Tai yra Biblijos eilutės, apie kurias kalbama įmonės malda
Mato 18 : 19 – 20
19 Ir dar sakau jums: jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks.
20 Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“.
Apaštalų darbų 2 : 42
42 Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų.
Apaštalų darbų 1 : 14
14 Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai kartu su moterimis ir Jėzaus motina Marija bei jo broliais.
Apaštalų darbų 12 : 5 – 18
5 Taigi Petras buvo uždarytas kalėjime. O Bažnyčia karštai meldėsi už jį Dievui.
6 Paskutinę naktį prieš Erodui išduodant Petrą, tasai, supančiotas dviem grandinėmis, miegojo tarp dviejų kareivių. Prie durų sargybiniai sergėjo kalėjimą.
7 Staiga ten atsirado Viešpaties angelas, ir kamerą nutvieskė šviesa. Jis sudavė Petrui į šoną ir žadindamas tarė: „Kelkis greičiau!“ Ir nukrito jam grandinės nuo rankų.
8 Angelas kalbėjo toliau: „Susijuosk ir apsiauk sandalus!“ Jis taip ir padarė. Angelas tęsė: „Užsimesk apsiaustą ir eik paskui mane!“
9 Išėjęs Petras sekė paskui jį. Tik jis nesuvokė, kad angelo veiksmai tikri, jis tarėsi matąs regėjimą.
10 Šitaip juodu praėjo pro pirmą ir antrą sargybą ir prisiartino prie geležinių vartų į miestą. Vartai savaime atsidarė. Išėję pro juos, jie leidosi tolyn viena gatve. Staiga angelas nuo jo pasitraukė.
11 Petras atsipeikėjęs tarė: „Dabar tikrai žinau, kad Viešpats atsiuntė savo angelą ir išvadavo mane iš Erodo rankų ir žydų minios kėslų“.
12 Taip mąstydamas, jis atėjo prie Morkumi vadinamo Jono motinos Marijos namų, kur nemažas būrys buvo susirinkęs melstis.
13 Jis pasibeldė į lauko duris. Tarnaitė, vardu Rodė, nuėjo paklausti, kas ten.
14 Pažinusi Petro balsą, ji iš džiaugsmo pamiršo atidaryti duris, bet nubėgo pranešti, jog Petras stovįs už durų.
15 Jai sakė: „Tu pakvaišai!“ Bet ji tvirtino savo. Tada jie nusprendė: „Tai jo angelas“.
16 Tuo tarpu Petras toliau beldėsi. Atidarę jie pamatė jį ir nustėro.
17 Jis davė ženklą laikytis tyliai. Paskui apsakė, kaip Viešpats išvedė jį iš kalėjimo. Jis dar pridūrė: „Praneškite apie tai Jokūbui ir kitiems broliams“. Paskui iškeliavo kitur.
18 Išaušus dienai, tarp kareivių kilo nemenkas sąmyšis dėl Petro.
Apaštalų darbų 4 : 24 – 31
24 Išklausę visi vieningai pakėlė į Dievą balsus ir taip meldėsi: „Valdove, tu sutvėrei dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra.
25 Tu esi taręs per Šventąją Dvasią mūsų tėvo, savo tarno Dovydo lūpomis: Kodėl niršta pagonys, kam veltui tautos sąmokslus rengia?
26 Žemės karaliai sukilo, valdovai susibūrė draugėn prieš Viešpatį ir jo Mesiją.
27 Taip, šitame mieste iš tiesų susibūrė Erodas, Poncijus Pilotas su pagonimis ir Izraelio gentimis prieš tavo šventąjį tarną Jėzų, kurį tu patepei,
28 kad įvykdytų, ką tavo galia[4] ir valia buvo iš anksto nusprendusi.
