Tai yra Biblijos eilutės, apie kurias kalbama Dievas veikia per tave
Jono 14 : 12
12 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnių, nes aš keliauju pas Tėvą.
Mato 5 : 14 – 16
14 Jūs — pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno.
15 Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose.
16 Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.
1 Jono 4 : 12
12 Dievo niekas niekuomet nėra matęs. Jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka, ir jo meilė mumyse tampa tobula.
Filipiečiams 2 : 12 – 13
12 Taigi, mano mylimieji, kaip visuomet klausydavote manęs, kai būdavau tarp jūsų, o dar labiau dabar, man su jumis nesant, taip darbuokitės savo išganymui su baime ir drebėdami,
13 nes Dievas iš savo palankumo skatina jus ir trokšti, ir veikti!
Romiečiams 8 : 1 – 39
1 Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje.
2 Juk gyvybę teikiančios Dvasios Įstatymas Kristuje Jėzuje išvadavo tave[2] iš nuodėmės ir mirties įstatymo.
3 O ko Įstatymas nepajėgė, nes buvo kūno nusilpnintas, tai įvykdė Dievas. Jis atsiuntė savo Sūnų nuodėmingo kūno pavidalu ir nuodėmei įveikti pasmerkė nuodėmę kūne,
4 kad Įstatymo reikalavimai išsipildytų mumyse, gyvenančiuose ne pagal kūną, bet pagal Dvasią.
5 Kurie gyvena pagal kūną, tie rūpinasi kūno reikalais, o kurie gyvena pagal Dvasią — Dvasios reikalais.
6 Kūno rūpesčiai veda į mirtį, o Dvasios rūpesčiai — į gyvenimą ir ramybę.
7 Kūno rūpesčiai priešiški Dievui; jie nepaklūsta Dievo Įstatymui ir net negali paklusti.
8 Kas gyvena kūniškai, negali patikti Dievui.
9 Jūs nesate kūniški, bet dvasiški, jei tik Dievo Dvasia gyvena jumyse. O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra jo.
10 Jeigu Kristus yra jumyse, tai kūnas, tiesa, marus dėl nuodėmės, bet dvasia — gyva dėl teisumo.
11 Jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai jis, prikėlęs iš numirusių Kristų, atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse.
12 Taigi, broliai, mes nesame skolingi kūnui, kad gyventume pagal kūną.
13 Jei jūs gyvenate pagal kūną, mirsite. Bet jei Dvasia marinate kūniškus darbus, gyvensite.
14 Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai.
15 Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“
16 Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai.
17 O jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai. Mes Dievo paveldėtojai ir paveldėtojai drauge su Kristumi, jeigu su juo kenčiame, kad su juo būtume pagerbti.
18 Aš esu tikras, jog šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta.
19 Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai.
20 Mat kūrinija buvo pajungta tuštybei — ne savo noru, bet pavergėjo valia — su viltimi,
21 kad ir pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę.
22 Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina.
23 Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime Dvasios pirmuosius vaisius, ir mes dejuojame, laukdami įsūnijimo ir mūsų kūno atpirkimo.
24 Tuo tarpu mes esame išgelbėti viltimi. Tačiau regima viltis nėra viltis. Jeigu kas mato, tai kam jam viltis?
25 Bet jei turime viltį nematydami, tada laukiame ištvermingai.
26 O ir Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais.
27 Širdžių Tyrėjas žino Dvasios troškimus, kad ji užtaria šventuosius pagal Dievo norą.
28 Be to, žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems.
29 O kuriuos jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą, kad šis būtų pirmagimis tarp daugelio brolių.
30 Kuriuos jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė, kuriuos pašaukė, tuos ir nuteisino, kuriuos nuteisino, tuos ir išaukštino.
31 Tai ką dėl viso šito pasakysime? Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?!
32 Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, tai kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?!
33 Kas kaltins Dievo išrinktuosius? Juk Dievas išteisina!
34 Tai kas pasmerks? Ar Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus?!
35 Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas?
36 Parašyta: Dėl tavęs mes žudomi ištisą dieną, laikomi pjautinomis avimis.
37 Tačiau visa mes lengvai nugalime per tą, kuris mus pamilo.
38 Aš juk esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės,
39 nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.
