Tai yra Biblijos eilutės, apie kurias kalbama iliuminatų sąmokslas
Izaijo 8 : 12 – 13
12 „Nevadinkite suokalbiu viso to, ką ši tauta vadina suokalbiu; nebijokite to, ko ji bijo, ir nenuogąstaukite.
13 Tik su Galybių VIEŠPAČIU renkite suokalbį[10], nes jis — jūsų baimė ir nuogąstavimas.
Apreiškimo Jonui 13 : 1 – 18
1 Ir išvydau iš jūros išnyrant žvėrį, turintį dešimt ragų ir septynias galvas, o ant jo ragų buvo dešimt diademų ir ant jo galvų piktžodžiavimo vardai.
2 Žvėris, kurį mačiau, buvo panašus į leopardą; jo kojos tarytum lokio kojos, o jo snukis — lyg liūto snukis. Slibinas atidavė jam savo galybę, savo sostą ir didelę valdžią.
3 Vieną jo galvų aš regėjau lyg mirtinai sužeistą, tačiau jos mirštamoji žaizda užgijo. Ir visa žemė stebėdamasi nusekė paskui žvėrį.
4 Žmonės garbino slibiną, kad atidavė valdžią žvėriui, ir šlovino žvėrį, šaukdami: „Kas galėtų lygintis su žvėrimi, ir kas galėtų kovoti su juo!“
5 Žvėriui buvo duotas snukis didžiuotis ir piktžodžiauti ir duota galia taip daryti per keturiasdešimt du mėnesius.
6 Ir jis, atvėręs nasrus, piktžodžiavo Dievui, niekino jo vardą, jo buveinę — tuos, kurie gyvena danguje.
7 Jam buvo leista kovoti su šventaisiais ir juos nugalėti. Jam buvo suteikta valdžia visoms gentims, tautoms, kalboms ir giminėms.
8 Jį garbins visi tie žemės gyventojai, kurių vardai nuo pasaulio sutvėrimo neįrašyti nužudytojo Avinėlio gyvenimo knygoje.
9 Kas turi ausis, teklauso:
10 Jei kas skirtas nelaisvei[8], į nelaisvę ir eina. O kam lemta žūti nuo kalavijo[9], tas ir bus kalaviju nužudytas. Čia ir pasirodo šventųjų ištvermė bei tikėjimas!
11 Ir aš regėjau dar kitą žvėrį atslenkant nuo sausumos. Jis turėjo du ragus, panašius į avinėlio, bet kalbėjo kaip slibinas.
12 Jis naudojasi visa pirmojo žvėries galybe jo akivaizdoje ir verčia žemę bei jos gyventojus garbinti pirmąjį žvėrį, kurio mirštama žaizda užgijo.
13 Jis daro didžius stebuklus, net žmonėms matant nuleisdina ugnį iš dangaus į žemę.
14 Jis klaidina žemės gyventojus ženklais, kuriuos jam leista daryti žvėries akyse. Jis liepia žemės gyventojams padaryti atvaizdą žvėries, kuris gavo žaizdą nuo kalavijo, tačiau išgyveno.
15 Jam leista suteikti žvėries atvaizdui dvasią, idant žvėries atvaizdas imtų kalbėti, ir įsakyti, kad visi, kurie atsisakys pagarbinti žvėries atvaizdą, būtų žudomi.
16 Jis verčia visus, mažus ir didelius, turtuolius ir vargdienius, laisvuosius ir vergus, pasidaryti ženklą ant dešinės rankos arba ant kaktos,
17 kad niekas negalėtų nei pirkti, nei parduoti, jei neturės to ženklo — žvėries vardo ar jo vardo skaičiaus.
18 Čia slypi išmintis! Kas išmano, teapskaičiuoja žvėries skaičių, nes tai žmogaus skaičius, ir jis yra šeši šimtai šešiasdešimt šeši.
Judo 1 : 4
4 Mat vogčiomis įsiskverbė tarp jūsų žmonių, kuriems nuo seno surašytas toks kaltinimas: jie bedieviai, nes mūsų Dievo malonę iškreipia į palaidumą ir neigia mūsų vienintelį Valdovą ir Viešpatį Jėzų Kristų.
Danieliaus 7 : 24
24 O dešimt ragų reiškia, kad iš šios karalystės iškils dešimt karalių, o po jų ateis dar vienas. Šis skirsis nuo ankstesniųjų ir sumuš tris karalius.
Apreiškimo Jonui 14 : 1 – 20
1 Ir aš išvydau: štai Avinėlis bestovįs ant Siono kalno, o su juo šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai turinčių jo ir jo Tėvo vardus, įrašytus savo kaktose.