29 O dabar, Viešpatie, atkreipk akis į jų grasinimus ir suteik saviesiems tarnams drąsos atvirai skelbti tavo žodį.
30 Ištiesk savo ranką, kad tavo šventojo tarno Jėzaus vardu būtų išgydoma ir daromi ženklai bei stebuklai“.
31 Jiems pasimeldus, sudrebėjo susirinkimo vieta, visi prisipildė Šventosios Dvasios ir ėmė drąsiai skelbti Dievo žodį.
2 Tesalonikiečiams 1 : 1 – 12
1 Paulius, Silvanas ir Timotiejus tesalonikiečių Bažnyčiai Dieve, mūsų Tėve, ir Viešpatyje Jėzuje Kristuje.
2 Malonė jums ir ramybė nuo Dievo Tėvo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!
3 Mes turime nuolat dėkoti, broliai, už jus Dievui, ir tai teisinga, nes jūsų tikėjimas klestėte klesti ir jūsų meilė vienas kitam vis didėja.
4 Todėl mes ir giriamės jumis Dievo Bažnyčiose — jūsų kantrybe bei tikėjimu visuose persekiojimuose ir varguose, kuriuos jums tenka pakelti.
5 O tai ir yra teisingo Dievo teismo požymis: jūs turite tapti verti Dievo karalystės, dėl kurios kenčiate.
6 Teisinga, kad Dievas atmokės jūsų prispaudėjams priespauda,
7 o jums, engiamiesiems, — atilsiu drauge su mumis, kai Viešpats Jėzus su savo galybės angelais apsireikš iš dangaus
8 liepsnojančioje ugnyje ir atmokės tiems, kurie nepažįsta Dievo ir nepaklūsta mūsų Viešpaties Jėzaus Evangelijai.
9 Jiems teks kentėti amžiną pragaištį, atstumtiems nuo Viešpaties veido ir nuo jo šlovingos galybės,
10 kai jis ateis, kad pasirodytų tą dieną garbingas savo šventuosiuose ir nuostabus visuose, kurie įtikėjo. Jūs irgi patikėjote mūsų liudijimu.
11 Todėl mes nuolat meldžiamės už jus, kad mūsų Dievas padarytų jus vertus savo pašaukimo ir savo galybe tobulintų gerus jūsų užmojus bei veiklų tikėjimą.
12 Tada mūsų Viešpaties Jėzaus vardui bus garbė jumyse, o jums — jame iš mūsų Dievo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus malonės.
2 Korintiečiams 1 : 11
11 prisidedant jums maldomis už mus, kad už daugelio mums išmelstą malonę daugelis mūsų vardu dėkotų.
Nehemijo 9 : 1 – 38
1 To mėnesio dvidešimt ketvirtą dieną izraelitai susirinko pasninkaudami, apsivilkę ašutinėmis ir apsibarstę žemėmis.
2 Tada Izraelio palikuonys atsiskyrė nuo visų svetimtaučių, atsistojo ir išpažino savo nuodėmes bei savo protėvių kaltes.
3 Ketvirtadalį dienos stovėdami savo vietose, jie skaitė iš VIEŠPATIES, savo Dievo, Įstatymo knygos, o kitą ketvirtadalį išpažino nuodėmes ir parpuolę kniūbsti šlovino VIEŠPATĮ, savo Dievą.
4 Ant aukštos levitų pakylos stovėjo Jozuė, Binujas, Kadmielis, Šebanija, Būnis, Šerebija, Banis bei Kenanis ir skardžiu balsu šaukėsi VIEŠPATIES, savo Dievo.
5 Levitai Jozuė, Kadmielis, Banis, Hašabnėja, Šerebija, Hodija, Šebanija ir Petachija tarė: „Stokitės ir šlovinkite VIEŠPATĮ, savo Dievą, per amžių amžius! Tebūna pašlovintas tavo garbingas vardas, viršijantis visokį palaiminimą ir gyrių!
6 Tu esi VIEŠPATS, tu vienas! Tu padarei dangų, dangaus aukštybes su jų galybėmis, žemę ir visa, kas ant jos, jūras ir visa, kas jose. Tu duodi visiems gyvastį, ir dangaus galybės tave garbina.
7 Tu esi VIEŠPATS Dievas, kuris išsirinko Abromą, išvedė jį iš chaldėjų Ūro ir pervardijo jį Abraomu.
8 Radęs jo širdį esant tau ištikimą, sudarei su juo Sandorą, kad duosi jam ir jo palikuonims kanaaniečių, hetitų, amoritų, perizų, jebusiečių ir girgašų kraštą. Savo pažadą tu įvykdei, nes esi teisus.