Jokūbo 1 : 27
27 Tyras ir nesuteptas pamaldumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra rūpintis našlaičiais ir našlėmis jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu.
Izaijo 9 : 6
6 Jo viešpatavimas beribis, o taika begalinė. Jis viešpataus Dovydo soste ir valdys jo karalystę, tvirtins ir palaikys ją teismu ir teisumu dabar ir per amžius. Galybių VIEŠPATIES narsa tai įvykdys!
1 Korintiečiams 3 : 1 – 23
1 Aš, broliai, tegalėjau kalbėti jums ne kaip dvasios žmonėms, bet kaip kūno žmonėms, kaip kūdikiams Kristuje.
2 Maitinau jus pienu, o ne kietu maistu, kurio jūs dar negalėjote priimti. Deja, ir dabar negalite,
3 nes esate kūniški. Jeigu tarp jūsų viešpatauja pavydas ir nesantaika, tai argi nesate kūniški, argi nesielgiate grynai žmogiškai?
4 Kol vienas sako: „Aš — Pauliaus,“ kitas: „Aš — Apolo,“ — argi nesate vien žmogiški?
5 Kas gi yra Apolas? Kas gi Paulius? Tarnai, kurių dėka jūs įtikėjote ir kurie tarnavo, kiek Viešpaties kiekvienam buvo skirta.
6 Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino.
7 Nieko nereiškia sodintojas nei laistytojas, bet tik augintojas — Dievas.
8 Kas sodina ir kas laisto, sudaro viena, tačiau kiekvienas gaus savąjį užmokestį pagal savo triūsą.
9 Mes juk esame Dievo bendradarbiai, o jūs — Dievo dirva, Dievo statyba.
10 Dievo man suteikta malone aš, kaip išmanus statybos vadovas, padėjau pamatą, o kitas stato toliau. Kiekvienas tegul būna apdairus ant jo statydamas.
11 Juk niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, tai yra Jėzus Kristus.
12 Ar kas ant šio pamato stato iš aukso, sidabro, brangiųjų akmenų, medžio, šieno, šiaudų, —
13 kiekvieno darbas išaiškės. Teismo diena jį iškels aikštėn, nes ji pasirodys ugnimi, ir ugnis ištirs, koks kieno darbas.
14 Kieno statybos darbas ant to pamato išliks, tas gaus užmokestį.
15 O kieno darbas sudegs, tas praras užmokestį; jis pats išsigelbės, bet tartum per ugnį.
16 Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?
17 Jei kas Dievo šventyklą niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventykla šventa, ir toji šventykla — tai jūs!
18 Tegul niekas savęs neapgaudinėja. Jei kas iš jūsų tariasi esąs išmintingas šiame pasaulyje, tepasidaro kvailas, kad būtų išmintingas.
19 Šio pasaulio išmintis Dievo akyse yra kvailybė. Parašyta: Jis sugauna protinguosius jų gudrybėje.
20 Ir toliau: Viešpats žino išminčių mintis, kad jos niekingos.
21 Tad niekas tenesigiria žmonėmis! Viskas yra jūsų;
22 ar Paulius, ar Apolas, ar Kefas, ar pasaulis, ar gyvenimas, ar mirtis, ar dabartis, ar ateitis, — viskas jūsų,
23 bet jūs patys — Kristaus, o Kristus — Dievo.
1 Korintiečiams 2 : 1 – 16
1 Kai pas jus, broliai, lankiausi, buvau atėjęs skelbti jums Dievo slėpinio[4] ne iškilnia kalba ar išmintimi.
2 Mat buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą.
3 Aš buvau pas jus silpnas, virpantis iš baimės.
4 Mano kalba ir mano skelbimas buvo ne įtikinantys išminties žodžiai, o Dvasios galybės parodymas,
5 kad jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe.
6 Tiesa, tobuliesiems mes skelbiame išmintį, tačiau tai ne šio pasaulio ir ne praeinančių šio pasaulio valdovų išmintis.
7 Mes skelbiame slėpiningą ir paslėptą Dievo išmintį, kurią Dievas yra nuo amžių paskyręs mums išaukštinti.
8 Jos nepažino jokie šio pasaulio valdovai, nes, jei būtų pažinę, nebūtų šlovės Viešpaties nukryžiavę.
9 Bet skelbiame, kaip parašyta: Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli.
10 Dievas mums tai apreiškė per Dvasią, nes Dvasia visa ištiria, net Dievo gelmes.
11 Kuris žmogus žino kas yra žmoguje, jei ne paties žmogaus dvasia? Taip ir to, kas yra Dieve, nežino niekas, tik Dievo Dvasia.
