Tai yra Biblijos eilutės, apie kurias kalbama dvasinis puolimas
Efeziečiams 6 : 12
12 Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose.
Jono 10 : 10
10 Vagis ateina tik vogti, žudyti, naikinti. Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų.
Psalmynas 91 : 1 – 16
1 Kas tik gyvena Aukščiausiojo pastogėje, pasilieka Visagalio pavėsy.
2 Jis sakys VIEŠPAČIUI: „Mano Dieve, mano prieglauda ir tvirtove, pasitikiu tavimi!“
3 Juk tai jis išgelbės tave nuo medžiotojo kilpos ir nuo mirtį nešančio maro.
4 Savo sparnų plunksnomis jis uždengs tave, — po jo sparnais rasi prieglaudą. Jo ištikimybė — dengiantis skydas.
5 Nereikės tau bijoti nakties siaubo nei strėlės, iššautos dieną,
6 nei maro, sėlinančio tamsoje, nei rykštės, niokojančios vidudienį.
7 Nors tūkstantis kristų tavo kairėje ir dešimt tūkstančių — dešinėje, tavęs niekas nepasieks.
8 Tu žiūrėsi ir matysi, kaip baudžiami nedorėliai.
9 Tu pasirinkai VIEŠPATĮ savo prieglauda, Aukščiausiąjį savo užuovėja,
10 todėl neištiks tavęs žala, nepalies tavo palapinės nelaimė,
11 nes jis palieps savo angelams saugoti tave visur, kad ir kur tu eitum.
12 Savo rankomis jie neš tave, kad kojos į akmenį neužsigautum.
13 Tu sumindžiosi liūtą ir gyvatę, sutrypsi liūtuką ir slibiną.
14 „Kas mane myli, tą gelbėsiu; saugosiu jį, nes jis žino mano vardą.
15 Kai jis šauksis manęs, išklausysiu, būsiu su juo varge, išgelbėsiu ir pagerbsiu.
16 Pasotinsiu jį ilgu amžiumi, pagirdysiu savo išganymu“.
Jokūbo 5 : 16
16 Tad išpažinkite vieni kitiems nuodėmes ir melskitės vieni už kitus, kad atgautumėte sveikatą. Daug gali karšta teisiojo malda.
Jokūbo 1 : 2
2 Laikykite, broliai, tikru džiaugsmu, kad pakliūvate į visokius išmėginimus.
2 Timotiejui 4 : 3
3 Ateis toks laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, susivadins sau mokytojų, kad tie pataikautų jų ausims;
Hebrajams 13 : 8
8 Jėzus Kristus yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius.
Mato 4 : 1 – 25
1 Paskui Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas.
2 Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, jis buvo labai alkanas.
3 Prie jo prisiartino gundytojas ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona“.
4 Bet Jėzus atsakė: „Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“.
5 Tada velnias jį paima į šventąjį miestą, pastato ant šventyklos šelmens
6 ir sako: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta: Jis lieps savo angelams globoti tave, ir jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį“.
7 Jėzus jam atsako: „Taip pat parašyta: Negundyk Viešpaties, savo Dievo“.
8 Velnias vėl paima jį į labai aukštą kalną ir rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų didybę
9 taria: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane“.
10 Tada Jėzus atsako: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“
11 Tuomet velnias nuo jo atsitraukė; štai angelai prisiartino ir jam tarnavo.
12 Išgirdęs, kad Jonas suimtas, Jėzus pasitraukė į Galilėją.
13 Jis paliko Nazarą[17] ir apsistojo Kafarnaume, prie ežero, kur susieina Zabulono ir Neftalio[18] sritys.
14 Išsipildė pranašo Izaijo žodžiai:
15 Zabulono žeme ir Neftalio žeme! Paežerės juosta, žeme už Jordano — pagonių Galilėja!
16 Tamsybėje tūnanti tauta išvydo skaisčią šviesą, gyvenantiems ūksmingoje mirties šalyje užtekėjo šviesybė.
17 Nuo to meto Jėzus ėmė skelbti: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė!“
18 Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius — Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų — metančius tinklą į ežerą; mat jie buvo žvejai.
19 Jis tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“.
20 Tuodu tuojau paliko tinklus ir nuėjo su juo.
21 Paėjėjęs toliau, Jėzus pamatė kitus du brolius — Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną. Jiedu su savo tėvu Zebediejumi valtyje taisė tinklus. Jis ir tuos pašaukė.
22 Jie, tučtuojau palikę valtį ir tėvą, nuėjo su juo.
23 Jėzus vaikščiojo po visą Galilėją, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas žmonėse visokias ligas bei negalias.
24 Net visoje Sirijoje pasklido apie jį garsas. Žmonės nešdavo pas jį visus sergančius, įvairiausių ligų bei kentėjimų suimtus — demonų apsėstus, nakvišas bei paralyžiuotus, — o jis išgydydavo juos.
