniems vyrams, nes jie įžengė mano stogo pavėsin“.
9 Bet jie atsakė: „Pasitrauk į šalį! Šis žmogelis, — šaipėsi jie, — atkeliavo čionai kaip ateivis, o jau elgiasi kaip teisėjas! Dabar su tavimi pasielgsime pikčiau negu su jais!“ Tuomet jie apniko su įniršiu Lotą ir prisigrūdo prie durų jų išlaužti.
10 Bet anie vyrai iškišo rankas, įsitraukė Lotą į vidų ir uždarė duris.
11 O žmones, buvusius prie namų durų — jaunus ir senus — jie nuplieskė tokia akinančia šviesa, kad veltui šie stengėsi surasti duris.
12 Tuomet anie vyrai klausė Lotą: „Ką daugiau iš savųjų turi čia? Žentus, sūnus, dukteris ir bet ką iš savųjų — išvesk juos iš šios vietos,
13 nes mes šią vietą tuojau sunaikinsime! Šauksmas prieš Sodomos žmones, pasiekęs VIEŠPATĮ, pasidarė toks garsus, kad VIEŠPATS atsiuntė mus jos sunaikinti“.
14 Lotas išėjo tada ir kalbėjosi su žentais, ketinusiais vesti jo dukteris: „Kelkitės, eikite iš šios vietos, nes VIEŠPATS tuojau sunaikins miestą“. Bet žentams atrodė, kad jis juokauja.
15 Rytui auštant, angelai ragino Lotą, sakydami: „Skubėk, paimk žmoną ir abi čia esančias dukteris, kad nepražūtumėte dėl miesto kaltės“.
16 Bet jis vis delsė. Tad anie vyrai paėmė jį, jo žmoną ir abi dukteris už rankų — VIEŠPATS buvo jam gailestingas — ir išvedė jį saugiai už miesto.
17 Kai jau buvo išvedę, vienas jų tarė: „Bėgte gelbėkite savo gyvybę, atgal nesižvalgykite ir Lygumoje niekur nesustokite. Gelbėkitės kalnuose, kad nepražūtumėte!“
18 O Lotas atsakė jam: „O ne, mano viešpatie!
19 Štai tavo tarnas susilaukė malonės tavo akyse, ir tu parodei didelį gerumą, išgelbėdamas man gyvybę! Tačiau gelbėtis, bėgdamas į kalnus, aš nepajėgiu iš baimės, kad užklups mane nelaimė ir aš numirsiu.
20 Prašyčiau žiūrėti, va anas miestas gana arti nubėgti, ir tai tokia maža vieta. Leisk man ten nubėgti — tai tokia maža vieta, ar ne? — ir išliksiu ten gyvas!“
21 Jis atsakė: „Labai gerai! Suteiksiu tau malonę ir šiuo atveju; miesto, apie kurį kalbi, nesunaikinsiu.
22 Skubėk, gelbėkis ten, nes negaliu nieko daryti, kol tu ten nenueisi“. Todėl anas miestas ir buvo pavadintas Coaru.
23 Saulė buvo pakilusi virš akiračio, kai Lotas atėjo į Coarą.
24 Tuomet VIEŠPATS liejo ant Sodomos ir Gomoros sierą ir ugnį.
25 Jis sunaikino tuos miestus ir visą Lygumą drauge su visais miestų gyventojais ir žemės augmenija.
26 O [Loto] žmona, eidama iš paskos, dairėsi atgal ir pavirto druskos stulpu.
27 Anksti rytą Abraomas nuskubėjo į tą vietą, kur buvo stovėjęs prieš VIEŠPATĮ
28 ir, žvelgdamas žemyn Sodomos ir Gomoros bei viso Lygumos krašto link, matė tik kylančius nuo žemės dūmus, tarsi iš krosnies.
29 Taigi, naikindamas Lygumos miestus ir sugriaudamas miestus, kuriuose buvo gyvenęs Lotas, Dievas prisiminė Abraomą ir išgelbėjo Lotą iš tikros pražūties.
30 Lotas pakilo iš Coaro ir apsigyveno kalnuose su dviem dukterimis. Coare pasilikti bijojo. Tad gyveno su dviem dukterimis oloje.
31 Pirmagimė tarė jaunesniajai: „Mūsų tėvas sensta, nėra kito vyro žemėje sueiti su mumis, kaip įprasta visame pasaulyje.
32 Eikš, nugirdykime tėvą vynu ir gulėsime su juo, idant turėtume palikuonį iš savo tėvo“.
33 Tą naktį juodvi nugirdė tėvą vynu, pirmagimė įėjo ir gulėjo su savo tėvu. Jis nežinojo nei kada ji atgulė, nei kada atsikėlė.
34 Kitą dieną pirmagimė tarė jaunesniajai: „Žiūrėk, praėjusią naktį aš gulėjau su savo tėvu. Nugirdykime jį vynu ir šią naktį. Tu įeik ir gulėk su juo, idant turėtume palikuonį iš savo tėvo“.
35 Taigi juodvi nugirdė tėvą ir tą naktį. Jaunesnioji pakilo ir gulėjo su juo. O jis nežinojo nei kada ji atgulė, nei kada atsikėlė.
36 Taip abi Loto dukterys tapo nėščios iš savo tėvo.
37 Pirmagimė pagimdė sūnų ir pavadino jį Moabu; jis yra šiandienių moabitų protėvis.
38 Ir jaunesnioji pagimdė sūnų ir davė Ben Amio vardą; jis yra šiandienių amonitų protėvis.

