Tai yra Biblijos eilutės, apie kurias kalbama Jėzaus gailestingumas
Jono 12 : 1 – 50
1 Šešioms dienoms belikus iki Velykų, Jėzus atėjo į Betaniją, kur gyveno jo prikeltasis iš numirusių Lozorius.
2 Ten buvo jam iškeltos vaišės. Morta tarnavo, o Lozorius kartu su svečiais vaišinosi prie stalo.
3 Paėmusi svarą brangių tepalų iš gryno nardo, Marija patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Namai pakvipo tepalais.
4 Vienas jo mokinys — Judas Iskarijotas, kuris turėjo jį išduoti, pasakė:
5 „Kodėl to tepalo neparduota už tris šimtus denarų ir pinigų neatiduota vargšams?!“
6 Jis taip sakė ne kad jam būtų rūpėję vargšai, bet kad pats buvo vagis ir, turėdamas rankose kasą, grobstė įplaukas.
7 O Jėzus tarė: „Palik ją ramybėje. Ji tai laikė mano laidotuvių dienai.
8 Vargšų jūs visada turite šalia savęs, o mane ne visuomet turėsite“.
9 Daug žydų sužinojo jį tenai esant ir atėjo ne tik dėl Jėzaus, bet taip pat pamatyti Lozoriaus, kurį jis prikėlė iš numirusių.
10 Aukštieji kunigai dabar nusprendė nužudyti ir Lozorių,
11 nes daugybė žydų per jį atsitraukė nuo jų ir įtikėjo Jėzų.
12 Rytojaus dieną gausiai susirinkusi į šventes minia sužinojo, kad Jėzus ateinąs į Jeruzalę.
13 Žmonės pasiėmė palmių šakų ir išėjo jo pasitikti, garsiai šaukdami: „Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu, — Izraelio Karaliui!“
14 Jėzus, gavęs asiliuką, užsėdo ant jo, kaip parašyta:
15 Nebijok, Siono kalno dukterie: štai atvyksta tavo karalius, jis joja ant asilaičio!
16 Iš pradžių mokiniai šito nesuprato, bet, kai Jėzus buvo pašlovintas, atsiminė, kad tai buvo apie jį parašyta ir jie buvo jam tai padarę.
17 Taigi dabar liudijo apie jį minia, buvusi su juo, kai jis pašaukė Lozorių iš kapo ir prikėlė iš numirusių.
18 Žmonės todėl ir išėjo jo pasitikti, kad buvo girdėję jį padarius tą ženklą.
19 O fariziejai kalbėjo vieni kitiems: „Žiūrėkite, jūs nieko negalite padaryti. Štai visas pasaulis eina paskui jį!“
20 Tarp atėjusių per šventes Dievo pagarbinti buvo ir graikų.
21 Jie kreipėsi į Pilypą, kilusį iš Galilėjos miesto Betsaidos, prašydami: „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!“
22 Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui, paskui jie abu — Andriejus ir Pilypas — atėję pranešė Jėzui.
23 O Jėzus jiems tarė: „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus.
24 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas kritęs į žemę nemirs, jis liks vienas, o jei mirs, jis duos gausių vaisių.
25 Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui.
26 Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas.
27 Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką aš pasakysiu: ‘Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!’? Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą.
28 Tėve, pašlovink savo vardą!“ Tuomet iš dangaus ataidėjo balsas: „Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!“
29 Aplink stovinti minia, tai išgirdusi, sakė griaustinį sugriaudus. Kai kurie tvirtino: „Angelas jam kalbėjo“.
30 O Jėzus atsakė: „Ne dėl manęs, o dėl jūsų pasigirdo tas balsas.
31 Dabar teisiamas šitas pasaulis. Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan.
32 O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus trauksiu prie savęs“.
33 Jis tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi jam reikės mirti.
34 O žmonės jam sakė: „Mes girdėjome iš Įstatymo, kad Mesijas pasiliks per amžius. Kodėl tu sakai, kad Žmogaus Sūnus turės būti iškeltas aukštyn? Kas gi tas Žmogaus Sūnus?“
35 Jėzus atsakė: „Jau nebeilgai šviesa bus tarp jūsų. Vaikščiokite, kol turite šviesą, kad neužkluptų jūsų tamsa. Kas vaikščioja tamsoje, tas nežino, kur eina.