12 O mes gavome ne pasaulio dvasią, bet iš Dievo einančią Dvasią, kad pažintume Dievo mums suteiktas dovanas.
13 Apie tai ir kalbame ne žmogiškosios išminties išmokytais žodžiais, bet tais, kurių išmokė Dvasia, dvasiniais žodžiais aiškindami dvasinius dalykus.
14 Deja, juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios. Jis tai laiko kvailyste ir nepajėgia suprasti, kad apie tuos dalykus reikia spręsti dvasiškai.
15 Dvasinis žmogus gali spręsti apie viską, bet niekas negali spręsti apie jį.
16 Kas gi yra suvokęs Viešpaties mintį, kad galėtų jį pamokyti? O mes turime Kristaus išmonę.
Apaštalų darbų 19 : 1 – 41
1 Apolui būnant Korinte, Paulius keliavo aukštumomis ir atvyko į Efezą. Ten jis užtiko kelis mokinius ir
2 paklausė: „Ar, tapę tikinčiaisiais, gavote Šventąją Dvasią?“ Jie atsakė: „Mes nė girdėti negirdėjome, kad yra Šventoji Dvasia“.
3 Jis klausė toliau: „Tai kokį krikštą jūs esate priėmę?“ Jie atsakė: „Jono krikštą“.
4 Tada Paulius paaiškino: „Jonas krikštijo atsivertimo krikštu, ragindamas žmones tikėti tą, kuris ateis po jo, būtent Jėzų“.
5 Tai sužinoję, jie buvo pakrikštyti Viešpaties Jėzaus vardan.
6 Paskui Paulius jiems uždėjo rankas, ir ant jų nužengė Šventoji Dvasia. Jie ėmė kalbėti kalbomis ir pranašauti.
7 Iš viso jų buvo bene dvylika vyrų.
8 Paulius nuėjo į sinagogą ir ten per tris mėnesius drąsiai įtikinėjo ir aiškino apie Dievo karalystę.
9 Kai kurie, užkietėję ir atmetę tikėjimą, piktžodžiavo Keliui[20] daugelio akyse, tad Paulius pasitraukė nuo jų, atskyrė mokinius ir pradėjo juos mokyti Tirano mokykloje.
10 Tai truko dvejus metus, ir visi Azijos gyventojai, tiek žydai, tiek graikai, išgirdo Viešpaties žodį.
11 Pauliaus rankomis Dievas padarydavo nepaprastų stebuklų.
12 Žmonės net dėdavo ligoniams jo kūną lietusias skepetėles, prijuostes, ir nuo jų pasitraukdavo ligos, išeidavo piktosios dvasios.
13 Panašiai ir kai kurie keliaujantys žydų egzorcistai mėgindavo piktųjų dvasių apsėstiesiems prišaukti Viešpaties Jėzaus vardą, sakydami: „Aš jus saikdinu per Jėzų, kurį skelbia Paulius“.
14 Taip darė vieno žydų vyresniojo kunigo Skėvo septyni sūnūs.
15 Bet piktoji dvasia jiems atšovė: „Pažįstu Jėzų ir žinau Paulių. O jūs kas būsite?“
16 Ir žmogus, turįs nelabąją dvasią, užpuolė juos, apgalėjo vienus bei kitus ir taip nutąsė, jog jie nuogi ir sužaloti turėjo bėgti iš anų namų.
17 Tatai sužinojo visi žydai ir graikai, gyvenantys Efeze. Visus pagavo baimė, o Jėzaus vardas buvo išaukštintas.
18 Daug įtikėjusiųjų ateidavo išpažinti ir pasisakyti, ką buvo darę.
19 Nemaža užsiiminėjusių kerais sunešdavo savo knygas ir visų akyse sudegindavo. Apskaičiuota, kad jos buvo vertos penkiasdešimt tūkstančių sidabro drachmų.
20 Šitaip galingai Viešpaties žodis plito ir tarpo.
