Tai yra Biblijos eilutės, apie kurias kalbama drakonai
Apreiškimo Jonui 20 : 1 – 15
1 Ir aš išvydau angelą, nužengiantį iš dangaus, laikantį rankose bedugnės raktą ir didžiulę grandinę.
2 Jis nutvėrė slibiną — senąją gyvatę, kuri yra velnias ir šėtonas, surišo jį tūkstančiui metų
3 ir įmetė į bedugnę, užrakino ją ir iš viršaus užantspaudavo, kad nebegalėtų suvedžioti tautų, kol pasibaigs tūkstantis metų. Paskui jis turės būti atrištas trumpam laikui.
4 Aš pamačiau sostus ir į juos sėdančius, ir jiems buvo pavesta teisti. Taip pat aš regėjau sielas tų, kuriems buvo nukirstos galvos dėl Jėzaus liudijimo ir dėl Dievo žodžio, kurie negarbino žvėries nei jo atvaizdo ir neėmė jo ženklo sau ant kaktos ir rankos. Jie atgijo ir viešpatavo su Kristumi tūkstantį metų.
5 Visi kiti mirusieji neatgijo iki pasibaigiant tūkstančiui metų. Toks yra pirmasis prisikėlimas.
6 Palaimintas ir šventas, kas turi dalį pirmajame prisikėlime! Šitiems antroji mirtis neturi galios; jie bus Dievo ir Kristaus kunigai ir viešpataus su juo tūkstantį metų.
7 Kai pasibaigs tūkstantis metų, šėtonas bus išleistas iš savo kalėjimo
8 ir išeis suvedžioti tautų, gyvenančių keturiuose žemės kampuose, Gogo ir Magogo, ir surinkti jų kovai. Jų skaičius kaip pajūrio smiltys.
9 Jie žygiavo per visą žemės platumą ir apsupo šventųjų stovyklą ir mylimąjį miestą. Bet nukrito ugnis iš dangaus ir juos prarijo,
10 o jų suvedžiotojas velnias buvo įmestas į ugninės sieros ežerą, kur dega žvėris ir netikrasis pranašas. Jie bus kankinami dieną ir naktį per amžių amžius.
11 Paskui aš pamačiau didelį baltą sostą ir jame Sėdintįjį, nuo kurio veido pabėgo žemė ir dangus, ir nebeliko jiems vietos.
12 Ir pamačiau numirusius, didelius ir mažus, stovinčius priešais sostą. Ir buvo atskleistos knygos, buvo atversta dar viena, būtent gyvenimo knyga. Mirusieji buvo teisiami iš užrašų knygose pagal jų darbus.
13 Jūra atidavė savo numirėlius, o mirtis ir mirusiųjų pasaulis atidavė savuosius. Ir kiekvienas buvo teisiamas pagal darbus.
14 Pati mirtis ir mirusiųjų pasaulis buvo įmesti į ugnies ežerą. Tai yra antroji mirtis — ugnies ežeras.
15 Kas tik nebuvo rastas įrašytas gyvenimo knygoje, tas buvo įmestas į ugnies ežerą.
Apreiškimo Jonui 12 : 9
9 Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas velniu ir šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai.
Izaijo 27 : 1
1 Tą dieną VIEŠPATS savo kietu, galingu ir aštriu kalaviju nubaus Leviataną[25], tą pirmykštį slibiną, Leviataną, tą suktą slibiną. Jis sunaikins slibiną jūroje.
Apreiškimo Jonui 13 : 1 – 18
1 Ir išvydau iš jūros išnyrant žvėrį, turintį dešimt ragų ir septynias galvas, o ant jo ragų buvo dešimt diademų ir ant jo galvų piktžodžiavimo vardai.
2 Žvėris, kurį mačiau, buvo panašus į leopardą; jo kojos tarytum lokio kojos, o jo snukis — lyg liūto snukis. Slibinas atidavė jam savo galybę, savo sostą ir didelę valdžią.