36 Kol turite šviesą, tikėkite ją, kad taptumėte šviesos vaikais“. Tai pasakęs, Jėzus pasišalino ir pasislėpė nuo jų.
37 Nors Jėzus jų akivaizdoje padarė tiek daug ženklų, tačiau jie juo netikėjo.
38 Išsipildė pranašo Izaijo žodžiai: Viešpatie, kas patikėjo mūsų skelbimu, ir kam buvo apreikšta Viešpaties rankos galybė?
39 Jie neįstengė tikėti, nes, anot Izaijo:
40 Jis apakino jiems akis ir sukietino širdį, kad nematytų akimis ir nesuvoktų širdimi, — kad neatsiverstų ir aš jų nepagydyčiau.
41 Izaijas tai pasakė, nes regėjo jo šlovę ir kalbėjo apie jį.
42 Vis dėlto įtikėjo Jėzų net daugelis iš vyresnybės, tačiau dėl fariziejų viešai jo neišpažino, kad nebūtų pašalinti iš sinagogos.
43 Deja, žmonių pagarbą jie brangino labiau už Dievo garbę.
44 O Jėzus garsiai šaukė: „Kas mane tiki, tiki ne mane, bet tą, kuris mane siuntė.
45 Ir kas mane mato, mato tą, kuris mane siuntė.
46 Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa, kad visi, kurie mane tiki, neliktų tamsybėse.
47 Kas klausys mano žodžių, bet jų nesilaikys, to aš neteisiu, nes atėjau ne teisti pasaulio, bet gelbėti.
48 Kas mane niekina ir mano žodžių nepriima, tas jau turi savo teisėją; pats žodis, kurį aš kalbėjau, nuteis jį paskutiniąją dieną.
49 Aš juk kalbėjau ne iš savęs; Tėvas, kuris mane siuntė, davė man priesaką, ką aš turiu sakyti, ką skelbti.
50 Ir dar aš žinau, kad jo priesakas — tai amžinasis gyvenimas. Tad ką aš kalbu, skelbiu taip, kaip Tėvas man yra sakęs“.
Hebrajams 12 : 1 – 29
1 Todėl ir mes, šitokio debesies liudytojų apsupti, nusimeskime visas naštas bei nuodėmės pinkles ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse,
2 žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų. Jis vietoj sau priderančių džiaugsmų, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje.
3 Apsvarstykite, kaip jis iškentė nuo nusidėjėlių tokį priešgyniavimą, kad nepailstumėte ir nesuglebtumėte dvasia!
4 O jums dar ir neteko priešintis iki kraujo, grumiantis su nuodėme.
5 Nejaugi būsite užmiršę paguodos žodžius, pasakytus jums kaip sūnums: Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties auklybos ir nenusimink jo baramas,
6 nes Dievas griežtai auklėja, ką myli, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priglaudžia.
7 Jums reikia pakentėti dėl drausmės. Dievas elgiasi su jumis kaip su sūnumis. O kurio gi sūnaus tėvas griežtai neauklėja?!
8 Bet jeigu jūs be drausmės, kuri visiems privaloma, vadinasi, jūs ne sūnūs, o pavainikiai.
9 Jau mūsų kūno tėvai mus pabausdavo, ir mes juos gerbėme. Tad argi nebūsime dar klusnesni dvasių Tėvui, kad gyventume?!
10 Juk anie savo nuožiūra mus drausmino nedaugeliui dienų, o šis tai daro mūsų labui, kad taptume jo šventumo dalininkais.