21 Atlikęs tuos darbus, Paulius, Dvasios skatinamas, nusprendė per Makedoniją ir Achają keliauti į Jeruzalę. „Aplankęs šiuos kraštus, — sakė jis, — aš turiu pamatyti ir Romą“.
22 Jis nusiuntė į Makedoniją du savo pagalbininkus Timotiejų ir Erastą, o pats kurį laiką pasiliko Azijoje.
23 Maždaug tuo metu kilo nemažas sąmyšis dėl Kelio.
24 Vienas sidabrakalys, vardu Demetrijas, gamindavo sidabrines Artemidės šventyklos miniatiūras ir duodavo gerai uždirbti amatininkams.
25 Susivadinęs juos ir kitus to amato darbininkus, jis kalbėjo: „Vyrai, jūs suprantate, kad šiuo amatu remiasi mūsų gerovė.
26 Bet jūs matote ir girdite, jog tasai Paulius ne tik Efeze, bet ir kone visoje Azijoje įtikino ir patraukė į savo pusę daug žmonių. Jis tvirtina, esą tai ne dievai, kurie pagaminami žmonių rankomis.
27 Gresia pavojus, kad ne tik smuks mūsų amatas, bet ir bus paniekinta didžiosios deivės Artemidės šventykla ir žlugs didybė tos, kurią garbina visa Azija ir visas pasaulis“.
28 Tai išgirdę, jie labai įniršo ir ėmė šaukti: „Didi efeziečių Artemidė!“
29 Sąmyšis apėmė visą miestą, ir visi kaip vienas pasileido bėgti į teatrą, pasigriebę Pauliaus palydovus, makedoniečius Gajų ir Aristarchą.
30 Pauliaus, panūdusio įsimaišyti į minią, mokiniai neleido.
31 Taip pat keli jo bičiuliai Azijos provincijos valdininkai per kitus prašė, kad jis neitų į teatrą.
32 O ten vieni rėkavo vienaip, kiti — kitaip. Susirinkimas buvo toks pakrikas, jog daugumas net nežinojo, kuriam galui susirinkta.
33 Kai kas iš minios ragino kalbėti Aleksandrą, kurį žydai stūmė į priekį. Aleksandras, pamojęs ranka, norėjo pasiaiškinti miniai.
34 Bet, pažinę jį esant žydą, visi vienu balsu ėmė spiegti ir kokias dvi valandas šūkavo: „Didi efeziečių Artemidė!“
35 Galiausiai miesto raštininkui pavyko nuraminti minią. Jis pasakė: „Efeziečiai! Kur rasi žmogų, kuris nežinotų, jog efeziečių miestas globoja didžiosios Artemidės šventyklą ir iš dangaus nukritusią jos statulą?!
36 Šito niekas negali paneigti. Taigi nusiraminkite ir nieko galvotrūkčiais nedarykite.
37 Jūs atitempėte čionai šiuos vyrus, kurie nėra nei šventvagiai, nei piktžodžiautojai mūsų deivei.
38 Jei Demetrijas ir jo bendrai amatininkai turi prieš ką nors skundą, tai tam yra teismo dienos ir prokonsulai, tegul sau bylinėjasi.
39 O jeigu jūs turite kokį kitą apsvarstytiną reikalą, tai jį bus galima išspręsti teisėtame liaudies susirinkime.
40 Šiaip jau yra pavojus būti apkaltintiems maištu dėl to, kas šiandien čia dėjosi, nes nėra jokio pagrindo, kuriuo galėtume pateisinti šį triukšmingą sambūrį“. Tai pasakęs, jis paleido susirinkimą.
Jono 8 : 24
24 Todėl aš jums sakiau, kad jūs numirsite savo nuodėmėse. Tikrai! Jeigu jūs netikėsite, kad Aš Esu, numirsite savo nuodėmėse“.