3 Vieną jo galvų aš regėjau lyg mirtinai sužeistą, tačiau jos mirštamoji žaizda užgijo. Ir visa žemė stebėdamasi nusekė paskui žvėrį.
4 Žmonės garbino slibiną, kad atidavė valdžią žvėriui, ir šlovino žvėrį, šaukdami: „Kas galėtų lygintis su žvėrimi, ir kas galėtų kovoti su juo!“
5 Žvėriui buvo duotas snukis didžiuotis ir piktžodžiauti ir duota galia taip daryti per keturiasdešimt du mėnesius.
6 Ir jis, atvėręs nasrus, piktžodžiavo Dievui, niekino jo vardą, jo buveinę — tuos, kurie gyvena danguje.
7 Jam buvo leista kovoti su šventaisiais ir juos nugalėti. Jam buvo suteikta valdžia visoms gentims, tautoms, kalboms ir giminėms.
8 Jį garbins visi tie žemės gyventojai, kurių vardai nuo pasaulio sutvėrimo neįrašyti nužudytojo Avinėlio gyvenimo knygoje.
9 Kas turi ausis, teklauso:
10 Jei kas skirtas nelaisvei[8], į nelaisvę ir eina. O kam lemta žūti nuo kalavijo[9], tas ir bus kalaviju nužudytas. Čia ir pasirodo šventųjų ištvermė bei tikėjimas!
11 Ir aš regėjau dar kitą žvėrį atslenkant nuo sausumos. Jis turėjo du ragus, panašius į avinėlio, bet kalbėjo kaip slibinas.
12 Jis naudojasi visa pirmojo žvėries galybe jo akivaizdoje ir verčia žemę bei jos gyventojus garbinti pirmąjį žvėrį, kurio mirštama žaizda užgijo.
13 Jis daro didžius stebuklus, net žmonėms matant nuleisdina ugnį iš dangaus į žemę.
14 Jis klaidina žemės gyventojus ženklais, kuriuos jam leista daryti žvėries akyse. Jis liepia žemės gyventojams padaryti atvaizdą žvėries, kuris gavo žaizdą nuo kalavijo, tačiau išgyveno.
15 Jam leista suteikti žvėries atvaizdui dvasią, idant žvėries atvaizdas imtų kalbėti, ir įsakyti, kad visi, kurie atsisakys pagarbinti žvėries atvaizdą, būtų žudomi.
16 Jis verčia visus, mažus ir didelius, turtuolius ir vargdienius, laisvuosius ir vergus, pasidaryti ženklą ant dešinės rankos arba ant kaktos,
17 kad niekas negalėtų nei pirkti, nei parduoti, jei neturės to ženklo — žvėries vardo ar jo vardo skaičiaus.
18 Čia slypi išmintis! Kas išmano, teapskaičiuoja žvėries skaičių, nes tai žmogaus skaičius, ir jis yra šeši šimtai šešiasdešimt šeši.
Apreiškimo Jonui 20 : 1 – 3
1 Ir aš išvydau angelą, nužengiantį iš dangaus, laikantį rankose bedugnės raktą ir didžiulę grandinę.
2 Jis nutvėrė slibiną — senąją gyvatę, kuri yra velnias ir šėtonas, surišo jį tūkstančiui metų
3 ir įmetė į bedugnę, užrakino ją ir iš viršaus užantspaudavo, kad nebegalėtų suvedžioti tautų, kol pasibaigs tūkstantis metų. Paskui jis turės būti atrištas trumpam laikui.
Izaijo 51 : 9
9 Pabusk, pabusk, apsivilk tvirtybe, VIEŠPATIES ranka! Pabusk, kaip senovės dienomis, praėjusiais amžiais! Argi ne tu sukapojai Rahabą[42], nudūrei slibiną?
