Tai yra Biblijos eilutės, apie kurias kalbama dešimtadalis
Malachijo 3 : 8 – 9
8 Ar gali žmogus apsukti Dievą? Tačiau mane jūs apsukate! Bet jūs klausiate: ‘Kaip mes tave apsukame?’ Savo dešimtinėmis ir atnašomis!
9 Prakeikimą esate užsitraukę, nes mane apsukate, visa jūsų gentis!
Malachijo 3 : 10
10 Atneškite visą dešimtinę į sandėlį, kad būtų maisto mano Namuose, ir taip mane išmėginkite, — sako Galybių VIEŠPATS. — Aš tikrai atidarysiu jums dangaus langus ir pilte apipilsiu jus visokeriopa palaima.
Kunigų 27 : 30
30 Visos žemės dešimtinės, ar tai būtų javai iš dirvos, ar medžių vaisiai, priklauso VIEŠPAČIUI. Jos šventos VIEŠPAČIUI.
2 Korintiečiams 9 : 7
7 Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs, ne gailėdamas ar tarsi verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją.
2 Karalių 2 : 23 – 24
23 Iš ten jis ėjo į Betelį. Jam einant keliu, keletas paauglių išbėgo iš miesto ir ėmė iš jo tyčiotis, šūkaudami: „Plikagalvi, nešdinkis! Plikagalvi, nešdinkis!“
24 Atsigręžęs jis pasižiūrėjo ir prakeikė juos VIEŠPATIES vardu. Dvi meškos, atėjusios iš miško, sudraskė keturiasdešimt du paauglius.
Hebrajams 7 : 1 – 28
1 Tasai Melchizedekas, Salemo karalius, Aukščiausiojo Dievo kunigas, sutiko Abraomą, kai jis grįžo, sumušęs karalius, ir palaimino jį.
2 Abraomas jam atidavė nuo visko dešimtinę. Išvertus jo vardą, jis pirmiausia teisumo karalius, paskui Salemo, arba ramybės, karalius,
3 be tėvo, be motinos, be kilmės sąrašo, neturintis nei dienų pradžios, nei gyvenimo pabaigos, panašus į Dievo Sūnų. Jis lieka kunigas per amžius.
4 Pažvelkite, koks didis tasai, kuriam patriarchas Abraomas atidavė dešimtinę nuo karo grobio!
5 Beje, ir Levio sūnūs, kurie gauna kunigystę, pagal įstatymą turi teisę imti iš žmonių dešimtinę, tai yra imti iš savo brolių, nors ir jie kilę iš Abraomo giminės.
6 O tas, kuris savęs iš jų nekildino, yra ėmęs dešimtinę iš Abraomo ir palaiminęs tą, kuris turėjo pažadą.
7 Be abejonių, visuomet žemesnį laimina aukštesnis.
8 Ir čia dešimtines ima mirtingi žmonės, o tenai — žmogus, apie kurį paliudyta, jog jis tebegyvenąs.
9 Ir taip sakant per Abraomą ir Levis yra davęs dešimtines, pats būdamas dešimtinių ėmėjas.
10 Žinoma, jis dar tebebuvo strėnose tėvo, kurį pasitiko Melchizedekas.
11 Jeigu tobulumas būtų buvęs pasiekiamas per levitų kunigystę — o tauta jos pagrindu buvo gavusi Įstatymą, — tai kam dar būtų reikėję iškilti kitam kunigui Melchizedeko būdu ir nesivadinti kunigu Aarono būdu?
12 Juk besikeičiant kunigystei, būtinai keičiasi ir Įstatymas.
13 O tas, apie kurį tai sakoma, priklausė kitai giminei, iš kurios niekas netarnavo aukurui.
14 Aišku, kad mūsų Viešpats buvo kilęs iš Judo giminės, apie kurios kunigus Mozė nieko nėra kalbėjęs.
15 Tai dar labiau paaiškėja, kai iškyla kitas kunigas, panašus į Melchizedeką,
16 tapęs kunigu ne kūniško įstatymo įsakymu, bet nenykstamo gyvenimo galybe.
17 Juk liudijama: Tu esi kunigas per amžius Melchizedeko būdu.
18 Šitaip atšaukiamas ankstesnis įsakymas kaip silpnas ir bergždžias —
19 Įstatymas juk nieko dar nepadarė tobulo — ir įvedama geresnė viltis, kuria priartėjame prie Dievo.