9 Tu pamatei mūsų protėvių vargą Egipte, išgirdai jų šauksmą prie Nendrių jūros.
10 Tu padarei ženklų ir nuostabių darbų prieš faraoną, visus jo tarnus ir visus jo krašto žmones, nes žinojai, kaip įžūliai jie elgėsi su mūsų protėviais. Taip pasidarei sau vardą, išlikusį iki pat šios dienos.
11 Tu perskyrei jūrą, kad jie pereitų per jūrą sausa žeme, bet nubloškei į gelmes jų persekiotojus, tartum akmenį į šėlstančius vandenis.
12 Debesies stulpu vedei juos dieną, ugnies stulpu naktį, apšviesdamas kelią, kuriuo jie turėjo eiti.
13 Tu nužengei ant Sinajaus kalno, kalbėjaisi su jais iš dangaus, duodamas jiems dorus įsakus, tikrus pamokymus, gerus įstatus ir įsakymus.
14 Tu apreiškei jiems savo šventąjį šabą, davei jiems įsakymus, įstatus ir Įstatymą per savo tarną Mozę.
15 Jiems alkstant, tu parūpinai duonos iš dangaus, o jiems trokštant, atsiuntei vandens iš uolos ir paliepei jiems įžengti ir paveldėti kraštą, kurį buvai prisiekęs jiems duoti.
16 Bet jie — mūsų protėviai — elgėsi įžūliai ir užkietinę savo sprandus neklausė tavo įsakymų.
17 Atsisakę klausyti nebeatsiminė jiems padarytų tavo nuostabiųjų darbų, užkietino savo sprandus ir nusprendė grįžti į vergiją Egipte. Bet tu esi gausaus atlaidumo Dievas, maloningas ir gailestingas, lėtas pykti, gausus ištikimosios meilės, ir jų nepalikai.
18 Kad ir buvo jie nusilieję veršį ir tarę: ‘Tai tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto!’ — ir padarę didelių užgaulių,
19 tu, būdamas didžiai gailestingas, nepalikai jų dykumoje. Debesies stulpas, vedęs juos kelionėje, nepasitraukė nuo jų dieną, nei ugnies stulpas, švietęs naktį jiems kelią, kuriuo turėjo eiti.
20 Savo gerąja dvasia juos apdovanojai, kad jie suprastų; savo manos neatėmei nuo jų burnų, vandens parūpinai troškuliui numalšinti.
21 Keturiasdešimt metų taip palaikei juos dykumoje, kad jie nieko nestokojo; jų drabužiai nenusinešiojo nei jų kojos sutino.
22 Tu davei jiems karalystes bei tautas ir paskirstei jiems žemę. Jie užėmė Hešbono karaliaus Sihono žemę ir Bašano karaliaus Ogo kraštą.
23 Tu padarei jų palikuonis tokius gausius kaip dangaus žvaigždės ir atvedei juos į kraštą, į kurį buvai įsakęs jų tėvams eiti ir jį paveldėti.
24 Tad palikuonys įžengė ir paveldėjo kraštą: tu nugalėjai jiems krašto gyventojus kanaaniečius, atidavei jiems į rankas kartu su jų karaliais ir tautomis, kad pasielgtų su jais, kaip jiems patinka.
25 Jie paėmė įtvirtintus miestus ir derlingą žemę, paveldėjo namus, kupinus visokių gėrybių, jau iškastas vandens talpyklas, vynuogynus, alyvmedžių sodus, gausybę vaismedžių. Jie valgė, buvo sotūs, tapo rubuiliai, mėgaudamiesi tavo begaliniu gerumu.
26 Tada neklusnumo apsėsti jie sukilo prieš tave ir nusigręžė nuo tavo Įstatymo. Tavo pranašus, įspėjančius grįžti pas tave, jie išžudė ir didžiai tave užgavo.
27 Tu atidavei juos priešams į rankas; priešai juos engė. Prispausti jie šaukėsi tavęs, tu išgirdai juos iš dangaus ir iš savo didžio gailestingumo davei jiems išgelbėtojų, kurie išgelbėjo juos iš jų priešų rankų.
