Tai yra Biblijos eilutės, apie kurias kalbama drovumas
Filipiečiams 4 : 6 – 9
6 Nieku per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui.
7 Ir Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje.
8 Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, apie visa, kas dorybinga ir šlovinga.
9 Darykite, ką tik iš manęs išmokote, ką gavote, ką girdėjote ir matėte manyje, ir ramybės Dievas bus su jumis.
2 Timotiejui 1 : 7
7 Dievas juk davė mums ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir savitvardos dvasią.
Hebrajams 13 : 2
2 Nepamirškite svetingumo, nes per jį kai kurie, patys to nežinodami, buvo priėmę viešnagėn angelus.
Galatams 5 : 22 – 25
22 Dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė,
23 romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra Įstatymo.
24 Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais.
25 Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią.
Jokūbo 1 : 22
22 Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save.
1 Korintiečiams 13 : 1 – 13
1 Aš trokštu jums nurodyti dar prakilnesnį kelią. Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai.
2 Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visus slėpinius ir visą mokslą, jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas.
3 Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, nieko nelaimėčiau.
4 Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.
5 Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,
6 nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai.
7 Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.
8 Meilė niekada nesibaigia. Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas.
9 Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės.
10 Kai ateis metas tobulumui, kas yra dalinis — pasibaigs.
11 Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška.
12 Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas.
13 Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė — šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė.
Filipiečiams 3 : 13 – 14
13 Vis dėlto, broliai, nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn,
14 į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje.
1 Petro 3 : 15
15 Verčiau šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų, visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį.
2 Petro 2 : 1 – 22
1 Buvo tautoje ir netikrų pranašų, kaip ir tarp jūsų bus netikrų mokytojų, kurie slapta įves pražūtingų klaidamokslių, išsigindami net juos išpirkusio Valdovo, ir užsitrauks greitą žlugimą.
2 Daugelis paseks jų pasileidimu, ir dėl jų bus piktžodžiaujama tiesos keliui.
3 Iš godumo jie bandys jus išnaudoti suktais žodžiais. Bet nuo seno pasmerkimas jų laukia ir jų pražūtis nesnaudžia.
4 Dievas nepagailėjo nusidėjusių angelų, bet nubloškė juos į tamsias pasmerktųjų buveinės[2] bedugnes, kur laiko juos teismui.
5 Jis nepagailėjo senojo pasaulio, tik išsaugojo teisumo šauklį Nojų ir dar septynetą, kai siuntė bedievių pasauliui tvaną.
6 Paversdamas pelenais Sodomos ir Gomoros miestus, pasmerkė juos žlugti ir taip davė pavyzdį ateities bedieviams.
7 Išgelbėjo teisųjį Lotą, varginamą nedorėlių palaido elgesio;
8 mat tarp jų gyvenantis teisusis, tai regėdamas ir girdėdamas, diena iš dienos turėjo varginti savo teisią sielą dėl nuodėmingų darbų.
9 Taigi Viešpats žino, kaip išgelbėti maldingus žmones iš mėginimo ir kaip išlaikyti nedoruosius teismo dienai ir bausmei,
10 ypač tuos, kurie pasidavę kūnui pasineria nešvariuose geismuose ir paniekina Viešpatystę. Įžūlūs akiplėšos! Jie nesudreba, piktžodžiaudami šlovingiesiems[3],
11 tuo tarpu angelai, aukštesni jėga ir galia, Viešpaties akivaizdoje nedrįsta jiems ištarti pikto sprendimo.
12 Bet jie, kaip neprotingi gyvuliai, tarsi iš prigimties skirti sugavimui ir užmušimui, piktžodžiauja tam, ko nesupranta, ir todėl pražus savo sugedime,
13 kęsdami skriaudą kaip atpildą už savo daromas skriaudas. Jie laiko pramoga smaguriauti viduryje dienos. Jie purvini ir iškrypę, kai vaišindamiesi su jumis mėgaujasi apgavystėmis.
14 Jų akys kupinos svetimavimo, nepasotinamos nuodėmės. Jie suvedžioja svyruojančias sielas. Jų širdis išlavinta godulystės. Jie prakeikimo vaikai.
15 Palikę tiesos kelią, jie nuklydo ir pasuko keliu Bosoro[4] sūnaus Balaamo, kuris pamilo nedorybės atpildą,
16 tačiau buvo subartas dėl savo nusižengimo; darbinis, nebylys gyvulys prabilo žmogaus balsu ir sutrukdė pranašo beprotystę.
17 Jie yra šaltiniai be vandens, audros genami debesys; jiems skirta juodžiausia tamsybė.
18 Skelbdami išpūstas ir tuščias kalbas, kūno geismais ir pasileidimu jie pavilioja tuos, kurie vos paspruko nuo gyvenančių paklydime.
19 Jie žada šiems laisvę, patys būdami sugedimo vergai; juk nugalėtasis tampa nugalėjusiojo vergu.
20 Bet jeigu ištrūkę iš pasaulio purvyno Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu, jie ir vėl jame įklimpę pralaimi, tai jiems paskui darosi blogiau negu pirma.
21 Jiems būtų buvę geriau iš viso nepažinti teisumo kelio, negu jį pažinus, nusigręžti nuo jiems duoto šventojo įsakymo.
22 Jiems yra nutikę, kaip teisingai sako patarlė: „Šuo sugrįžo prie savo vėmalo“ ir: „Išmaudyta kiaulė vėl voliojasi purvyne“.