25 Paskui jį sekė ištisi pulkai žmonių iš Galilėjos, Dekapolio, Jeruzalės, Judėjos ir Užjordanės.
Apreiškimo Jonui 12 : 1 – 17
1 Ir pasirodė danguje didis ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas.
2 Ji buvo nėščia ir dejavo, kentėdama sąrėmius bei gimdymo sopulius.
3 Pasirodė ir kitas ženklas danguje: štai didžiulis ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis, su dešimčia ragų ir su septyniomis diademomis ant galvų.
4 Jo uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir nužėrė jas žemėn. Slibinas tykodamas sustojo priešais moterį, kad jai pagimdžius prarytų kūdikį.
5 Ir ji pagimdė sūnų, berniuką, kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda. Kūdikis buvo paimtas pas Dievą, prie jo sosto.
6 O moteris pabėgo į dykumą, kur buvo jai Dievo paruošta būstinė, kad tenai ji būtų maitinama tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų.
7 Ir užvirė danguje kova. Mykolas ir jo angelai kovojo su slibinu. Ir kovėsi slibinas ir jo angelai,
8 bet jie pralaimėjo, ir nebeliko jiems vietos danguje.
9 Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas velniu ir šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai.
10 Aš girdėjau danguje galingą balsą, sakantį: „Dabar atėjo mūsų Dievo išganymas, galybė, karalystė ir jo Kristaus valdžia, nes išmestas mūsų brolių kaltintojas, skundęs juos mūsų Dievui dieną ir naktį.
11 Bet jie nugalėjo jį Avinėlio krauju ir savo liudijimo žodžiu. Jie nebrangino savo gyvybės ir nebijojo mirti.
12 Todėl džiūgaukite, dangūs ir jų gyventojai! Bet vargas žemei ir jūrai, nes pas jus nukrito velnias, kupinas baisaus įniršio, žinodamas mažai beturįs laiko“.
13 Slibinas, pamatęs, kad yra nutrenktas žemėn, puolė persekioti moterį, kuri buvo pagimdžiusi berniuką.
14 Bet moteriai buvo duoti du didžiojo erelio sparnai skristi į dykumą, į savo būstinę, kur bus maitinama ir saugoma nuo gyvatės per laikotarpį, du laikotarpius ir pusę laikotarpio.
15 Gyvatė paskui moterį iš savo nasrų paleido upę lyg vandenį, kad srovė ją pagriebtų.
16 Bet žemė pagelbėjo moteriai: žemė atvėrė savo žiotis ir sugėrė upę, kurią slibinas buvo paliejęs iš savo nasrų.
17 Ir įnirto slibinas prieš moterį, ir metėsi kautis su kitais jos palikuonimis, kurie laikosi Dievo įsakymų ir saugoja Jėzaus liudijimą.
Romiečiams 12 : 19
19 Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei; juk parašyta: Mano kerštas, aš atmokėsiu, — sako Viešpats.
Luko 6 : 46
46 Kam vadinate mane: ‘Viešpatie, Viešpatie’, o nedarote, ką sakau?!
Jono 14 : 14
14 Jei ko prašysite manęs mano vardu, aš padarysiu.
2 Korintiečiams 11 : 20
20 Beje, jūs ir pakenčiate, kai jie jus pavergia, kai apryja, kai apiplėšia, kai prieš jus puikuojasi, kai užgauna per veidą.
Luko 10 : 27
27 Tas atsakė: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį.
Jono 14 : 15
15 Jei mane mylite, jūs laikysitės mano įsakymų;
Patarlių 25 : 26
26 Doras žmogus, krūpčiojantis prieš nedorėlį, yra kaip sudrumsta versmė ar užterštas šaltinis.
Mato 5 : 19
19 Todėl, kas pažeistų bent vieną iš mažiausių paliepimų ir taip elgtis mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu dangaus karalystėje. O kas juos vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu dangaus karalystėje.
Apaštalų darbų 15 : 10
10 Tad kam gi gundote Dievą ir kraunate ant mokinių sprando jungą, kurio nei mūsų protėviai, nei mes patys negalėjome panešti?
Romiečiams 13 : 4
4 Ji juk yra Dievo tarnaitė tavo labui. Bet jei darai bloga, bijok, nes ji ne veltui nešioja kalaviją. Ji — Dievo tarnaitė ir rūsti baudėja darantiems pikta.
1 Korintiečiams 14 : 1 – 360
1 Siekite meilės, taip pat rūpestingai ieškokite dvasinių dovanų, labiausiai pranašavimo.
2 Kas kalba kalbomis, ne žmonėms kalba, bet Dievui; juk niekas jo nesupranta, jis Dvasioje kalba slėpiningus dalykus.
3 O kas pranašauja, tas sako žmonėms pamokymus, paskatinimo bei paguodos žodžius.
4 Kas kalba kalbomis, pats save tobulina, o kas pranašauja — ugdo Bažnyčią.
5 Aš norėčiau, kad jūs visi kalbėtumėte kalbomis, bet būtų geriau, jei pranašautumėte. Kas pranašauja, yra didesnis už tą, kuris kalba kalbomis, nebent pastarasis ir aiškintų, ugdydamas Bažnyčią.