2 Aš išgirdau iš dangaus garsus, tarsi didelių vandenų šniokštimą ir tarsi galingo griaustinio dundėjimą. Garsai, kuriuos girdėjau, buvo tarytum arfininkų, skambinančių arfomis.
3 Jie giedojo naują giesmę priešais sostą, keturias būtybes ir vyresniuosius, ir niekas negalėjo išmokti tos giesmės, išskyrus tuos šimtą keturiasdešimt keturis tūkstančius, atpirktus iš žemės.
4 Tai tie, kurie nesusitepę su moterimis, nes jie skaistūs. Jie lydi Avinėlį, kur tik jis eina. Jie atpirkti iš žmonijos, pirmienos Dievui ir Avinėliui.
5 Jų lūpose nerasta melo, jie be dėmės.
6 Ir aš pamačiau kitą angelą, lekiantį dangaus viduriu, turintį paskelbti žemės gyventojams, visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms amžinąją Evangeliją.
7 Jis šaukė galingu balsu: „Bijokite Dievo ir atiduokite jam pagarbą, nes atėjo jo teismo valanda; nuolankiai pašlovinkite dangaus ir žemės, jūros ir vandens šaltinių Sutvėrėją!“
8 Paskui jį skrido antras angelas, kuris šaukė: „Krito, krito didžioji Babelė[10], kuri savo paleistuvingo įniršio vynu apgirdė visas tautas!“
9 Ir dar trečias angelas lydėjo juos, šaukdamas skardžiu balsu: „Kas garbina žvėrį ir jo atvaizdą ir priima ant savo kaktos ar ant rankos jo ženklą,
10 tas turės gerti Dievo įniršio vyno, įpilto ir neatmiešto jo rūstybės taurėje, ir bus kankinamas ugnimi ir siera šventųjų angelų ir Avinėlio akyse.
11 Jų kentėjimų dūmai rūks per amžių amžius, ir jie neturės atilsio nei dieną, nei naktį — tie, kurie garbina žvėrį bei jo atvaizdą ir ima jo vardo ženklą“.
12 Čia pasirodo ištvermė šventųjų, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo!
13 Ir aš išgirdau iš dangaus balsą, kuris liepė: „Rašyk: ‘Nuo šiol bus palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje. Taip, — sako Dvasia, — jie turi atilsėti nuo savo vargų, nes jų darbai juos lydi’“.
14 Ir aš regėjau: štai baltas debesis, o ant debesies sėdėjo panašus į Žmogaus Sūnų. Ant galvos jis turėjo aukso vainiką, o rankoje — aštrų pjautuvą.
15 Iš šventyklos išėjo dar vienas angelas, šaukdamas galingu balsu sėdinčiajam ant debesies: „Paleisk darban savo pjautuvą ir pjauk, nes išmušė pjūties valanda, ir žemės derlius prinoko“.
16 Tuomet sėdintysis ant debesies nusviedė savo pjautuvą žemėn, ir žemės derlius buvo nupjautas.
17 Dar kitas angelas išėjo iš dangaus šventyklos, taip pat turintis aštrų pjautuvą.
18 Ir dar vienas angelas išėjo nuo aukuro, turintis valdžią ugniai. Jis didžiu balsu sušuko turinčiajam aštrų pjautuvą: „Paleisk darban savo aštrųjį pjautuvą ir nurink žemės vynmedžio kekes, nes uogos jau prisirpo“.
19 Tada angelas numetė savo pjautuvą žemėn ir nuskynė žemės vynmedį, ir supylė vynuoges į didįjį Dievo rūstybės spaustuvą.
20 Spaustuvas buvo minamas už miesto, ir išsiveržė iš spaustuvo kraujas, pakildamas arkliams iki žąslų tūkstančio šešių šimtų stadijų atstumu.
Danieliaus 11 : 37
37 Jis nereikš pagarbos savo protėvių dievams ar moterų pamiltajam[11], jis pagarbos nereikš jokiam dievui, nes save patį laikys didesniu už visus.
Danieliaus 9 : 24 – 27
24 Septyniasdešimt septynetų skirta tavo tautai ir tavo šventajam miestui. Tuomet baigsis nusižengimas, ateis galas nuodėmei, bus išpirkta kaltė, įvestas amžinasis teisumas, užantspauduoti regėjimai ir pranašystės ir patepta tai, kas švenčiausia.