Psalmynas 139 : 13 – 18
13 Juk tu sukūrei mano širdį, numezgei mane motinos įsčiose.
14 Šlovinu tave, nes esu nuostabiai padarytas. Tavo visi darbai nuostabūs, — aš tai gerai žinau.
15 Mano išvaizda tau buvo žinoma, kai buvau slapta kuriamas, rūpestingai sudėtas žemės gelmėse;
16 tavo akys matė mane dar negimusį. Į tavo knygą buvo įrašytos visos man skirtos dienos, kai nė viena jų dar nebuvo prasidėjusi.
17 Kokios nesuvokiamos man tavo mintys, Dieve, ir kiek jų daug!
18 Mėginu jas suskaičiuoti, bet jų daugiau negu smėlio grūdelių, ir net visas suskaičiavęs, vis tiek su tavimi tebebūčiau.
Jono 20 : 21
21 O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“.
Izaijo 53 : 1 – 12
1 Kas galėtų patikėti tuo, ką mes girdėjome? Kam buvo apreikšta VIEŠPATIES ranka?
2 Jis išaugo kaip atžala jo akivaizdoje, kaip šaknis sausoje žemėje. Jis buvo nei patrauklus, nei gražus: matėme jį, bet nepamėgome.
3 Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas, skausmų vyras, apsipratęs su negalia, toks, kuris prieš žmones užsidengia veidą[43]. Jis buvo paniekintas, ir mes jį laikėme nieku.
4 Tačiau jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus. O mes laikėme jį raupsuotu, Dievo nubaustu ir nuvargintu.
5 Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, ir mes buvome išgydyti jo žaizdomis.
6 Visi mes pakrikome lyg avys, kiekvienas eidamas savo keliu, o VIEŠPATS užkrovė jam mūsų visų kaltę.
7 Nors buvo žiauriai kankinamas, jis pakluso ir burnos nepravėrė. Kaip tyli ėriukas, vedamas pjauti, kaip tyli avis kerpama, taip jis nepratarė nė žodžio.
8 Prievarta ir teismu jis buvo nušalintas, ir kas bebūtų galvojęs apie jo likimą? Kai jis buvo atskirtas nuo gyvybės krašto ir pasmerktas mirti už mano tautos nuodėmę,
9 jam buvo skirtas kapas tarp nedorėlių, laidojimo vieta su piktadariais, nors jis nebuvo padaręs nieko bloga nei ištaręs melagingo žodžio.
10 Bet VIEŠPATS norėjo, kad jis kentėtų negalią. Atidavęs save kaip atnašą už kaltę, jis matys palikuonis ir gyvens ilgą laiką. Per jį klestės VIEŠPATIES užmojis.
11 Už savo vargus jis matys šviesą dienų pilnatvėje, per savo kančią mano tarnas nuteisins daugelį, prisiėmęs bausmę už jų kaltes.
12 Aš duosiu jam dalią tarp didžiūnų, su galiūnais jis dalysis grobiu, nes atidavė save mirčiai ir buvo priskirtas nusidėjėliams. Jis prisiėmė daugelio nuodėmes ir užsistojo už nusidėjėlius.
Psalmynas 119 : 165
165 Didi ramybė mylintiems tavo Įstatymą; jiems nėra suklupimo akmens.
Romiečiams 12 : 1 – 27
1 Dėl Dievo gailestingumo raginu jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį garbinimą.
2 Ir nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią — kas gera, tinkama ir tobula.
3 Dėl man suteiktos malonės aš raginu kiekvieną iš jūsų nemanyti apie save geriau negu dera manyti, bet manyti apie save blaiviai, kiekvienam pagal Dievo duotąjį tikėjimo mastą.
4 Juk kaip viename kūne turime daug narių ir visi nariai atlieka ne tą patį uždavinį,
5 taip ir mes daugelis esame vienas kūnas Kristuje, o pavieniui — vieni kitų nariai.
6 Turime įvairių dovanų, destis kokia malonė mums suteikta. Kas turi pranašystės dovaną, tegul ja naudojasi, laikydamasis tikėjimo;
7 kas dovaną tarnauti — tetarnauja, kas mokyti — tegul moko,
8 kas paraginti — tegul ragina; kas dovaną šelpti — tegul šelpia dosniai, kas vadovauti — tegul vadovauja rūpestingai; kas dovaną gailestingumo darbams — tegul pagelbi kitiems su džiaugsmu.
9 Meilė tebūna be veidmainystės. Bodėkitės pikto, laikykitės gero.
10 Nuoširdžiai mylėkite vieni kitus broliška meile; lenktyniaukite tarpusavio pagarba.
11 Nebūkite apsileidę, bet uolūs, karštos dvasios, tarnaukite Viešpačiui.
12 Džiaukitės viltyje, būkite kantrūs varge, ištvermingi maldoje.
13 Rūpinkitės šventųjų reikalais, puoselėkite svetingumą.
14 Laiminkite savo persekiotojus, laiminkite ir nekeikite.
15 Džiaukitės su besidžiaugiančiais, verkite su verkiančiais.
16 Sutarkite tarpusavyje. Nesiveržkite prie aukštų dalykų, bet pasitenkinkite kukliais. Nelaikykite savęs išmintingais.
17 Niekam neatmokėkite piktu už pikta, rūpinkitės tuo, kas gera visų žmonių akyse.
18 Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis.
19 Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei; juk parašyta: Mano kerštas, aš atmokėsiu, — sako Viešpats.
20 Verčiau, jei tavo priešininkas alksta, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį. Taip darydamas, tu krausi žarijas ant jo galvos.
21 Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu.
Leave a Reply