Tai yra Biblijos eilutės, apie kurias kalbama dviprasmiškas
Jokūbo 1 : 6 – 8
6 Tegul prašo tikėdamas, nė kiek neabejodamas, nes abejojantis žmogus panašus į jūros bangas, varinėjamas ir blaškomas vėjo.
7 Toksai žmogus tegul nemano ką nors gausiąs iš Viešpaties —
8 toks dvilypis, visuose savo keliuose nepastovus žmogus.
Jokūbo 4 : 8
8 Artinkitės prie Dievo, ir jis artinsis prie jūsų. Nusimazgokite rankas, nusidėjėliai, nusivalykite širdis, besiblaškantieji!
Jokūbo 1 : 8
8 toks dvilypis, visuose savo keliuose nepastovus žmogus.
Jokūbo 1 : 22 – 25
22 Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save.
23 Jei kas tėra žodžio klausytojas, o ne vykdytojas, tai jis panašus į žmogų, kuris stebi savo gimtąjį veidą veidrodyje.
24 Pasižiūrėjo ir nuėjo, ir bematant pamiršo, koks buvo.
25 Bet kas geriau įsižiūri į tobuląjį laisvės Įstatymą ir jo laikosi, kas tampa nebe užuomarša klausytojas, o darbo vykdytojas, tas bus palaimintas už savo darbą.
1 Petro 5 : 8
8 Būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti.
Jokūbo 4 : 7
7 Taigi būkite klusnūs Dievui; priešinkitės velniui, ir jis bėgs nuo jūsų.
2 Korintiečiams 7 : 1
1 Taigi, mylimieji, turėdami tokius pažadus, apsivalykime nuo visų kūno ir dvasios dėmių, Dievo baime padarydami savo šventumą tobulą.
1 Petro 4 : 12 – 13
12 Mylimieji, nesistebėkite, kad degina jus ugnis, lyg jums būtų atsitikę kas nepaprasta, nes taip darosi jums išmėginti.
13 Verčiau džiaukitės dalyvaudami Kristaus kentėjimuose, kad ir tada, kai jo šlovė apsireikš, galėtumėte džiūgauti ir linksmintis.
Jokūbo 1 : 22
22 Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save.
Jokūbo 4 : 3
3 Jūs prašote ir negaunate, nes negerai prašote — tik savo įnoriams patenkinti.
Jokūbo 1 : 1 – 27
1 Jokūbas, Dievo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus tarnas, siunčia sveikinimus dvylikai giminių išeivijoje.
2 Laikykite, broliai, tikru džiaugsmu, kad pakliūvate į visokius išmėginimus.
3 Supraskite: jūsų tikėjimo išmėginimas gimdo ištvermę,
4 o ištvermė tesubręsta darbu, kad jūs taptumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokojantys.
5 Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta.
6 Tegul prašo tikėdamas, nė kiek neabejodamas, nes abejojantis žmogus panašus į jūros bangas, varinėjamas ir blaškomas vėjo.
7 Toksai žmogus tegul nemano ką nors gausiąs iš Viešpaties —
8 toks dvilypis, visuose savo keliuose nepastovus žmogus.
9 Tegul didžiuojasi suvargęs brolis savo išaukštinimu,
10 o turtingasis savo pažeminimu, nes jis išnyks kaip lauko gėlė.
11 Juk pakyla kaitri saulė, išdžiovina žolyną, ir jo žiedas nubyra, jo išvaizdos grožybė pranyksta. Taip sunyks ir turtuolis savo keliuose.
12 Palaimintas žmogus, kuris ištveria išmėginimą, nes kai bus ištirtas, jis gaus gyvenimo vainiką, kurį Dievas yra pažadėjęs jį mylintiems.
13 Ir nė vienas gundomas tenesako: „Aš esu Dievo gundomas“. Dievas negali būti gundomas į pikta ir pats nieko negundo.
14 Kiekvienas yra gundomas, savo geismo pagrobtas ir suviliotas.
15 Paskui įsiliepsnojęs geismas pagimdo nuodėmę, o subrandinta nuodėmė gimdo mirtį.
16 Nesiduokite suklaidinami, mano mylimi broliai!
17 Kiekvienas geras davinys ir tobula dovana ateina iš aukštybių, nužengia nuo šviesybių Tėvo, kuriame nėra jokių atmainų ir jokių sambrėškų.
18 Savo valia jis pagimdė mus tiesos žodžiu, kad būtume tarsi jo kūrinių pirmienos.
19 Žinokite, mano mylimi broliai: kiekvienas žmogus tebūna greitas klausytis, bet lėtas kalbėti, lėtas pykti.