11 Beje, kiekviena auklyba tam kartui atrodo ne linksma, o karti, bet vėliau ji atneš taikingų teisumo vaisių auklėtiniams.
12 Todėl pakelkite nuleistas rankas, ištieskite pasilpusius kelius
13 ir vaikščiokite, palikdami tiesius pėdsakus, kad kas luoša, neišnirtų, bet verčiau sugytų.
14 Siekite santaikos su visais, siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties.
15 Žiūrėkite, kad kas nors nenustotų Dievo malonės, kad kokia karti žalinga šaknis neišleistų daigų ir daugelis ja nesusiterštų,
16 kad neatsirastų ištvirkėlių ir šventenybių niekintojų kaip Ezavas, už valgio kąsnį pardavęs pirmagimio teises.
17 Jūs žinote, kad jis ir paskui, norėdamas gauti palaiminimą, buvo atmestas ir nerado progos atgailai, nors su ašaromis jos ieškojo.
18 Jūs prisiartinote ne prie apčiuopiamo ir ugnimi liepsnojančio kalno ar prie audringos tamsos, ar ūkanų, ar viesulo,
19 ar trimito skardesio, ar žodžių skambesio, kurį išgirdę žmonės meldė daugiau jiems nebekalbėti.
20 Mat jie negalėjo pakelti įsakymo: Net jeigu gyvulys paliestų kalną, jis turi būti užmuštas akmenimis.
21 Anas reginys buvo toks baisus, jog Mozė pasakė: „Bijau ir visas drebu!“
22 Bet jūs esate prisiartinę prie Siono kalno bei gyvojo Dievo miesto, dangaus Jeruzalės, prie nesuskaitomų tūkstančių angelų ir iškilmingojo sambūrio,
23 prie danguje įrašytųjų pirmagimių Bažnyčios, prie visų Teisėjo Dievo, prie ištobulintų teisiųjų dvasių
24 ir prie Naujosios Sandoros Tarpininko Jėzaus bei prie apšlakstymo krauju, kuris byloja geriau už Abelio kraują.
25 Žiūrėkite, kad neatstumtumėte kalbančiojo, nes jeigu anie neišsisuko, kai atmetė tą, kuris žemėje davė įspėjimų, tai juo labiau neišsisuksime mes, nusigręžę nuo to, kuris kalba iš dangaus.
26 Jo balsas anuomet drebino žemę, o dabar jis žada: Aš dar kartą sudrebinsiu ne tik žemę, bet ir dangų!
27 Žodžiai dar kartą rodo, kad sudrebintieji dalykai kaip sutvertieji bus permainyti, kad pasiliktų tai, kas nesudrebinama.
28 Todėl gaudami nepajudinamą karalystę, būkime dėkingi ir deramai tarnaukime Dievui su pagarba ir baime,
29 nes mūsų Dievas yra ryjanti ugnis.
Jono 8 : 1 – 59
1 Jėzus nuėjo į Alyvų kalną.
2 Auštant jis vėl pasirodė šventykloje. Visi žmonės rinkosi prie jo, o jis atsisėdęs juos mokė.
3 Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai atvedė moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją viduryje
4 ir kreipėsi į jį: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant.
5 Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?“
6 Jie tai sakė, spęsdami jam pinkles, kad turėtų kuo apkaltinti. Bet Jėzus pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės.
7 Jiems nesiliaujant kamantinėti, jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“.
8 Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės.
9 Tai išgirdę, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant vyresniaisiais. Pagaliau liko vienas Jėzus ir ten stovinti moteris.
10 Atsitiesęs Jėzus paklausė: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“
11 Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie“. Jėzus jai tarė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk“.
12 Jėzus vėl prabilo: „Aš — pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“.
13 Fariziejai jam prikišo: „Tu pats apie save liudiji; tavo liudijimas netikras“.
14 Jėzus jiems atsakė: „Nors aš ir liudiju pats apie save, mano liudijimas yra tikras, nes aš žinau, iš kur esu atėjęs ir kur einu. O jūs nežinote, nei iš kur aš atėjęs, nei kur einu.