25 Todėl žinok ir suprask! Nuo to laiko, kai paskelbtas žodis atnaujinti ir atstatyti Jeruzalę, iki pateptojo vado bus septyni septynetai ir šešiasdešimt du septynetai. Ji bus atstatyta su aikštėmis ir apsauginiu grioviu, ir tai įvyks priespaudos metais.
26 Po šešiasdešimt dviejų septynetų pateptasis bus nužudytas, bet ne dėl savo kaltės, o ateisiančio vado tauta sunaikins miestą ir šventyklą. Jo galas ateis lyg potvynis, iki pat galo vyks karas ir skirtasis niokojimas.
27 Vieną septynetą jis sudarys stiprią Sandorą su daugeliu, per pusę septyneto sustabdys aukojimą ir atnašavimą. Vietoj jų bus siaubingoji pabaisa, iki skirtoji pražūtis bus išlieta ant niokotojo“.
Jono 3 : 16 – 17
16 Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.
17 Dievas juk nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas.
Izaijo 1 : 1 – 31
1 Regėjimas, kurį patyrė Amoco sūnus Izaijas, apie Judą ir Jeruzalę Judo karalių Uzijo, Jotamo, Ahazo ir Ezekijo dienomis.
2 Klausykitės, dangūs! Išgirsk, žeme! Tai VIEŠPATS kalba: „Užauginau, išauklėjau vaikus, o jie sukilo prieš mane!
3 Jautis pažįsta savo savininką, ir asilas — savo šeimininko ėdžias; tik Izraelis nežino, mano tauta nesupranta“.
4 Ak nuodėminga tauta, žmonės, apsikrovę nedorybėmis, piktadarių palikuonys, ištvirkę vaikai! Jie paliko VIEŠPATĮ, atmetė Izraelio Šventąjį, atsuko jam nugarą.
5 Kodėl vis dar norite būti mušami, kodėl nesiliaujate erzinti? Visa galva pasiligojusi, visa širdis alpstanti.
6 Nuo kojų padų iki viršugalvio neturite jūs sveikos vietos. Mėlynės, randai ir pūliuojančios žaizdos, nevalytos, netvarstytos, aliejumi nepateptos.
7 Jūsų šalis — tyrai, jūsų miestai sunaikinti ugnies; svetimieji jums regint ryja jūsų žemės derlių; ji — tyrai, lyg sunaikintoji Sodoma.
8 Siono duktė dabar lyg trobelė vynuogyne, lyg pašiūrė moliūgų sklype, lyg priešų apgultas miestas.
9 Jeigu Galybių VIEŠPATS nebūtų palikęs mums skurdaus likučio, mes būtume tarsi Sodoma, būtume panašūs į Gomorą.
10 Klausykitės VIEŠPATIES žodžio, Sodomos valdovai, išgirskite, ko mūsų Dievas moko, Gomoros žmonės!
11 „Negi man reikia jūsų aukų gausybės? — sako VIEŠPATS. — Man jau įgriso jūsų deginami avinai ir penimų veršių taukai; neteikia man malonumo jaučių, avių ir ožių kraujas.
12 Kai ateinate pamatyti mano veido, ar prašo to kas iš jūsų?
13 Netrypkite daugiau mano prieangių! Liaukitės aukoti bevertes atnašas, smilkalai kelia man pasibjaurėjimą. Jaunaties ir šabo, sueigų šaukimo, iškilmių su piktais darbais aš negaliu pakęsti.
14 Jūsų jaunatimis ir iškilmėmis aš šlykščiuosi; jie man našta, kurią pailsau nešti.
15 Kai jūs tiesite rankas, aš nukreipsiu savo akis nuo jūsų. Net jei ilgai melsitės, aš jūsų negirdėsiu. Jūsų rankos kruvinos!
16 Nusiplaukite ir būkite švarūs! Pašalinkite savo darbų blogį man iš akių, liaukitės darę pikta,
17 mokykitės daryti gera. Atsidėkite teisingumui, padėkite engiamajam, užstokite našlaitį, ginkite našlės bylą“.
18 VIEŠPATS sako: „Eikite šen, ir drauge pasvarstykime. Esate paraudę nuo nuodėmių, bet aš išbalinsiu jus kaip sniegą. Jūsų nuodėmės raudonos it kraujas, bet jos gali tapti baltos it vilna.
19 Jeigu dėsitės į širdį ir paklusite, tai valgysite krašto gėrybes,
20 bet jeigu atsisakote paklusti, tai jus sudoros kalavijas“. Pats VIEŠPATS kalbėjo!