20 Žmogaus rūstybė nedaro Dievo teisumo.
21 Todėl atsižadėję bet kokios netyrybės bei piktybių gausos, su romumu priimkite įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas.
22 Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save.
23 Jei kas tėra žodžio klausytojas, o ne vykdytojas, tai jis panašus į žmogų, kuris stebi savo gimtąjį veidą veidrodyje.
24 Pasižiūrėjo ir nuėjo, ir bematant pamiršo, koks buvo.
25 Bet kas geriau įsižiūri į tobuląjį laisvės Įstatymą ir jo laikosi, kas tampa nebe užuomarša klausytojas, o darbo vykdytojas, tas bus palaimintas už savo darbą.
26 Jei kas mano esąs pamaldus ir nepažaboja savo liežuvio, bet apgaudinėja savo širdį, to pamaldumas tuščias.
27 Tyras ir nesuteptas pamaldumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra rūpintis našlaičiais ir našlėmis jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu.
2 Korintiečiams 11 : 3
3 Bet aš bijau, kad kaip angis savo gudrumu suvedžiojo Ievą, taip ir jūsų minčių kas neatitrauktų nuo tyro ir nuoširdaus atsidavimo Kristui.
1 Jono 3 : 22
22 ir gauname iš jo, ko prašome, nes laikomės jo įsakymų ir darome, kas jam patinka.
Jokūbo 2 : 8
8 Jeigu tik vykdote karališkąjį Įstatymą, kaip Raštas reikalauja: Mylėk savo artimą, kaip save patį, jūs gerai darote,
2 Korintiečiams 10 : 5
5 ir bet kokią puikybę, kuri sukyla prieš Dievo pažinimą. Jais paimame nelaisvėn kiekvieną mintį, kad paklustų Kristui,
Romiečiams 6 : 22
22 O dabar, išvaduoti iš nuodėmės ir tapę Dievo tarnais, jūs turite kaip vaisių šventumą ir kaip baigtį — amžinąjį gyvenimą.
Mato 27 : 1 – 66
1 Rytui išaušus, visi aukštieji kunigai ir tautos seniūnai nusprendė, kad Jėzus turįs būti nužudytas.
2 Surišę nuvedė ir atidavė jį valdytojui Pilotui.
3 Kai išdavikas Judas pamatė, jog Jėzus pasmerktas, gailesčio pagautas, nunešė atgal aukštiesiems kunigams ir seniūnams trisdešimt sidabrinių
4 ir tarė: „Nusidėjau išduodamas nekaltą kraują“. Tie atsakė: „Kas mums darbo?! Tu žinokis!“
5 Nusviedęs šventovėje pinigus, jis išbėgo ir pasikorė.
6 Aukštieji kunigai paėmė sidabrinius ir kalbėjo: „Jų negalima dėti į iždą, nes tai užmokestis už kraują“.
7 Jie pasitarė ir už tuos pinigus nupirko puodžiaus dirvą ateiviams laidoti.
8 Todėl ta dirva iki šios dienos vadinasi Kraujo dirva.
9 Taip išsipildė pranašo Jeremijo žodžiai: Ir paėmė trisdešimt sidabrinių — įkainotojo kainą, už kurią buvo jį suderėję iš Izraelio vaikų
10 — ir atidavė juos už puodžiaus dirvą; taip man Viešpats buvo paskyręs.
11 Jėzus stovėjo valdytojo akivaizdoje. Valdytojas jį klausė: „Ar tu esi žydų karalius?“ Jėzus atsakė: „Tu pasakei“.
12 Aukštųjų kunigų ir seniūnų skundžiamas jis visai neatsiliepė.
13 Tuomet Pilotas paklausė: „Ar negirdi, kaip baisiai tave kaltina?“
14 Bet jis neatsakė nė į vieną kaltinimą ir tuo be galo nustebino valdytoją.
15 Šventės proga valdytojas buvo pratęs paleisti miniai vieną kalinį, kurio ji norėdavo.
16 Tuomet jis turėjo garsų kalinį, vardu Barabą[49].
17 Taigi žmonėms susirinkus, Pilotas paklausė: „Katrą norite, kad jums paleisčiau: Barabą ar Jėzų, vadinamą Mesiju?“
18 Mat jis žinojo, kad Jėzų jie buvo išdavę iš pavydo.
19 Sėdinčiam teismo krasėje Pilotui žmona atsiuntė įspėjimą: „Nieko nedaryk šiam teisiajam! Šiąnakt sapne aš labai dėl jo kentėjau“.