28 Bet vos tik gavę ramybę jie vėl ėmė daryti pikta tavo akyse. Tada tu atidavei juos priešams į rankas, idant šie būtų jų valdovai. O kada jie vėl gręžėsi šauktis tavęs, tu išgirdai juos danguje ir iš savo gailestingumo nuolat gelbėjai juos.
29 Tu įspėjai juos, kad sugrąžintum prie savo Įstatymo. Tačiau jie elgėsi įžūliai, neklausydami tavo įsakymų; jie nusidėjo tavo įsakams, kuriuos vykdydamas žmogus randa gyvastį. Pasižiūrėję per atkaklų petį, jie užkietino savo sprandus ir neklausė.
30 Per daugelį metų buvai kantrus su jais, įspėjai juos savo dvasia per pranašus, bet jie nė viena ausimi nesiklausė; užtat atidavei juos žemės tautoms į rankas.
31 Nepaisydamas to, iš savo didelio gailestingumo jų nesunaikinai ir nepalikai, nes esi maloningas ir gailestingas Dievas.
32 Tad dabar, mūsų Dieve, didis, galingas ir šiurpą keliantis Dieve, kuris savo ištikima meile palaikai Sandorą, tenebūna tau nereikšmingos visos nelaimės, ištikusios mus — mūsų karalius, didžiūnus, pranašus, protėvius, visą tavo tautą nuo Asirijos karalių laikų iki šios dienos.
33 Tu buvai teisus dėl viso, kas mus ištiko, nes elgeisi ištikimai, o mes elgėmės nedorai.
34 Mūsų karaliai, didžiūnai, kunigai ir protėviai nesilaikė tavo Įstatymo, nepaisydami tavo įsakymų ar įspėjimų, kuriuos jiems davei.
35 Net savo pačių karalystėje, nepaisydami tavo visokeriopo gerumo, kurį jiems dosniai teikei, plačiame ir derlingame krašte, kurį jiems davei, jie nenorėjo tau tarnauti ir nuo savo nedorų darbų nenusigręžė.
36 Štai mes — vergai iki šios dienos, vergai krašte, kurį tu davei mūsų protėviams, kad naudotųsi jo vaisiais ir dosniomis gėrybėmis.
37 Jo gausus derlius tenka karaliams, kuriuos tu mums paskyrei už mūsų nuodėmes. Jie valdo, kaip jiems patinka, mūsų gyvastį ir mūsų galvijus. Mes kenčiame didelę priespaudą!
Galatams 6 : 2
2 Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus Įstatymą.
Jonos 3 : 1 – 10
1 Antrąkart Joną pasiekė VIEŠPATIES žodis:
2 „Keliauk tuojau pat į Ninevę, tą didį miestą, ir paskelbk jam, ką aš tau sakau“.
3 Paklusdamas VIEŠPATIES žodžiui, Jona pakilo ir nuvyko į Ninevę. O Ninevė buvo labai didelis miestas; jį pereiti reikėjo trijų dienų.
4 Jona pradėjo kelionę per miestą ir eidamas pirmos dienos kelią skelbė: „Dar keturiasdešimt dienų, ir Ninevė bus sunaikinta!“
5 Ninevės žmonės patikėjo Dievu, paskelbė pasninką ir visi, dideli bei maži, apsivilko ašutinėmis.
6 Kai žinia pasiekė Ninevės karalių, jis pakilo nuo sosto, nusivilko drabužius, apsisiautė ašutine ir sėdosi į pelenus.
7 Paskui jis įsakė paskelbti Ninevėje: „Karaliaus ir jo didžiūnų įsakymu joks žmogus ar gyvulys nelies jokio maisto; raguočiai ir avys tenebūna ganomi ir vandens tenegeria.
8 Žmonės ir gyvuliai bus apvilkti ašutinėmis[1] ir visu balsu tesišaukia VIEŠPATIES. Visi tesigręžia nuo savo nedorų kelių ir nuo smurto.