15 Jūs teisiate kūniškai, o aš neteisiu nė vieno.
16 Jeigu aš ir teisčiau, mano sprendimas būtų teisingas, nes aš ne vienas, bet esu aš ir mane siuntęs Tėvas.
17 Ir jūsų Įstatyme parašyta, jog dviejų žmonių liudijimas tikras.
18 Taigi liudiju aš pats apie save, ir apie mane liudija mane atsiuntęs Tėvas“.
19 Jie paklausė: „O kurgi tavo Tėvas?“ Jėzus atsakė: „Jūs nepažįstate nei manęs, nei manojo Tėvo. Jei pažintumėte mane, pažintumėte ir mano Tėvą“.
20 Tuos žodžius jis pasakė, mokydamas šventyklos iždinėje. Ir niekas jo nesuėmė, nes dar nebuvo atėjusi jo valanda.
21 Jėzus vėl jiems kalbėjo: „Aš pasitrauksiu, o jūs ieškosite manęs ir numirsite savo nuodėmėje. Kur aš einu, jūs negalite nueiti“.
22 Tada žydai ėmė klausinėti: „Nejaugi jis ketina nusižudyti, kad sako: ‘Kur aš einu, jūs negalite nueiti’?“
23 Jėzus atsakė: „Jūs esate iš pažemių, o aš esu iš aukštybės. Jūs — iš šio pasaulio, o aš — ne iš šio pasaulio.
24 Todėl aš jums sakiau, kad jūs numirsite savo nuodėmėse. Tikrai! Jeigu jūs netikėsite, kad Aš Esu, numirsite savo nuodėmėse“.
25 Tuomet jie paklausė: „Kas gi tu toks esi?“ Jėzus atsakė: „Kaip tik tas, ką aš jums sakau!
26 Daugel turėčiau apie jus kalbėti ir smerkti, bet tiesakalbis yra mano Siuntėjas, ir aš skelbiu pasauliui, ką iš jo girdėjau“.
27 Tačiau jie nesuprato, kad jis kalbėjo jiems apie Tėvą.
28 O Jėzus tęsė: „Kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę, suprasite, kad Aš Esu ir kad nieko nedarau iš savęs, bet skelbiu vien tai, ko mane Tėvas išmokė.
29 Mano Siuntėjas yra su manimi; jis nepaliko manęs vieno, nes visuomet darau, kas jam patinka“.
30 Taip jam kalbant, daugelis įtikėjo jį.
31 Jėzus kalbėjo įtikėjusiems jį žydams: „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai;
32 jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“.
33 Jie atsakė: „Mes esame Abraomo palikuonys ir niekada niekam nevergavome. Kaipgi tu sakai: ‘Tapsite laisvi’?“
34 Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas.
35 Bet vergas ne amžinai namuose lieka, tik sūnus lieka ten amžiams.
36 Tad jei Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi.
37 Aš žinau, kad jūs Abraomo vaikai. Bet jūs norite mane nužudyti, nes mano žodis netarpsta jumyse.
38 Aš kalbu, ką esu matęs pas Tėvą. O jūs darote, ką girdėjote iš savojo tėvo“.
39 Jie atsikirto: „Mūsų tėvas Abraomas!“ Bet Jėzus tęsė toliau: „Jei jūs būtumėte Abraomo vaikai, darytumėte jo darbus.
40 Deja, jūs norite nužudyti mane — žmogų, kuris kalbėjo jums tiesą, girdėtą iš Dievo. Šitaip Abraomas nedarė!
41 Jūs darote savojo tėvo darbus“. Jie atšovė: „Mes nesame pavainikiai ir turime vieną Tėvą — Dievą“.
42 O Jėzus kalbėjo toliau: „Jei Dievas būtų jūsų Tėvas, jūs mylėtumėte mane, nes aš iš Dievo išėjau ir čion atėjau. Aš gi ne savo valia esu atėjęs, bet jis yra mane siuntęs.
43 Kodėl gi nesuprantate, ką jums sakau? Ar ne todėl, kad negalite mano žodžių klausyti?
44 Jūsų tėvas — velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidas. Jis nuo pat pradžios buvo galvažudys ir niekuomet nesilaikė tiesos, jame ir nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas.
45 O kadangi aš kalbu tiesą, tai jūs ir netikite manimi.
46 Kas iš jūsų gali įrodyti mane nusidėjus? Tad jeigu tiesą sakau, kodėl netikite manimi?
47 Kas iš Dievo yra, tas Dievo žodžių klauso. Jūs dėl to neklausote, kad nesate iš Dievo“.
48 Žydai atsiliepė: „Argi mes ne teisingai sakome, kad tu samarietis ir velnio apsėstas?!“
49 Jėzus jiems tarė: „Aš nesu velnio apsėstas. Aš tik gerbiu savo Tėvą, o jūs niekinate mane.
50 Aš neieškau sau garbės; yra ieškantysis ir teisiantysis.
51 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas laikysis mano žodžio, neragaus mirties per amžius“.
52 Žydai jam atkirto: „Dabar mes žinome, kad tu velnio apsėstas. Juk numirė Abraomas ir pranašai, o tu tvirtini: ‘Kas laikysis mano žodžio, tas neragaus mirties per amžius.’
53 Argi tu didesnis už mūsų tėvą Abraomą, kuris mirė? Pranašai irgi mirė. Kuo tu dediesi?“
54 Jėzus atsakė: „Jei aš save šlovinčiau, manoji šlovė būtų niekai. Bet yra mano Tėvas, kuris mane šlovina, kurį savo Dievu jūs vadinate.
55 Tik jūs jo nepažįstate, o aš jį pažįstu. Jei sakyčiausi jo nepažįstąs, būčiau lygus jums melagis. Bet aš jį pažįstu ir laikausi jo žodžio.
56 Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad matysiąs manąją Dieną; jis ją išvydo ir džiaugėsi“.
57 Tada žydai jam sakė: „Dar neturi nė penkiasdešimt metų ir esi regėjęs Abraomą?“
58 Jėzus tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš Esu!“
59 Tuomet jie griebėsi akmenų, norėdami jį užmušti, bet Jėzus pasislėpė ir išėjo iš šventyklos.
Jono 9 : 1 – 41
1 Eidamas pro šalį, Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį.
2 Jo mokiniai paklausė: „Rabi, kas nusidėjo — jis pats ar jo tėvai, — kad gimė neregys?“
3 Jėzus atsakė: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai.
4 Man reikia dirbti darbus to, kuris mane siuntė, kolei diena. Ateina naktis, kada niekas negali darbuotis.
5 Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa!“
6 Tai taręs, jis spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė juo neregio akis
7 ir tarė jam: „Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje“. (Išvertus Siloamas reiškia „Siųstasis“.) Tasai nuėjo, nusiplovė ir sugrįžo regintis.
8 Kaimynai ir kiti žmonės, kurie matydavo jį elgetaujantį, klausė: „Ar čia ne tas, kuris sėdėdavo elgetaudamas?“
9 Vieni sakė: „Tai jis“. Kiti: „Visai ne, tik į jį panašus“. O jis atsakė: „Taip, tai aš“.
10 Tada jie klausė jį: „O kaipgi atsivėrė tau akys?“
11 Jis išpasakojo: „Žmogus, vardu Jėzus, padarė purvo, patepė juo mano akis ir pasakė: ‘Eik į Siloamą nusiprausti’. Aš nuėjau, nusiprausiau ir praregėjau“.
12 Jie vėl klausė: „Kur jisai?“ Šis atsakė: „Nežinau“.
13 Tuomet jie nusivedė buvusį neregį pas fariziejus.
14 O toji diena, kai Jėzus padarė purvo ir atvėrė akis, buvo šabas.
15 Fariziejai ėmė jį iš naujo kamantinėti, kaip jis praregėjęs. Jis paaiškino: „Jis patepė man akis purvu, aš nusiprausiau, ir dabar regiu“.
16 Kai kurie fariziejai kalbėjo: „Tas žmogus ne iš Dievo, nes nesilaiko šabo“. O kiti sakė priešingai: „Kaip galėtų nusidėjėlis daryti tokius ženklus?!“ Ir jų nuomonės nesutapo.
17 Tuomet jie ir vėl klausia buvusį neregį: „O ką tu manai apie vyrą, atvėrusį tau akis?“ Šis atsakė: „Jis pranašas“.
18 Žydai nenorėjo tikėti, kad jis tikrai buvęs aklas ir praregėjęs. Jie liepė pašaukti praregėjusiojo gimdytojus
19 ir ėmė juos tardyti: „Ar šitas jūsų sūnus, kurį sakote gimus aklą? Tai kaip jis dabar regi?“
20 Jo tėvai atsakė: „Mes žinome, kad jis mūsų sūnus ir kad jis yra gimęs aklas.
21 O kaip jis praregėjo, mes nežinome, nei kas jam atvėrė akis, nežinome. Klauskite jį patį, jis suaugęs ir pats tegul kalba už save“.
22 Tėvai šitaip pasakė bijodami žydų. Mat žydai buvo nutarę, jog kas tik išpažintų Jėzų esant Mesiją, turėtų būti išmestas iš sinagogos.
23 Todėl jo tėvai pasakė: „Jis suaugęs, klauskite jį patį“.
24 Tada jie antrą kartą pasišaukė buvusį neregį ir pasakė: „Šlovink Dievą! Mes žinome, kad tas žmogus nusidėjėlis“.
25 Jis atsiliepė: „Ar jis nusidėjėlis, aš nežinau. Viena žinau: buvau aklas, o dabar regiu“.
26 Jie vėl klausė: „Ką jis tau darė? Kaip jis tau atvėrė akis?“
27 Šis atsakė: „Aš jau sakiau, tik jūs neklausote. Ką dar norite išgirsti? Gal ir jūs norite tapti jo mokiniais?“
28 Tada jie išplūdo jį, sakydami: „Tai tu esi jo mokinys, o mes — Mozės mokiniai.
29 Mes žinome, kad Mozei yra kalbėjęs Dievas, o iš kur šitas, mes nežinome“.
30 Žmogus jiems atsakė: „Tai tikrai nuostabu, kad jūs nežinote, iš kur jis. O juk jis man atvėrė akis!
31 Žinome: Dievas nusidėjėlio neišklauso, bet jei kas yra pamaldus ir vykdo jo valią, tokį išklauso.
32 Nuo amžių negirdėta, kad kas būtų atvėręs aklo gimusio akis!
33 Jei šitas nebūtų iš Dievo, jis nebūtų galėjęs nieko panašaus padaryti“.
34 Jie užriko ant jo: „Tu visas gimęs nuodėmėse ir dar nori mus mokyti?!“ Ir išvarė jį lauk.
35 Jėzus sužinojo, kad jie buvo išvarę jį lauk, ir susitikęs paklausė jį: „Ar tiki Žmogaus Sūnų?“
36 Šis atsakė: „O kas jis, Viešpatie, kad jį tikėčiau?“
37 Jėzus tarė: „Tu jau esi jį matęs, ir dabar jis su tavimi kalba“.
38 Žmogus sušuko: „Tikiu, Viešpatie!“ — ir parpuolęs pagarbino jį.
39 O Jėzus prabilo: „Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo, kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų“.
40 Prie jo esantys fariziejai, tai išgirdę, paklausė: „Tai gal ir mes akli?“
41 Jėzus atsakė: „Jei būtumėte akli, neturėtumėte nuodėmės, bet štai jūs sakote: ‘Mes neakli!’ — Taigi jūs kalti.
Leave a Reply