20 Aukštieji kunigai ir seniūnai sukurstė žmones, kad prašytų paleisti Barabą, o Jėzų pražudytų.
21 Tuomet valdytojas jiems tarė: „Katrą norite, kad jums paleisčiau?“ Jie šaukė: „Barabą!“
22 Pilotas paklausė: „Ką gi man daryti su Jėzumi, kuris vadinamas Mesiju?“ Jie visi rėkė: „Ant kryžiaus jį!“
23 Jis klausė: „O ką gi pikta yra padaręs?“ Bet tie dar garsiau šaukė: „Ant kryžiaus jį!“
24 Pilotas, pamatęs, kad nieko nelaimi, o sąmyšis vis didėja, paėmė vandens, nusimazgojo rankas minios akivaizdoje ir tarė: „Aš nekaltas dėl šio teisiojo kraujo. Jūs žinokitės!“
25 O visi žmonės šaukė: „Jo kraujas [tekrinta] ant mūsų ir mūsų vaikų!“
26 Tuomet jis paleido jiems Barabą, o Jėzų nuplakdinęs atidavė nukryžiuoti.
27 Valdytojo kareiviai nusivedė Jėzų į įgulos būstinę ir surinko aplink jį visą kuopą.
28 Jie išrengė jį ir apsiautė raudona skraiste.
29 Nupynė erškėčių vainiką, uždėjo jam ant galvos, o į jo dešinę įspraudė nendrę. Paskui tyčiodamiesi klūpčiojo prieš jį ir sakė: „Sveikas, žydų karaliau!“
30 Spjaudydami į jį, stvėrė iš jo nendrę ir čaižė per galvą.
31 Pasityčioję iš Jėzaus, kareiviai nusiautė skraistę, apvilko jo paties drabužiais ir išsivedė nukryžiuoti.
32 Eidami jie sutiko žmogų iš Kirėnės, vardu Simoną. Tą privertė panėšėti jo kryžių.
33 Atėję į vietą, vadinamą Golgota (tai yra „Kaukolės vieta“),
34 davė jam gerti vyno, sumaišyto su tulžimi, bet Jėzus tik paragavo ir negėrė.
35 Prikalę prie kryžiaus, pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą[50],
36 ir ten pat susėdę sergėjo jį.
37 Viršum jo galvos jie prisegė užrašytą jo kaltinimą: „Šitas yra Jėzus, žydų karalius“.
38 Kartu su juo buvo nukryžiuoti du plėšikai, vienas iš dešinės, kitas iš kairės.
39 Praeiviai užgauliojo Jėzų, kraipydami galvas
40 ir sakydami: „Še tau, kuris sugriauni šventovę ir per tris dienas atstatai; gelbėkis pats! Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!“
41 Taip pat tyčiojosi aukštieji kunigai su Rašto aiškintojais ir seniūnais,
42 kalbėdami: „Kitus gelbėdavo, o pats negali išsigelbėti. Jeigu jis Izraelio karalius, tenužengia dabar nuo kryžiaus, ir mes juo tikėsime…
43 Jis pasitikėjo Dievu, tad teišvaduoja jį dabar, jeigu juo rūpinasi, nes jis yra sakęs: ‘Aš Dievo Sūnus’“.
44 Taip pat jį plūdo ir kartu nukryžiuoti plėšikai.
45 Nuo šeštos iki devintos valandos visą kraštą gaubė tamsa.
46 O apie devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: Eli, Eli, lema sabachtani? — tai reiškia: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!
47 Kai kurie iš ten stovėjusių išgirdę sakė, jog jis šaukiąsis Elijo.
48 Ir tuoj pat vienas iš jų pribėgęs paėmė kempinę, primirkė ją perrūgusio vyno[51], užmovė ant nendrės ir padavė jam gerti.
49 Kiti kalbėjo: „Palauk! Pažiūrėsim, ar ateis Elijas jo išgelbėti“.
50 Tuomet Jėzus, dar kartą sušukęs skardžiu balsu, atidavė dvasią.
51 Ir štai šventovės uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios, ir žemė sudrebėjo, ir uolos ėmė skeldėti.