6 Broliai, jei aš imčiau ir ateičiau pas jus, kalbėdamas kalbomis, kokia jums būtų nauda, jeigu jums neskelbčiau apreiškimo, pažinimo, pranašystės ar mokymo?
7 Taip pat, jei negyvi instrumentai, pavyzdžiui, fleita ar arfa, neskleistų įvairių garsų, iš ko pažintume, kas grojama ar skambinama?
8 Ir jeigu trimitas duotų neaiškų garsą, kas rengtųsi į mūšį?
9 Tas pat tinka ir jums. Jei, kalbėdami kalbomis, netarsite aiškių žodžių, tai kaipgi bus galima suprasti, ką sakote? Jūs kalbėsite vėjams!
10 Kas žino, kiek esama įvairių kalbų pasaulyje, tačiau nėra bereikšmės kalbos.
11 Tad jei aš nesuvoksiu kalbos reikšmės, būsiu kalbėtojui svetimšalis, ir kalbėtojas man bus svetimšalis.
12 Taigi ir jūs, uoliai ieškantys Dvasios dovanų, siekite jų gausos Bažnyčiai ugdyti.
13 Todėl, kas kalba kalbomis, temeldžia, kad galėtų ir aiškinti.
14 Jei meldžiuosi kalba, meldžiasi mano dvasia, o protas lieka bevaisis.
15 Ką daryti? Aš melsiuosi dvasia ir melsiuosi protu; giedosiu dvasia ir giedosiu protu.
16 Jei tu šlovini dvasia, tai kaipgi tavo padėkos maldai pridurs „amen“ pašalinis, kuris nesupranta, ką tu kalbi?
17 Gal tu ir gražiai dėkoji, bet kitam iš to nėra naudos.
18 Dėkui Dievui, aš kalbu kalbomis daugiau už jus visus,
19 tačiau, Bažnyčiai susirinkus, verčiau ištarsiu penkis žodžius savo protu, kad pamokyčiau ir kitus, negu tūkstančius žodžių kalbomis.
20 Broliai! Nebūkite vaikai išmanymu. Verčiau piktybe būkite kūdikiai, o išmanymu — subrendę žmonės.
21 Įstatyme parašyta: Šitai tautai aš kalbėsiu svetimomis kalbomis, svetimųjų lūpomis, bet ir tuomet jie nepaklausys manęs, — sako Viešpats.
22 Vadinasi, kalbos yra ženklas ne tikintiems, bet netikintiems. O pranašystė skirta ne netikintiems, bet tikintiems.
23 Juk jei susirinktų visa bendruomenė ir visi imtų kalbėti kalbomis, ir įeitų pašaliniai ar netikintys, tai argi jie nepasakytų, kad jūs išėję iš proto?
24 Jeigu visi pranašautų ir įeitų koks pašalinis ar netikintis, jis būtų visų įspėtas ir visų apkaltintas.
25 Ką slepia širdyje, taptų atverta, ir jis, puolęs veidu žemėn, pašlovintų Dievą ir išpažintų, jog Dievas iš tiesų yra jumyse.
26 Tad kaip bus, broliai? Kai susirenkate, kiekvienas turi ar giedojimo dovaną, ar pamokymą, ar apreiškimą, ar kalbą, ar aiškinimą. Tegul viskas bus daroma ugdymui.
27 Jei kas gali kalbėti kalbomis, tekalba du, daugiausia trys, ir pakaitomis, o vienas tegul aiškina.
28 Jeigu nėra aiškintojo, tegul kalbėtojas bendruomenėje tyli ir tekalba tik sau ir Dievui.
29 Iš pranašų tegul kalba du ar trys, o kiti tegul apsvarsto.
30 Bet jei kitam sėdinčiam kas apreiškiama, pirmesnysis tegul nutyla.
31 Juk jūs galite po vieną visi pranašauti, kad visi pasimokytų ir pasiragintų.
32 Pranašų dvasinės dovanos yra pranašams klusnios,
33 nes Dievas yra ne sumaišties, bet santarvės Dievas. Kaip visose šventųjų bendruomenėse,
34 moterys tegul susirinkimuose tyli; kalbėti joms neleidžiama, jos turi būti pavaldžios, kaip skelbia Įstatymas.
35 Jeigu jos nori ko nors išmokti, tepasiklausia namie savo vyrų, nes moteriai negražu kalbėti bendruomenės susirinkime.
36 Argi iš jūsų išėjo Dievo žodis? ar tik jus vienus pasiekė?
37 Jei kas tariasi esąs pranašas ar Dvasios įkvėptas žmogus, tas turi pripažinti, jog tai, ką jums rašau, yra Viešpaties įsakymas.
38 O jei kas šito nenori pripažinti, pats nebus pripažintas.
39 Taigi, mano broliai, siekite pranašystės dovanos, tačiau nedrauskite kalbėti kalbomis.
40 Tiktai viskas tebūna daroma padoriai ir tvarkingai.
Leave a Reply