1 Jono 4 : 2
2 Iš to pažinsite Dievo Dvasią: kiekviena dvasia, kuri išpažįsta Jėzų Kristų kūne atėjus, yra iš Dievo,
Apaštalų darbų 2 : 38
38 Petras jiems atsakė: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės; tada gausite Šventosios Dvasios dovaną.
Mato 24 : 1 – 51
1 Išėjęs iš šventyklos, Jėzus keliavo tolyn. Čia priėjo mokiniai, rodydami jam į šventyklos rūmus.
2 O jis pasakė: „Ar matote visa tai? Iš tiesų sakau jums: čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta“.
3 Kai jis atsisėdo Alyvų kalne, priėjo vieni mokiniai ir klausė: „Pasakyk mums, kada tai įvyks? Ir koks tavo atėjimo ir pasaulio pabaigos ženklas?“
4 Jėzus jiems atsakė: „Žiūrėkite, kad jūsų kas nesuklaidintų.
5 Daug kas ateis prisidengę mano vardu ir sakys: ‘Aš Mesijas!’ — ir daugelį suklaidins.
6 Girdėsite apie karus ir karų gandus. Žiūrėkite, kad neišsigąstumėte, nes reikia, kad visa tai įvyktų.
7 Bet tai dar ne galas. Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Vietomis bus badmečių ir žemės drebėjimų.
8 Tačiau visa tai — tik kentėjimų pradžia.
9 Paskui jus atiduos kankinti ir žudyti. Jūs būsite dėl manęs visų tautų nekenčiami.
10 Daugelis suklups, ims vieni kitus išdavinėti ir vieni kitų nekęsti.
11 Atsiras daug netikrų pranašų, kurie daugelį suvedžios.
12 Kadangi įsigalės neteisybė, daugelio meilė atšals.
13 O kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas.
14 Ir bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas.
15 Kai tik pamatysite pranašo Danieliaus paskelbtą sunaikinimo pabaisą, stovinčią šventoje vietoje (skaitytojas teįsidėmi!),
16 tuomet, kas bus Judėjoje, tebėga į kalnus,
17 kas ant stogo, tenelipa žemėn pasiimti iš namų savo daiktų,
18 o kas laukuose, tenegrįžta pasiimti apsiausto.
19 Vargas nėščioms ir žindančioms anomis dienomis!
20 Melskitės, kad jums netektų bėgti žiemą ar šabo dieną.
21 Tuomet bus didelis suspaudimas, kokio nėra buvę nuo pasaulio pradžios iki dabar ir kokio daugiau nebebus.
22 Ir jeigu tos dienos nebūtų sutrumpintos, neišsigelbėtų nė vienas žmogus. Bet dėl išrinktųjų tos dienos bus sutrumpintos.
23 Jei tada kas nors jums sakytų: ‘Štai čia Mesijas’, — arba: ‘Jis tenai!’ — netikėkite.
24 Atsiras netikrų mesijų ir netikrų pranašų, ir jie darys didelių ženklų bei stebuklų, mėgindami suklaidinti, jei tai įmanoma, net išrinktuosius.
25 Štai jus apie tai iš anksto įspėjau!
26 Tad jeigu jums sakytų: ‘Štai jis tyruose!’ — neikite; — ‘Štai jis namų gilumoje!’ — netikėkite.
27 Kaip žaibas tvykstelėja iš rytų ir nušvinta iki vakarų, toks bus ir Žmogaus Sūnaus atėjimas.
28 Kur bus lavonų, ten sulėks ir maitvanagiai.
29 Netrukus po tų nelaimių dienų saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris iš dangaus, ir dangaus galybės bus sukrėstos.
30 Tuomet danguje pasirodys Žmogaus Sūnaus ženklas, o visos žemės tautos ims raudoti ir pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį dangaus debesyse su didžia galybe ir šlove.
31 Jis pasiųs savo angelus, kurie skardžiais trimitų garsais surinks jo išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo vieno dangaus pakraščio iki kito.
32 Pasimokykite iš palyginimo su figmedžiu: kai jo šaka suminkštėja ir sprogsta lapai, jūs žinote, jog artinasi vasara.
33 Taip pat visa tai išvydę žinokite, jog jis arti, prie slenksčio.
34 Iš tiesų sakau jums: nepraeis ši karta, iki visa tai įvyks.
35 Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis.
36 Tačiau tos dienos ir valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, o vien tik Tėvas[46].
37 Kaip yra buvę Nojaus dienomis, taip bus ir Žmogaus Sūnui ateinant.
38 Kaip dienomis prieš tvaną žmonės nieko nenumanydami valgė, gėrė, vedė ir tekėjo iki pat dienos, kurią Nojus įlipo į laivą,
39 kai užėjo tvanas ir visus nusinešė, taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus.