Jobo 40 : 15 – 20
15 Pagalvok apie begemotą, kurį padariau kaip ir tave; jis ėda žolę it jautis.
16 Jo jėga šlaunyse, jo galybė pilvo raumenyse.
17 Savo uodegą jis padaro kietą kaip kedras, jo šlaunų raumenys suausti į viena.
18 Jo kaulai tarsi vario vamzdžiai, galūnės tarsi geležies lazdos.
19 Jis pirmas tarp didžiųjų Dievo darbų; tik jo Kūrėjas gali ištraukti prieš jį kalaviją.
20 Juk žolės jam duoda kalnai, kur žaidžia visi laukų žvėrys.
Apreiškimo Jonui 16 : 13
13 Tada aš pamačiau iš slibino nasrų, iš žvėries snukio ir iš melagingo pranašo burnos išeinant tris netyrąsias dvasias, tartum varles.
Jobo 41 : 1 – 34
1 Kas tik pamato Leviataną, netenka drąsos ir puola ant žemės.
2 Argi jis nėra nuožmus tam, kas jį pažadina? Kas galėtų stoti prieš jį?
3 Kas jam priešintųsi ir nenukentėtų? Po visu dangumi tokio nėra!
4 Vargu ar man reikia kalbėti apie jo kojas jo žygdarbių smulkmenas ir grakštų sudėjimą.
5 Kas gali nuplėšti jo išorinį dangalą ar perdurti dvigubus jo šarvus?
6 Kas gali priversti jį pražioti nasrus? Siaubą kelia pliki jo dantys!
7 Jo nugarą dengia tarsi eilės skydų, glaudžiai sukabintų ir kietų kaip akmuo.
8 Vienas skydas prišlietas prie kito, kad net oras negali tarp jų praeiti.
9 Sujungti vienas su kitu, jie neatskiriami.
10 Kai jis čiaudi, blyksteli šviesa; jo akys tarsi aušros prošvaistė.
11 Iš jo nasrų šoka liepsnos, veržiasi kibirkščių srovės.
12 Iš jo šnervių kyla dūmai, tarsi verdant puodui ant žabų ugnies.
13 Jo alsavimas uždega anglis, iš jo nasrų veržiasi liepsnos.
14 Jo sprande slypi jėga; baimė apima visus jį sutinkančius.
15 Jo raumenų sluoksniai glausti, tvirtai nulieti ir nepajudinami.
16 Jo širdis tvirtai nulieta kaip akmuo, kieta kaip apatinė girnapusė.
17 Kai jis stoja piestu, net galiūnai dreba ir nustėrę iš siaubo traukiasi.
18 Kas jį pultų, nenugalėtų kalaviju; nenugalėtų nei ietimi, nei sviediniu, nei iešmu.
19 Geležį jis laiko šiaudais, varį — sudūlėjusiu medžiu.
20 Strėlė neprivers jo bėgti; svaidyklės akmenys jam tarsi šiaudai.
21 Vėzdai jam panašūs į šiaudus; jis juokiasi iš iečių zvimbimo.
22 Jo pilvas aštriai kiautėtas; jis šliaužia purvu tarsi kūlimo šlajos.
23 Jis priverčia gelmę kunkuliuoti tarsi katilą, sumaišo jūrą it smilkyklę.
24 Paskui save jis palieka blizgantį taką; būtų galima manyti, kad gelmė žila.
25 Žemėje lygaus jam nėra; tai kūrinys be baimės.
26 Jis mato visa, kas didinga; jis visų išdidžiųjų gyvūnų karalius“.
Apreiškimo Jonui 12 : 1 – 17
1 Ir pasirodė danguje didis ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas.
2 Ji buvo nėščia ir dejavo, kentėdama sąrėmius bei gimdymo sopulius.
3 Pasirodė ir kitas ženklas danguje: štai didžiulis ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis, su dešimčia ragų ir su septyniomis diademomis ant galvų.
4 Jo uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir nužėrė jas žemėn. Slibinas tykodamas sustojo priešais moterį, kad jai pagimdžius prarytų kūdikį.