52 Atsivėrė kapų rūsiai, ir daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė iš numirusių.
53 Išėję iš kapų po Jėzaus prisikėlimo, jie atėjo į šventąjį miestą ir daug kam pasirodė.
54 Šimtininkas ir kiti su juo sergintys Jėzų, pamatę žemės drebėjimą ir visa, kas dėjosi, labai išsigando ir sakė: „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!“
55 Tenai buvo daug moterų, kurios žiūrėjo iš tolo. Jos buvo atlydėjusios Jėzų iš Galilėjos, jam patarnaudamos.
56 Tarp jų buvo Marija Magdalena, Jokūbo ir Juozapo motina Marija ir Zebediejaus sūnų motina.
57 Vakarui atėjus, atvyko turtingas žmogus iš Arimatėjos, vardu Juozapas, kuris irgi buvo Jėzaus mokinys.
58 Nuėjęs pas Pilotą, jis paprašė Jėzaus kūno. Pilotas įsakė jį atiduoti.
59 Juozapas pasiėmė kūną, įvyniojo į švarią drobulę
60 ir paguldė savo naujame kapo rūsyje, kurį buvo išsikaldinęs uoloje. Paskui jis užrito didelį akmenį ant rūsio angos ir nuėjo.
61 Ten dar buvo Marija Magdalena ir kita Marija, kurios sėdėjo priešais kapą.
62 Kitą dieną, po Pasirengimo dienos, susirinko pas Pilotą aukštieji kunigai bei fariziejai
63 ir kalbėjo: „Valdove, mes atsiminėme, jog tasai suvedžiotojas, dar gyvas būdamas, yra pasakęs: ‘Po trijų dienų aš prisikelsiu’.
64 Tad įsakyk saugoti kapą iki trečios dienos, kad kartais atėję mokiniai neišvogtų jo ir nepaskelbtų liaudžiai: ‘Jis prisikėlė iš numirusių’. Ta pastaroji apgavystė būtų blogesnė už pirmąją“.
65 Pilotas jiems atsakė: „Štai jums sargyba — eikite ir saugokite, kaip išmanote“.
66 Tada jie nuėję paženklino antspaudu akmenį ir pastatė sargybą.
Mato 5 : 5
5 Palaiminti romieji; jie paveldės žemę.
Romiečiams 8 : 28
28 Be to, žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems.
Psalmynas 103 : 1 – 22
1 Dovydo. Šlovink VIEŠPATĮ, mano siela, ir visa, kas manyje, tešlovina jo šventąjį vardą!
2 Šlovink VIEŠPATĮ, mano siela, ir nepamiršk, koks jis geras!
3 Jis atleidžia visas tavo nuodėmes ir išgydo visas tavo ligas.
4 Jis atperka tavo gyvastį iš kapo ir apgaubia tave meile ir gailestingumu,
5 jis sotina tavo gyvenimą gėrybėmis, kad būtum jaunas ir stiprus lyg erelis.
6 VIEŠPATS vykdo teisumo darbus, jis daro, kas teisinga visiems engiamiesiems.
7 Jis parodė savo kelius Mozei ir savo veiksmus Izraelio tautai.
8 VIEŠPATS yra gailestingas ir mylintis, lėtas supykti ir kupinas ištikimosios meilės.
9 Ne visą laiką jis barsis nei bus supykęs per amžius.
10 Jis elgiasi su mumis ne pagal mūsų nuodėmių dydį nei atmoka mums pagal mūsų kaltes.
11 Kaip aukštai nuo žemės dangūs, taip didi jo ištikimoji meilė pagarbiai jo bijantiesiems.
12 Kaip toli Rytai nuo Vakarų, taip toli nuo mūsų jis išsklaido mūsų nuodėmes.
13 Kaip tėvas gailisi vaikų, taip VIEŠPATS gailisi pagarbiai jo bijančiųjų.
14 Juk jis žino, kokie mes padarai, atsimena, kad mes esame dulkės.
15 Žmogaus dienos panašios į žolę, jis žydi kaip laukų gėlė:
16 vos paliečia ją vėjas, jos jau nebėra, ji išnyksta, nepalikdama žymės.
17 Betgi VIEŠPATS geras per amžių amžius tiems, kurie pagarbiai jo bijo, ir teisus vaikų vaikams,
18 kurie laikosi jo Sandoros ir nepamiršta ištikimai vykdyti jo įsakymų.
19 VIEŠPATS pasistatė sostą danguose, ir jo karališka galybė visa valdo.
20 Šlovinkite VIEŠPATĮ, visi jo angelai, jo žodį vykdantys galiūnai, paklusnūs jo tartam žodžiui.
21 Šlovinkite VIEŠPATĮ, visos jo galybės, jo tarnai, vykdantys jo valią.
22 Šlovinkite VIEŠPATĮ, visi jo darbai visose jo viešpatijos vietose. Šlovink VIEŠPATĮ, mano siela!
Leave a Reply