40 Tuomet du bus kartu lauke, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas.
41 Dvi mals vienomis girnomis, ir viena bus paimta, o kita palikta.
42 Todėl budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats.
43 Supraskite ir tai: jeigu šeimininkas žinotų, kurią nakties valandą ateis vagis, jis budėtų ir neleistų jam įsilaužti į namus.
44 Todėl ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite.
45 Kas yra tas ištikimas bei protingas tarnas, kurį šeimininkas paskyrė deramu laiku maitinti šeimynos?
46 Laimingas toksai tarnas, kurį sugrįžęs šeimininkas ras gerai besidarbuojantį.
47 Iš tiesų sakau jums: jį paskirs valdyti visų savo turtų.
48 O jei anas tarnas bus blogas ir tars pats sau: ‘Mano šeimininkas neskuba grįžti’, —
49 ir pradės mušti savo tarnybos draugus, valgyti, ūžti su girtuokliais,
50 to tarno šeimininkas sugrįš vieną dieną, kai anas nelaukia, ir tokią valandą, kurią tas nė manyti nemano.
51 Jis žiauriai nubaus jį ir paskirs jam dalį su veidmainiais. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.
Pradžios 1 : 1 – 31
1 Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę.
2 O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir dvasia[1] iš Dievo dvelkė viršum vandenų.
3 Tuomet Dievas tarė: „Tebūna šviesa!“ Ir šviesa pasirodė.
4 Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos.
5 Dievas pavadino šviesą diena, o tamsą naktimi. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, pirmoji diena.
6 Dievas tarė: „Tebūna skliautas tarp vandenų ir teatskiria vandenis nuo vandenų!“
7 Dievas padarė skliautą ir atskyrė vandenis, buvusius po skliautu, nuo vandenų, buvusių viršum skliauto. Taip ir įvyko.
8 Dievas pavadino skliautą dangumi. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, antroji diena.
9 Dievas tarė: „Tebūna sutelkti vandenys po dangumi į vieną vietą ir tepasirodo sausuma!“ Taip ir įvyko.
10 Dievas pavadino sausumą žeme, o vandenų telkinį jūromis. Ir Dievas matė, kad tai gera.
11 Dievas tarė: „Teželdina žemė augmeniją: augalus, duodančius sėklą, ir visų rūšių vaismedžius, vedančius žemėje vaisius su sėklomis!“ Taip ir įvyko.
12 Žemė išželdino augaliją: augalus, duodančius savo sėklą, ir visų rūšių medžius, vedančius vaisius su sėklomis. Ir Dievas matė, kad tai gera.
13 Atėjo vakaras ir išaušo rytas, trečioji diena.
14 Dievas tarė: „Tebūna šviesuliai dangaus skliaute dienai nuo nakties atskirti! Teženklina jie metų laikus, dienas ir metus,
15 tebūna jie šviesuliai dangaus skliaute žemei apšviesti!“ Taip ir įvyko.
16 Dievas padarė du didžiulius šviesulius — didesnįjį šviesulį dienai valdyti ir mažesnįjį šviesulį nakčiai valdyti — ir žvaigždes.
17 Dievas sudėjo juos į dangaus skliautą šviesti žemei,
18 valdyti dieną bei naktį ir atskirti šviesą nuo tamsos. Ir Dievas matė, kad tai gera.
19 Atėjo vakaras ir išaušo rytas, ketvirtoji diena.
20 Dievas tarė: „Teknibžda vandenys gyvūnų daugybe, teskraido paukščiai viršum žemės po dangaus skliautu!“ Taip ir įvyko.
21 Dievas sukūrė didžiuosius jūros gyvūnus bei kitus judančius visų rūšių gyvūnus, knibždančius vandenyse, ir visus visų rūšių sparnuočius. Ir Dievas matė, kad tai gera.
22 Dievas palaimino juos, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės! Pripildykite jūrų vandenis, o paukščiai tesidaugina žemėje!“
23 Atėjo vakaras ir išaušo rytas, penktoji diena.
24 Dievas tarė: „Tepagimdo žemė visų rūšių gyvūnų: galvijus, roplius ir visų rūšių laukinius gyvulius!“ Taip ir įvyko.
25 Dievas padarė visų rūšių laukinius žemės gyvulius, visų rūšių galvijus ir visų rūšių žemės roplius. Ir Dievas matė, kad tai gera.