5 Ir ji pagimdė sūnų, berniuką, kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda. Kūdikis buvo paimtas pas Dievą, prie jo sosto.
6 O moteris pabėgo į dykumą, kur buvo jai Dievo paruošta būstinė, kad tenai ji būtų maitinama tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų.
7 Ir užvirė danguje kova. Mykolas ir jo angelai kovojo su slibinu. Ir kovėsi slibinas ir jo angelai,
8 bet jie pralaimėjo, ir nebeliko jiems vietos danguje.
9 Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas velniu ir šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai.
10 Aš girdėjau danguje galingą balsą, sakantį: „Dabar atėjo mūsų Dievo išganymas, galybė, karalystė ir jo Kristaus valdžia, nes išmestas mūsų brolių kaltintojas, skundęs juos mūsų Dievui dieną ir naktį.
11 Bet jie nugalėjo jį Avinėlio krauju ir savo liudijimo žodžiu. Jie nebrangino savo gyvybės ir nebijojo mirti.
12 Todėl džiūgaukite, dangūs ir jų gyventojai! Bet vargas žemei ir jūrai, nes pas jus nukrito velnias, kupinas baisaus įniršio, žinodamas mažai beturįs laiko“.
13 Slibinas, pamatęs, kad yra nutrenktas žemėn, puolė persekioti moterį, kuri buvo pagimdžiusi berniuką.
14 Bet moteriai buvo duoti du didžiojo erelio sparnai skristi į dykumą, į savo būstinę, kur bus maitinama ir saugoma nuo gyvatės per laikotarpį, du laikotarpius ir pusę laikotarpio.
15 Gyvatė paskui moterį iš savo nasrų paleido upę lyg vandenį, kad srovė ją pagriebtų.
16 Bet žemė pagelbėjo moteriai: žemė atvėrė savo žiotis ir sugėrė upę, kurią slibinas buvo paliejęs iš savo nasrų.
17 Ir įnirto slibinas prieš moterį, ir metėsi kautis su kitais jos palikuonimis, kurie laikosi Dievo įsakymų ir saugoja Jėzaus liudijimą.
Ezechielio 32 : 2
2 „Žmogau, raudok dėl Egipto valdovo faraono ir sakyk jam: ‘Laikei save liūtu tarp tautų, bet buvai kaip slibinas jūrose; blaškeisi savo upėse, drumstei vandenį kojomis ir teršei savo upes’“.
Apreiškimo Jonui 12 : 3 – 4
3 Pasirodė ir kitas ženklas danguje: štai didžiulis ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis, su dešimčia ragų ir su septyniomis diademomis ant galvų.
4 Jo uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir nužėrė jas žemėn. Slibinas tykodamas sustojo priešais moterį, kad jai pagimdžius prarytų kūdikį.
Ezechielio 29 : 3
3 kalbėk ir sakyk: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. Tikėk manimi, aš prieš tave, Egipto valdove faraone, didysis slibine! Tu tūnai Nilo atšakose, sakydamas: ‹Nilas priklauso man, pasidariau jį sau!›
Psalmynas 74 : 13
13 Savo galybe tu perkirtai jūrą, sutriuškinai jūros pabaisų galvas.
Apreiškimo Jonui 1 : 7
7 Štai jis ateina su debesimis, ir išvys jį kiekviena akis, net ir tie, kurie jį perdūrė; ir dėl jo raudos visos žemės giminės. Taip, amen!
Apreiškimo Jonui 12 : 3
3 Pasirodė ir kitas ženklas danguje: štai didžiulis ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis, su dešimčia ragų ir su septyniomis diademomis ant galvų.
Jobo 7 : 12
12 Argi aš jūra ar jūros pabaisa, kad tu pastatei prie manęs sargybą?
Apreiškimo Jonui 20 : 2
2 Jis nutvėrė slibiną — senąją gyvatę, kuri yra velnias ir šėtonas, surišo jį tūkstančiui metų
Leave a Reply