21 Deja, ištikimasis miestas, kupinas teisingumo, tapo kekše! Kur teisumas klestėjo, ten dabar žmogžudžiai.
22 Tavo sidabras pavirto išdagomis, tavo vynas atskiestas vandeniu.
23 Tavo vadai sukčiai, vagių bičiuliai; kiekvienas jų mėgsta kyšius ir vaikosi dovanų. Jie negina našlaičio, našlės byla niekuomet jų nepasiekia.
24 Todėl sako Viešpats, Galybių DIEVAS, Izraelio Galingasis: „Ak, atsiskaitysiu su priešgynomis, išgiešiu apmaudą ant savo priešų!
25 Pakelsiu ranką prieš tave, išlydysiu tavo išdagas žaizdre, sunaikinsiu visą tavo šlaką.
26 Atkursiu jūsų teisėjus, kokie buvo senovėje, ir patarėjus, kokie buvo pradžioje. Tada tu būsi vadinama Teisumo miestu, ištikimuoju miestu“.
27 Sionas bus išgelbėtas per teismą, o atgailautojai — per teisumą.
28 Bet maištininkai ir nusidėjėliai bus drauge sutriuškinti; tie, kurie palieka VIEŠPATĮ, žus.
29 Tikrai gėdysitės dėl ąžuolų, kuriuos garbinote, ir rausite dėl miškelių, kuriuos buvote pamėgę,
30 nes būsite kaip ąžuolas nuvytusiais lapais, kaip sodas be vandens.
31 Sukrauti turtai bus kaip pakulos, o jų krovėjas — kaip kibirkštis. Abu sudegs kartu, ir nebus kam užgesinti.
Patarlių 22 : 24 – 25
24 Nesibičiuliauk su piktu žmogumi ir nebendrauk su karštakošiu,
25 kad kartais neišmoktum jų elgesio ir neįpultum į spąstus.
Apreiškimo Jonui 1 : 1 – 20
1 Jėzaus Kristaus Apreiškimas, kurį Dievas jam davė, kad jis atskleistų jo tarnams, kas turi greitai įvykti. Per savo pasiųstą angelą jis padarė jį žinomą savajam tarnui Jonui.
2 Šis paliudijo Dievo žodį bei Jėzaus Kristaus liudijimą — visa, ką buvo matęs.
3 Palaiminti pranašystės žodžių skaitytojas ir klausytojai, tie, kurie laikosi, kas joje parašyta, nes laikas jau arti.
4 Jonas septynioms Azijos Bažnyčioms: malonė ir ramybė jums nuo to, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis, ir nuo septynių dvasių, esančių priešais jo sostą,
5 ir nuo Jėzaus Kristaus, ištikimojo liudytojo, mirusiųjų pirmagimio, žemės karalių valdovo. Tam, kuris mus myli ir nuplovė savo krauju mūsų nuodėmes[1],
6 ir padarė iš mūsų karaliją bei kunigus savo Dievui ir Tėvui, — jam šlovė ir galybė per amžių amžius! Amen.
7 Štai jis ateina su debesimis, ir išvys jį kiekviena akis, net ir tie, kurie jį perdūrė; ir dėl jo raudos visos žemės giminės. Taip, amen!
8 „Aš esu Alfa ir Omega“, — sako Viešpats Dievas, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis, Visagalis.
9 Aš, Jonas, jūsų brolis ir sielvarto, karalystės bei ištvermės bendrininkas Jėzuje, buvau saloje, vardu Patmas, dėl Dievo žodžio ir Jėzaus liudijimo.
10 Aš turėjau dvasios pagavą Viešpaties dieną ir išgirdau sau už nugaros galingą balsą, tarsi trimitą,
11 bylojantį: „Ką matai, surašyk į knygą ir pasiųsk septynioms Bažnyčioms: į Efezą, į Smirną, į Pergamą, į Tiatyrus, į Sardus, į Filadelfus ir Laodikėją“.
12 Tuomet aš atsigręžiau pažiūrėti balso, kalbėjusio su manimi, ir atsigręžęs išvydau septynis aukso žibintuvus,
13 o žibintuvų viduryje — panašų į Žmogaus Sūnų, apsivilkusį ilga tunika ir persijuosusį per krūtinę aukso juosta.
14 Jo galva ir plaukai buvo balti kaip balčiausia vilna ar sniegas, jo akys tarsi ugnies liepsna,
15 jo kojos panašios į krosnyje įkaitintą skaistvarį, ir jo balsas buvo tarytum didžių vandenų šniokštimas.
16 Dešinėje rankoje jis laikė septynias žvaigždes, iš jo burnos ėjo aštrus dviašmenis kalavijas, o jo veidas buvo tarytum saulė, žibanti visu skaistumu.
17 Jį išvydęs, aš puoliau jam po kojų tarsi negyvas. Bet jis uždėjo ant manęs savo dešinę ir prabilo: „Nebijok! Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis,
18 ir Gyvasis. Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus.
19 Tad užrašyk, ką būsi regėjęs, kas yra ir kas turi vėliau įvykti.
20 Štai septynių žvaigždžių, kurias regėjai mano dešinėje, ir septynių aukso žibintuvų slėpinys: septynios žvaigždės — tai septynių Bažnyčių angelai, o septyni žibintuvai — tai septynios Bažnyčios.
Psalmynas 109 : 1 – 31
1 Choro vadovui. Dovydo psalmė. Dieve, kurį šlovinu, netylėk!
2 Mane užpuolė nedorėliai ir meluodami mane persekioja.
3 Neapykantos žodžiais mane apniko ir be priežasties mane puola.
4 Nors juos myliu, jie mane kaltina net kai už juos meldžiuosi.
5 Taip jie piktu man atlygina už gera, neapykanta — už mano meilę.
6 Parink nedorą teisėją jam teisti, testoja kaltintojas jo dešinėje.
7 Tebūna teisme jis pasmerktas, net jo malda tebūna laikoma nuodėme.
8 Trumpas tebūna jo gyvenimas, ir kitas teužima jo vietą.
9 Jo vaikai telieka našlaičiai, o jo žmona tenašlauja.
10 Jo vaikai tegul klajoja ir elgetauja, iš pašiūrių, kur gyvena, tebūna išvaryti.
11 Tepasiglemžia skolintojas jo nuosavybę, o jo triūso vaisius teišgrobsto svetimieji.
12 Teneparodo nė vienas jam gerumo nei užuojautos jo našlaičiams.
13 Težūva visi jo palikuonys, ir su antra karta teišnyksta jo vardas.
14 Teatmena VIEŠPATS jo protėvių kaltę, o jo motinos nuodėmė telieka nepanaikinta.
15 Temato tai VIEŠPATS nuolatos, kol jo atminimas neužges žemėje.
16 Juk tas žmogus niekada nenori daryti gera, bet tik kamuoja vargšą ir beturtį, net užmušti kėsinasi prislėgtą bejėgį žmogų.
17 Prakeikti jis mėgo, tad tebūna pats prakeiktas! Palaimos linkėti nemėgo, tad niekas jo tenelaimina!
18 Prakeikimu apsivilko kaip apsiaustu, tad tepersisunkia prakeikimas į jo kūną lyg vanduo, į jo kaulus lyg aliejus.
19 Tebūna kaip drabužis, kuriuo jis apsidengia, kaip juosta, kurią kasdien nešioja!
20 Taip teatmoka VIEŠPATS mano kaltintojams, kurie linki man pikta.
21 Man, DIEVE, mano Viešpatie, padėk, kaip esi pažadėjęs, ir išgelbėk mane dėl savo gerumo.
22 Juk aš vargšas ir beturtis, besiraitantis iš širdgėlos.
23 Nykstu lyg šešėlis vakare ir esu lyg vėjo nešamas skėrys.
24 Man keliai linksta nuo pasninko, o mano kūnas nusikamavęs.
25 Esu jiems tapęs pasityčiojimu; mane pamatę, jie kraipo galvas.
26 Padėk man, VIEŠPATIE, mano Dieve! Dėl savo ištikimosios meilės gelbėk mane!
27 Tegu jie sužino, kad tai tavo ranka, kad tu, VIEŠPATIE, tai padarei.
28 Tegu jie sau keikia, o tu laimink. Tegul dega iš gėdos mano užpuolėjai, bet tesidžiaugia tavo tarnas.
29 Teapsivelka negarbe mano kaltintojai, teapsidengia gėda lyg skraiste!
30 Visu balsu dėkosiu VIEŠPAČIUI, giesme šlovinsiu jį žmonių spūstyje,
31 nes jis stovi beturčio dešinėje, kad išgelbėtų nuo trokštančių pasmerkti jį mirčiai.
Apreiškimo Jonui 2 : 15
15 Ir tu turi panašiai besilaikančių mikalojininkų mokslo.
Jokūbo 4 : 4
4 Jūs, svetimautojos! Argi nežinote, kad draugystė su pasauliu priešinga draugystei su Dievu? Taigi kas nori būti pasaulio bičiulis, tas tampa Dievo priešininku.
Leave a Reply