26 Tuomet Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jis ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!“
27 Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos.
28 Dievas palaimino juos, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams“.
29 Dievas tarė: „Štai daviau jums visus visoje žemėje sėklą teikiančius augalus ir visus medžius, vedančius vaisius su sėklomis; jie bus jums maistas.
30 O visiems laukų gyvuliams, visiems padangių paukščiams ir visiems žeme rėpliojantiems gyvūnams, turintiems gyvybės alsavimą, — maistui visus žaliuosius augalus“. Taip ir įvyko.
31 Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, šeštoji diena.
Romiečiams 5 : 1 – 21
1 Taigi, nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų,
2 per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi.
3 Ir ne vien tuo. Mes taip pat didžiuojamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas gimdo ištvermę,
4 ištvermė — išmėgintą dorybę, išmėginta dorybė — viltį.
5 O viltis neapgauna, nes Dievo meilė išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota.
6 Mums dar esant silpniems, Kristus skirtu metu numirė už bedievius.
7 Vargu ar kas sutiktų mirti už teisųjį; nebent kas ryžtųsi numirti už geradarį.
8 O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai.
9 Tad dar tikriau dabar, kai esame nuteisinti jo krauju, būsime jo išgelbėti nuo rūstybės.
10 Jeigu, kai dar buvome priešai, mus sutaikė su Dievu jo Sūnaus mirtis, tai juo labiau mus išgelbės jo gyvybė, kai jau esame sutaikyti.
11 Negana to, dar galime didžiuotis Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris mus sutaikė.
12 Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo.
13 Nuodėmė buvo pasaulyje ir iki Įstatymo, bet, nesant Įstatymo, nuodėmė negalėjo būti įskaitoma.
14 Vis dėlto nuo Adomo iki Mozės mirtis valdė net tuos, kurie nebuvo padarę nuodėmių, panašių į nusižengimą Adomo, kuris buvo Būsimojo provaizdis.
15 Bet dovana yra kas kita negu nusikaltimas. Jei dėl vieno žmogaus nusikaltimo turėjo mirti daugelis, tai dar labiau Dievo malonė ir vieno žmogaus, Jėzaus Kristaus, malonės dovana su kaupu atiteko daugybei.
16 Ne, dovana yra ne tas pat, kas vieno nuodėmė. Juk teismas virto pasmerkimu dėl vieno kaltės, o malonė iš daugybės nusikaltimų atvedė iki nuteisinimo.
17 Jei dėl vieno žmogaus nusikaltimo mirtis įsiviešpatavo per tą vieną, tai nepalyginti labiau tie, kurie su perteklium gauna malonės bei teisumo dovaną, viešpataus gyvenime per vieną Jėzų Kristų.
18 Taigi, kaip vieno žmogaus nusikaltimas visiems žmonėms užtraukė pasmerkimą, taip vieno teisus darbas visiems laimėjo nuteisinimą, kad gyventų.
19 Kaip vieno žmogaus neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliais, taip ir vieno klusnumu daugelis taps teisūs.
20 Įstatymas įsiterpė, kad nusikaltimas dar padidėtų. Bet kur buvo apstu nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė,
21 kad kaip nuodėmė viešpatavo mirtimi, taip malonė viešpatautų teisumu amžinajam gyvenimui per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.
Apaštalų darbų 2 : 1 – 47
1 Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje.
2 Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo.
3 Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų.
4 Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti.
5 Jeruzalėje buvo žydų, pamaldžių žmonių iš visų tautų po dangumi.
6 Pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant.
7 Lyg nesavi ir nustėrę, jie klausinėjo: „Argi va šitie kalbantys nėra galilėjiečiai?
8 Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo gimtąja kalba?!
9 Mes, partai, medai, elamiečiai, Mesopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos,
10 Frygijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romėnai,
11 žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai — mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis“.
12 Visi be galo stebėjosi ir, nieko nesuprasdami, klausinėjo: „Ką tai reiškia?“
13 O kiti šaipėsi: „Jie prisigėrę jauno vyno“.
14 Tada stojo Petras su Vienuolika ir, pakėlęs balsą, prabilo: „Jūs, Judėjos žmonės bei visi Jeruzalės gyventojai, tebūnie jums žinoma; įsiklausykite į mano žodžius!