Išėjimo 20 : 1 – 26
1 Tada Dievas ištarė visus šiuos žodžius:
2 „Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų.
3 Neturėsi kitų dievų, tiktai mane.
4 Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje, čia, žemėje, ir vandenyse po žeme.
5 Nesilenksi jiems ir negarbinsi jų, nes aš, VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydulingas[8] Dievas, skiriantis bausmę vaikams už tėvų kaltę iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie mane atmeta,
6 bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.
7 Nenaudosi piktam[9] VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo, nes VIEŠPATS nepaliks nenubausto to, kuris naudoja piktam[10] jo vardą.
8 Atmink ir švęsk šabo dieną.
9 Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus,
10 bet septintoji diena yra VIEŠPATIES, tavo Dievo, šabas; nedirbsi jokio darbo nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenantis tavo gyvenvietėse.
11 Juk per šešias dienas VIEŠPATS padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas juose, bet septintąją dieną ilsėjosi. Todėl VIEŠPATS septintąją dieną palaimino ir pašventino.
12 Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei žemėje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau skiria.
13 Nežudysi.
14 Nesvetimausi.
15 Nevogsi.
16 Neliudysi melagingai prieš savo artimą.
17 Negeisi savo artimo namų; negeisi savo artimo žmonos ar vergo bei vergės, ar jaučio, ar asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui“.
18 Matydami perkūnijos griausmus ir žaibus, rago gaudesį ir kalną dūmuose, visi žmonės buvo baimės apimti, drebėjo ir stovėjo atokiai.
19 „Tu mums kalbėk, ir mes klausysime, — sakė jie Mozei, — tenekalba mums Dievas, kad nenumirtume!“
20 Mozė tarė žmonėms: „Nebijokite! Dievas atėjo tik tam, kad jus išmėgintų ir kad sužadintų jumyse savo baimę, idant nenusidėtumėte“.
21 Žmonės liko stovėti atokiai, tuo tarpu Mozė prisiartino prie tirštojo debesies, kuriame buvo Dievas.
22 VIEŠPATS sakė Mozei: „Taip sakysi izraelitams: ‘Jūs patys matėte, kad aš kalbėjausi su jumis iš dangaus.
23 Todėl nedirbsite kitų dievų iš sidabro, nei dievų iš aukso nedirbsite.
24 Tik aukurą iš žemių man padirbsi ir aukosi ant jo deginamąsias atnašas bei bendravimo aukas, avis bei jaučius. Aš pas tave ateisiu ir tave palaiminsiu kiekvienoje vietoje, kur noriu, kad mano vardas būtų minimas.
25 O jei statysi man aukurą iš akmens, nedaryk jo iš tašytų akmenų, nes, panaudodamas kaltą, juos suterši.
26 Nelipsi prie mano aukuro laiptais, idant nebūtų atidengtas tavo nuogumas.’

Hebrajams 9 : 27
27 Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą,

Comments

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *