Tai yra Biblijos eilutės, apie kurias kalbama ištekėti už išsiskyrusio asmens
Luko 16 : 18
18 Kiekvienas, kas atleidžia žmoną ir veda kitą, svetimauja. Ir kas veda vyro atleistąją, taip pat svetimauja.
Mato 5 : 32
32 O aš jums sakau: kiekvienas, kuris atleidžia žmoną, jei ne ištvirkavimo atveju, skatina ją svetimauti; ir jeigu kas atleistąją veda, svetimauja.
Morkaus 10 : 12
12 Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja“.
1 Korintiečiams 7 : 10 – 11
10 Susituokusiems įsakau ne aš, bet Viešpats, kad žmona nesiskirtų nuo vyro,
11 o jei atsiskirtų, kad liktų netekėjusi arba susitaikytų su vyru; taip pat ir vyras tegul nepalieka žmonos.
Morkaus 10 : 11 – 12
11 Jis atsakė: „Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu.
12 Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja“.
Mato 19 : 9
9 Taigi aš jums sakau: kas atleidžia žmoną — jei ne dėl ištvirkavimo — ir veda kitą, svetimauja[40]“.
1 Korintiečiams 7 : 1 – 40
1 Atsakau į jūsų laišką. Gerai daro vyras, neliesdamas moters.
2 Tačiau ištvirkavimui išvengti kiekvienas tegul turi sau žmoną ir kiekviena tegul turi sau vyrą.
3 Tegul vyras atlieka pareigą žmonai, o žmona vyrui.
4 Žmona neturi valios savo kūnui, bet vyras. Panašiai ir vyras neturi valios savo kūnui, bet žmona.
5 Nesitraukite vienas nuo kito, nebent kuriam laikui sutarę, kad atsidėtumėte maldai, paskui vėl sueikite draugėn, kad šėtonas negundytų jūsų nesusilaikymu.
6 Žinoma, aš tai sakau leisdamas, o ne įsakydamas.
7 Aš norėčiau, kad visi žmonės būtų tokie kaip aš. Bet kiekvienas turi iš Dievo savo dovaną, vienas šiokią, kitas anokią.
8 Nesusituokusiems ir našlėms aš sakau: jie gerai padarys, pasilikdami tokie kaip aš.
9 Bet jei negali susilaikyti, tegul tuokiasi. Verčiau tuoktis negu degti.
10 Susituokusiems įsakau ne aš, bet Viešpats, kad žmona nesiskirtų nuo vyro,
11 o jei atsiskirtų, kad liktų netekėjusi arba susitaikytų su vyru; taip pat ir vyras tegul nepalieka žmonos.
12 Kitiems sakau aš, ne Viešpats: jei kuris brolis turi netikinčią žmoną ir ji sutinka gyventi su juo, tegul jos nepalieka.
13 Taip pat ir moteris, turinti netikintį vyrą, kuris sutinka su ja gyventi, tegul jo nepalieka.
14 Mat netikintis vyras pašventinamas per žmoną, o netikinti žmona pašventinama per tikintį vyrą[6]. Antraip jūsų vaikai būtų netyri, o dabar jie šventi.
15 Bet, jei netikintis nori skirtis, tegul atsiskiria. Tokiais atvejais [tikėjimo] brolis ar sesuo nėra susieti, nes Dievas yra mus pašaukęs santaikai.
16 Iš kur žinai, žmona, galėsianti išgelbėti vyrą? Arba iš kur tau žinoma, vyre, jog išgelbėsi žmoną?
17 Todėl, kaip Viešpats kuriam paskyrė, kokį Dievas kurį pašaukė, to jis ir toliau tesilaiko. Taip aš mokau visose Bažnyčiose.
18 Kas nors buvo pašauktas tikėti apipjaustytas? Tegu nesistengia nuslėpti apipjaustymo. Buvo pašauktas neapipjaustytas? Tegu nedaro apipjaustymo.
19 Juk apipjaustymas yra niekas ir neapipjaustymas niekas, tiktai Dievo įsakymų laikymasis — viskas.
20 Tegul kiekvienas pasilieka toksai, koks buvo pašauktas.
21 Jei buvai pašauktas, būdamas vergas, nesisielok, bet jei ir gali tapti laisvas, verčiau pasinaudok[7].
22 Viešpatyje pašauktas tikėti vergas yra Viešpaties išlaisvintasis. Panašiai ir pašauktas tikėti laisvasis yra Kristaus vergas.
23 Jūs, brangiai nupirkti, nepasidarykite žmonių vergais.
24 Kiekvienas jūsų, broliai, koksai buvo pašauktas, toks ir tepasilieka prieš Dievą.
25 Dėl nesituokiančiųjų aš neturiu Dievo įsakymo, bet duodu patarimą kaip žmogus, iš Dievo gailestingumo vertas pasitikėjimo.
26 Taigi aš manau, jog šiais sunkiais laikais tai tam tikras turtas: geriau žmogui būti tokiam.
27 Esi susietas su žmona? Neieškok skyrybų. Nesusituokei? Neieškok žmonos.
28 Jei vedi, nenusidedi, ir jei mergina išteka, nenusideda. Tačiau šitokie žmonės turės kūno vargų, o aš norėčiau jus apsaugoti nuo jų.
29 Sakau jums, broliai: laikas trumpas! Belieka tiems, kurie turi žmonas, gyventi, tarsi jų neturėtų,
30 ir kurie verkia, tarsi neverktų, ir kurie džiaugiasi, tarsi nesidžiaugtų, ir kurie perka, tarsi neįsigytų,
31 ir kurie užsiėmę pasaulio reikalais, tarsi neužsiėmę. Juk šio pasaulio pavidalas praeina.
32 Aš norėčiau, kad jūs gyventumėte be rūpesčių. Nesusituokęs rūpinasi Viešpaties reikalais ir trokšta patikti Viešpačiui.
33 O susituokęs rūpinasi šio pasaulio reikalais, stengiasi patikti žmonai
34 ir yra pasidalijęs. Taip pat netekėjusi moteris bei mergina rūpinasi Viešpaties reikalais, trokšdama būti šventa kūnu ir dvasia. O ištekėjusi rūpinasi pasaulio reikalais ir stengiasi patikti vyrui.
35 Aš tai kalbu jūsų pačių labui, ne norėdamas užnerti jums kilpą, bet linkėdamas deramai elgtis ir visiškai atsiduoti Viešpačiui.
36 Jei kas mano būsiant jam negarbinga, kad jo mergaitė liks peraugusi, ir jei taip reikia, tedaro kaip nori, nenusidės; tegu jie susituokia.
37 Bet jei kas savo širdyje yra tvirtai apsisprendęs ne iš prievartos, bet būdamas savo valios šeimininkas, ir savo širdyje nutaręs išsaugoti savąją mergaitę, tas gerai padarys.
38 Taigi, kas veda savo mergaitę, gerai daro, o kas neveda savo mergaitės, geriau daro.
39 Žmona susieta, kol jos vyras gyvas. Vyrui mirus, ji laisva ir gali tekėti už ko nori, kad tik Viešpatyje.
40 Bet, mano nuomone, ji bus laimingesnė netekėdama. Manau, kad ir aš turiu Dievo Dvasią.
1 Korintiečiams 7 : 15
15 Bet, jei netikintis nori skirtis, tegul atsiskiria. Tokiais atvejais [tikėjimo] brolis ar sesuo nėra susieti, nes Dievas yra mus pašaukęs santaikai.
Malachijo 2 : 16
16 „Aš nekenčiu skyrybų, — sako VIEŠPATS, Izraelio Dievas, — ir dangstymosi smurtu lyg drabužiu“, — sako Galybių VIEŠPATS. Taigi įsidėmėkite ir nebūkite neištikimi.
Romiečiams 7 : 2
2 Pavyzdžiui, ištekėjusi moteris Įstatymo susieta su vyru, kol jis gyvas. Jei vyras miršta, ji tampa laisva nuo Įstatymo, siejusio ją su vyru.
1 Korintiečiams 7 : 27
27 Esi susietas su žmona? Neieškok skyrybų. Nesusituokei? Neieškok žmonos.
1 Korintiečiams 7 : 2
2 Tačiau ištvirkavimui išvengti kiekvienas tegul turi sau žmoną ir kiekviena tegul turi sau vyrą.
Mato 19 : 3 – 9
3 Tuomet pas jį atėjo fariziejų. Spęsdami pinkles, jie paklausė: „Ar galima vyrui dėl kokios nors priežasties atleisti žmoną?“
4 Jis atsakė: „Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį
5 ir pasakė: Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu.
6 Taigi jie — jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“.
7 Tada jie klausė: „O kodėl Mozė liepė duoti skyrybų raštą, atleidžiant žmoną?“
8 Jis atsakė: „Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo. Bet pradžioje taip nebuvo.
9 Taigi aš jums sakau: kas atleidžia žmoną — jei ne dėl ištvirkavimo — ir veda kitą, svetimauja[40]“.
1 Korintiečiams 7 : 39
39 Žmona susieta, kol jos vyras gyvas. Vyrui mirus, ji laisva ir gali tekėti už ko nori, kad tik Viešpatyje.
Pakartoto Įstatymo 24 : 1 – 22
1 Tarkime, vyras paima žmoną ir sueina su ja. Bet ji nesusilaukia malonės jo akyse, nes jis atskleidžia kokį nors jos nepadorumą, parašo skyrybų raštą, paduoda jai į rankas ir išsiunčia iš savo namų.
2 O ji, palikusi jo namus, tampa kito vyro žmona.
3 Tarkime, ir antrasis vyras jos nepakenčia, parašo skyrybų raštą ir išsiunčia iš savo namų, arba antrasis ją vedęs vyras miršta.
4 Pirmasis vyras, kuris buvo ją išsiuntęs, negali jos vėl imti sau žmona po to, kai ji yra buvusi netinkama, nes tai būtų pasibjaurėtina VIEŠPAČIUI, ir tu užtrauktumei kaltę kraštui, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau kaip nuosavybę.
5 Kol vyras neseniai vedęs, nei jis į kariuomenę eis, nei jam bus pavestos kokios pareigos. Atleistas vieneriems metams, jis liks namie ir džiugins žmoną, kurią yra vedęs.
6 Niekas neturi imti užstatu rankinių girnų ar viršutinės girnapusės, nes tai būtų gyvybės ėmimas užstatu.
7 Jei rastųsi žmogus, kuris pagrobė kitą izraelitą, padarydamas vergu ar parduodamas izraelitą, pagrobėjas turi mirti. Taip pašalinsi pikta iš jūsų tarpo.
8 Raupsų ligos atvejais labai rūpestingai daryk visa, ką nurodys kunigai iš Levio giminės. Darykite taip, kaip aš jiems esu įsakęs.
9 Atsimink, ką VIEŠPATS, tavo Dievas, padarė Mirjamai kelionėje, kai išėjote iš Egipto.
10 Kai duodi savo artimui bet kokią paskolą, neisi į jo namus paimti užstato.
11 Lauke palauksi, kol žmogus, kuriam duodi paskolą, išneš tau užstatą.
12 O jei tas žmogus nuskurdęs, nemiegosi su jo apdaru, duotu tau užstatu.
13 Turi sugrąžinti jam užstatą saulei leidžiantis, kad tavo artimas, galėdamas miegoti su savo apdaru, laimintų tave. Tai bus tavo geras darbas VIEŠPATIES, tavo Dievo, akivaizdoje.
14 Nesulaikysi nuskurdusiam ir neturtingam darbininkui algos, ar jis būtų kitas izraelitas, ar ateivis, gyvenantis krašte vienoje iš tavo gyvenviečių.
15 Mokėsi jam algą prieš saulėlydį, nes jis nuskurdęs ir jo pragyvenimas nuo jos priklauso. Antraip jis šauksis VIEŠPATIES prieš tave, ir tu užsitrauktum kaltę.
16 Tėvai nebus baudžiami mirtimi už savo vaikus nei vaikai bus baudžiami už tėvus. Tik už savo paties nusikaltimą žmogus gali būti nubaustas mirtimi.
17 Nepažeisi ateivio ar našlaičio teisių; neimsi iš našlės drabužio užstatu.
18 Atsimink, kad buvai vergas Egipte, ir VIEŠPATS, tavo Dievas, iš ten tave atpirko. Todėl aš ir įsakau tau tai daryti.
19 Kai, pjaudamas javus savo lauke, užmiršti pėdą lauke, negrįši jo paimti. Jis bus ateiviui, našlaičiui ir našlei, idant VIEŠPATS, tavo Dievas, laimintų visus tavo siekius.
20 Kai nupurtai alyvmedžius, neisi antrąkart per jų šakas. Tai bus ateiviui, našlaičiui ir našlei.
21 Kai nurenki vynuoges savo vynuogyne, nerinksi, kas yra likę. Tai bus ateiviui, našlaičiui ir našlei.
22 Atsimink, kad buvai ateivis Egipto žemėje; todėl aš įsakau tau tai daryti.
Pradžios 6 : 1 – 22
1 Kai žemėje žmonių pradėjo daugėti ir jiems gimė dukterų,
2 dangiškosios būtybės[7] žiūrėjo į jas, matė, kokios jos gražios ir ėmė iš jų sau žmonomis tas, kurios patiko.
3 Tuomet VIEŠPATS tarė: „Mano Dvasia nepasiliks amžinai žmoguje, nes jis yra ir kūnas. Tetrunka jų dienos šimtą dvidešimt metų“.
4 Tomis dienomis, kaip ir vėliau, kai dangiškosios būtybės[8] susijungė su žmonių dukterimis, žemėje pasirodė milžinai. Jie buvo senovės galiūnai, garsūs vyrai.
5 VIEŠPATS matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta.
6 Ir VIEŠPATS gailėjosi sukūręs žmogų žemėje, ir jam gėlė širdį.
7 VIEŠPATS tarė: „Nušluosiu nuo žemės paviršiaus žmones, kuriuos sukūriau, žmones drauge su gyvuliais, ropliais ir padangių paukščiais, nes gailiuosi juos padaręs“.
8 Bet Nojus rado malonę Dievo akyse.
9 Štai Nojaus palikuonys. Nojus buvo teisus vyras, savo kartoje be dėmės, nes ėjo su Dievu.
10 Nojui gimė trys sūnūs: Semas, Chamas ir Jafetas.
11 Betgi Dievo akyse žemė buvo pagedusi ir pilna smurto.
12 Dievas matė, kad žemė buvo pagedusi, nes visi žmonės buvo sudarkę savo kelius žemėje.
13 Tuomet Dievas tarė Nojui: „Nusprendžiau padaryti galą visiems mirtingiesiems, nes per juos žemė prisipildė smurto; štai sunaikinsiu juos drauge su žeme.
14 Statykis laivą iš gofero medžių, padaryk laive pertvaras ir apglaistyk iš vidaus ir iš lauko derva.
15 Šitokį jį padirbsi: laivo ilgis bus trys šimtai uolekčių, plotis penkiasdešimt uolekčių ir aukštis trisdešimt uolekčių.
16 Padaryk stoglangį ir užbaik laivą viena uolektimi viršum jo. Įtaisyk laivo šone angą ir pastatyk laivą su žemutiniu, antru ir trečiu aukštu.
17 Užliesiu tvano vandenimis žemę po dangumi sunaikinti visiems mirtingiesiems, turintiems gyvybės alsavimą. Visa, kas žemėje, pražus.
18 Bet su tavimi sudarysiu sandorą. Tu, tavo sūnūs, žmona ir sūnų žmonos įlipsite į laivą.
19 O iš visų gyvūnų, visų gyvų būtybių, įlaipink į laivą po du — patiną ir patelę, kad jie išliktų gyvi drauge su tavimi.
20 Iš paukščių pagal jų rūšį, gyvulių pagal jų rūšį, visų žemės roplių pagal jų rūšį, — iš visų po du įlips su tavimi, kad išliktų gyvi.
21 Taip pat apsirūpink įvairiu maistu, tinkamu valgyti, ir pasikrauk, kad būtų maisto atsargų tau ir jiems“.
22 Nojus tai padarė. Kaip Dievas buvo jam įsakęs, taip jis ir padarė.
Pradžios 2 : 24
24 Todėl vyras paliks tėvą ir motiną, glausis prie žmonos, ir jie taps vienu kūnu.
Mato 22 : 1 – 46
1 Jėzus vėl ėmė kalbėti palyginimais:
2 „Dangaus karalystė panaši į karalių, kuris kėlė savo sūnui vestuves.
3 Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį, bet tie nepanorėjo eiti.
4 Tuomet jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: ‘Sakykite pakviestiesiems: štai aš surengiau pokylį, mano jaučiai ir penimi veršiai papjauti, ir viskas surengta. Ateikite į vestuves!’
5 Tačiau kviečiamieji to nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas lauko arti, kitas prekiauti,
6 o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė.
7 Tuomet karalius užsirūstino ir nusiuntęs kariuomenę sunaikino anuos žmogžudžius ir padegė jų miestą.
8 Galop jis tarė tarnams: ‘Vestuvės, tiesa, surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti.
9 Todėl eikite į kryžkeles ir ką tik rasite, kvieskite į vestuves’.
10 Tie tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Vestuvių menė buvo pilna sėdinčių už stalo.
11 Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė ten žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužiu.
12 Jis tarė jam: ‘Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?’ Tasai tylėjo.
13 Tuomet karalius paliepė tarnams: ‘Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas’.
14 Mat daug pašauktų, bet maža išrinktų“.
15 Tuomet fariziejai pasitraukė ir tarėsi, kaip jį sugauti kalboje.
16 Jie nusiuntė pas jį savo mokinių kartu su Erodo šalininkais paklausti: „Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesakalbis, mokai tikro Dievo kelio ir niekam nepataikauji, nes nežiūri žmonių poaukščių.
17 Tad pasakyk, kaip manai: valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“
18 Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: „Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai?
19 Parodykite man mokesčių pinigą!“ Jie padavė jam denarą.
20 Jis paklausė: „Kieno čia paveikslas ir įrašas?“
21 Jie atsakė: „Ciesoriaus“. Tuomet Jėzus tarė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus ciesoriui, o kas Dievo — Dievui“.
22 Tai girdėdami, jie stebėjosi ir palikę jį nuėjo.
23 Tą pačią dieną atėjo pas jį sadukiejų, kurie nepripažįsta mirusiųjų prisikėlimo, ir klausė:
24 „Mokytojau, Mozė yra pasakęs: Jei kas mirtų bevaikis, tegul jo brolis veda jo žmoną ir pažadina savo broliui palikuonių.
25 Šit pas mus yra buvę septyni broliai. Pirmasis vedęs mirė ir neturėdamas vaikų, paliko savo žmoną broliui.
26 Taip atsitiko antrajam ir trečiajam iki septintojo.
27 Visų paskiausiai numirė ta moteris.
28 Tad kai mirusieji prisikels, kuriam iš septynių ji bus žmona? Juk visi yra ją turėję“.
29 Jėzus jiems atsakė: „Jūs klystate, nepažindami nei Raštų, nei Dievo galybės.
30 Prisikėlę nei ves, nei tekės, bet bus kaip Dievo angelai danguje.
31 O apie mirusiųjų prisikėlimą ar nesate skaitę, kas jums Dievo pasakyta:
32 Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas. Jis ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas!“
33 Tai girdėdama minia stebėjosi jo mokslu.
34 Fariziejai, išgirdę, kad Jėzus privertęs nutilti sadukiejus, susirinko draugėn,
35 ir vienas iš jų, Įstatymo mokytojas, mėgindamas jį, paklausė:
36 „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“
37 Jėzus jam atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu.
38 Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas.
39 Antrasis — panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį.
40 Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“.
41 Kol fariziejai tebebuvo susirinkę, Jėzus juos paklausė:
42 „Ką jūs manote apie Mesiją? Kieno jis sūnus?“ Jie atsakė: „Dovydo“.
43 Jis tarė jiems: „O kodėl gi Dovydas, Dvasios įkvėptas, vadina jį Viešpačiu, sakydamas:
44 Viešpats tarė mano Viešpačiui: Sėskis mano dešinėje, aš patiesiu tavo priešus tarsi pakojį po tavo kojų.
45 Tad jei Dovydas vadina jį Viešpačiu, kaipgi tada jis gali būti jo sūnus?!“
46 Ir nė vienas negalėjo jam atsakyti nė žodžio nei kas nors drįso nuo tos dienos jį klausinėti.
Leave a Reply