15 Šie vyrai nėra, kaip jūs manote, prisigėrę — juk dabar vos trečia dienos valanda, —
16 bet čia išsipildė pranašo Joelio pasakyti žodžiai:
17 Paskutinėmis dienomis, — sako Dievas, — aš kiekvienam kūnui išliesiu savosios Dvasios. Tuomet jūsų sūnūs ir jūsų dukterys pranašaus, jūsų jaunuoliai matys regėjimus, o jūsų seniai sapnuos sapnus.
18 Taip pat ir savo tarnams bei tarnaitėms tomis dienomis aš išliesiu savosios Dvasios, ir jie pranašaus.
19 Aš darysiu stebuklų aukštai danguje ir apačioje, žemėje, parodysiu ženklų: kraujo, ugnies bei rūkstančių dūmų.
20 Saulė pavirs tamsybe, o mėnulis — krauju, prieš ateinant didingai ir šlovingai Viešpaties dienai,
21 ir kiekvienas, kuris šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas.
22 Izraelio vyrai! Klausykite, ką pasakysiu: Jėzų Nazarietį, Dievo jums patvirtintą galingais darbais, stebuklais ir ženklais, kuriuos per jį nuveikė Dievas tarp jūsų, kaip patys žinote,
23 taigi tą vyrą, Dievo valios sprendimu bei numatymu išduotą, jūs nedorėlių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžiaus.
24 Dievas jį prikėlė, išvaduodamas iš mirties kankynės, nes buvo neįmanoma, kad jis liktų mirties grobis.
25 Juk Dovydas apie jį sako: Aš visuomet prieš akis turiu Viešpatį, nes jis stovi mano dešinėje, kad nesusvyruočiau.
26 Todėl pralinksmėjo mano širdis, krykštavo mano lūpos, ir mano kūnas ilsėsis su viltimi,
27 nes tu nepaliksi mano sielos mirusiųjų pasaulyje ir neduosi savo šventajam supūti.
28 Gyvenimo kelius tu man atvėrei ir pripildysi mane džiaugsmo savo akivaizdoje.
29 Broliai! Norėčiau jums atvirai pasakyti apie patriarchą Dovydą. Jis ir mirė, ir buvo palaidotas, o jo kapas yra pas mus iki šios dienos.
30 Būdamas pranašas ir žinodamas iškilmingą Dievo priesaiką, kad jo palikuonis užimsiąs jo sostą,
31 Dovydas visa tai numatė ir kalbėjo apie Mesijo prisikėlimą, kad jis neliksiąs mirusiųjų pasaulyje ir jo kūnas nesupūsiąs.
32 Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito liudytojai.
33 Dievo dešinės išaukštintas, jis gavo iš Tėvo Šventosios Dvasios pažadą ir ją dabar išliejo. Jūs tai matote ir girdite.
34 Juk ne Dovydas pakilo į dangų. Jis pats kalba: Viešpats tarė mano Viešpačiui: Sėskis mano dešinėje,
35 aš patiesiu tavo priešus tarsi pakojį po tavo kojų.
36 Tad tegu tvirtai įsitikina visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote“.
37 Tie žodžiai verte vėrė jiems širdį, ir jie ėmė klausinėti Petrą bei kitus apaštalus: „Ką mums daryti, broliai?“
38 Petras jiems atsakė: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės; tada gausite Šventosios Dvasios dovaną.
39 Juk jums skirtas pažadas, taip pat jūsų vaikams ir visiems toli esantiems, kuriuos tik pasišauks Viešpats, mūsų Dievas“.
40 Dar daugeliu kitų žodžių jis primygtinai ragino juos ir sakė: „Gelbėkitės iš šitos iškrypusios padermės!“
41 Kurie priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti, ir tą dieną prisidėjo prie jų apie tris tūkstančius.
42 Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų.
43 Nuostaba ėmė kiekvieną, nes apaštalai darė daug stebuklingų ženklų.
44 Visi tikintieji laikėsi drauge ir visa turėjo bendra.
45 Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo.
46 Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi,
47 garbindami Dievą, ir buvo visos liaudies mylimi. O Viešpats kasdien didino jų būrį tais, kurie ėjo į išganymą.
Jono 5 : 19
19 Į šį kaltinimą Jėzus jiems atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą, nes ką jisai daro, lygiai daro ir Sūnus.
Leave a Reply