9 Kas žino? Gal Dievas pasigailės ir atleis, gal sulaikys savo degantį įniršį, ir mes nežūsime“.
10 Pamatęs, ką jie padarė ir kaip nusigręžė nuo savo nedorų kelių, Dievas pasigailėjo ir nenubaudė nelaime, kuria buvo jiems grasinęs. To jis nebepadarė.
Mato 6 : 5 – 6
5 Kai meldžiatės, nebūkite tokie kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį.
6 Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins.
Kolosiečiams 1 : 1 – 29
1 Paulius, Dievo valia Kristaus Jėzaus apaštalas, ir brolis Timotiejus, —
2 šventiesiems ir ištikimiesiems broliams Kristuje, gyvenantiems Kolosuose: malonė ir ramybė jums nuo Dievo, mūsų Tėvo!
3 Nuolat melsdamiesi už jus, mes dėkojame Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui,
4 nes girdime, kad jūs tikite Kristų Jėzų ir mylite visus šventuosius
5 dėlei vilties, kuri jums atidėta danguje. Apie tą viltį esate girdėję Evangelijos tiesos žodyje,
6 kuris pasiekė jus ir panašiai kaip visame pasaulyje, taip ir pas jus neša vaisių ir auga nuo tos dienos, kada išgirdote ir teisingai pažinote Dievo malonę.
7 Jus to išmokė mūsų mylimasis bendradarbis Epafras, kuris mane pavaduoja kaip ištikimas Kristaus tarnas.
8 Jis ir davė žinią mums apie Dvasios įkvėptą jūsų meilę.
9 Todėl ir mes nuo tos dienos, kada tai išgirdome, nesiliaujame už jus meldę ir prašę, kad būtumėte pilni Dievo valios pažinimo su visa išmintimi ir dvasiniu supratimu,
10 kad elgtumėtės, kaip verta Viešpaties, ir jam tobulai patiktumėte, nešdami visokių gerų darbų vaisių ir augdami Dievo pažinimu,
11 kad, visokeriopai sustiprinti jo šlovės galia, pilni ištvermės ir kantrybės, su džiaugsmu
12 dėkotumėte Tėvui, kuris padarė mus tinkamus paveldėti šventųjų dalį šviesoje,
13 kuris išgelbėjo mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į savo mylimojo Sūnaus karalystę;
14 jame mes turime atpirkimą, nuodėmių atleidimą.
15 Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos Kūrinijos pirmagimis,
16 nes jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios. Visa sukurta per jį ir jam,
17 jis yra pirma visų daiktų, ir visa juo laikosi.
18 Ir jis yra Kūno — Bažnyčios galva. Jis — pradžia, mirusiųjų pirmagimis, kad visame kame turėtų pirmenybę,
19 nes Dievas panorėjo jame apgyvendinti visą pilnatvę
20 ir, darydamas jo kryžiaus krauju taiką, per jį sutaikyti su savimi visa, kas yra žemėje ir danguje.
21 Taip pat ir jus, kurie kadaise buvote svetimi ir priešiški piktais darbais,
22 Dievas dabar sutaikė jo žemiškojo kūno mirtimi, kad pasirodytumėte jo akyse šventi, tyri ir nekalti.
23 Tik ištverkite tikėjime įsitvirtinę bei įsišakniję ir nesiduokite atitraukiami nuo vilties Evangelijos, kurią išgirdote, kuri paskelbta visai Kūrinijai po dangumi ir kurios tarnas aš, Paulius, esu.
24 Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia.
25 Aš tapau jos tarnu Dievo man duotu paskyrimu, kad jums iki galo atskleisčiau Dievo žodį,
26 tą slėpinį, kuris buvo paslėptas amžiams ir kartoms, o dabar apreikštas Dievo šventiesiems.
27 Jiems Dievas panorėjo paskelbti, kokie dideli šio slėpinio garbės turtai skirti pagonims, būtent Kristus jumyse — garbės viltis.
28 Mes jį skelbiame, įspėdami kiekvieną žmogų ir pamokydami kiekvieną žmogų su visokeriopa išmintimi, kad kiekvieną žmogų padarytume tobulą Kristuje.
29 To dėlei ir vargstu, grumdamasis jo suteikta jėga, galingai veikiančia manyje.
Leave a Reply