20 Juo labiau, kad tai neįvyko be priesaikos, nes anie tapdavo kunigais be priesaikos,
21 o šis su priesaika to, kuris jam pasakė: Viešpats prisiekė, ir jis nesigailės: tu esi kunigas per amžius!
22 Taigi Jėzus yra tapęs geresnės Sandoros laiduotoju.
23 Anų daugelis tapdavo kunigais, nes mirtis jiems sukliudydavo ilgiau pasilikti.
24 O kadangi šitas išlieka per amžius, jis turi neatšaukiamą kunigystę.
25 Todėl jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų.
26 Mums ir derėjo turėti tokį vyriausiąjį kunigą: šventą, nekaltą, tyrą, atskirtą nuo nusidėjėlių ir išaukštintą virš dangaus.
27 Jam nereikia, kaip kitiems vyriausiesiems kunigams, kasdien atnašauti aukas pirma už savo nuodėmes, paskui už tautos, nes jis tai atliko vieną kartą visiems laikams, paaukodamas pats save.
28 Įstatymas skirdavo vyriausiaisiais kunigais žmones su silpnybėmis, o po Įstatymo duotos priesaikos žodis paskyrė amžiams tobulą Sūnų.
Malachijo 3 : 1 – 18
1 „Tikėk manimi! Siunčiu savo pasiuntinį pirma savęs parengti man kelią. Staiga ateis į savo šventyklą Viešpats, kurio jūs ieškote. Sandoros pasiuntinys, kurio jūs trokštate, tikrai jau ateina, — sako Galybių VIEŠPATS. —
2 Bet kas gali ištverti jo atėjimo dieną ir kas gali išsilaikyti, jam pasirodžius? Juk jis — lyg lydytojo ugnis ir lyg skalbėjų šarmas.
3 Jis sėdės kaip sidabro lydytojas bei valytojas ir valys Levio palikuonis bei lydys juos kaip auksą ir sidabrą tol, kol jie neaukos teisumo atnašų VIEŠPAČIUI.
4 Tuomet Judo ir Jeruzalės atnašos bus tokios pat malonios VIEŠPAČIUI, kaip senovės dienomis ir praeities metais.
5 Pasirodysiu pas jus teisti ir tuojau liudysiu prieš raganius, prieš svetimautojus, prieš melagingai prisiekiančius, prieš tuos, kurie apgauna samdinį dėl algos, skriaudžia našlę ir našlaitį, prieš tuos, kurie atstumia ateivį ir manęs nebijo, — sako Galybių VIEŠPATS.
6 Aš esu VIEŠPATS, ir aš nesikeičiu. Todėl jūs, Jokūbo vaikai, nepražuvote.
7 Nuo pat savo protėvių dienų jūs atsitraukėte nuo mano įstatų ir nesilaikėte jų. Sugrįžkite pas mane, ir aš pas jus sugrįšiu, — sako Galybių VIEŠPATS. — Bet jūs sakote: ‘Kaip mes grįšime?’
8 Ar gali žmogus apsukti Dievą? Tačiau mane jūs apsukate! Bet jūs klausiate: ‘Kaip mes tave apsukame?’ Savo dešimtinėmis ir atnašomis!
9 Prakeikimą esate užsitraukę, nes mane apsukate, visa jūsų gentis!
10 Atneškite visą dešimtinę į sandėlį, kad būtų maisto mano Namuose, ir taip mane išmėginkite, — sako Galybių VIEŠPATS. — Aš tikrai atidarysiu jums dangaus langus ir pilte apipilsiu jus visokeriopa palaima.
11 Dėl jūsų taip sudrausiu skėrius, kad jie nesunaikins jūsų žemės derliaus, ir jūsų vynmedis laukuose nebus be vaisių, — sako Galybių VIEŠPATS. —
12 Visos tautos laikys jus laimingais, nes jūs būsite malonumų kraštas“, — sako Galybių VIEŠPATS.
13 „Įžūliai kalbėjote prieš mane“, — taria VIEŠPATS. — Tačiau jūs klausiate: „Ką mes kalbėjome prieš tave?“
14 Jūs sakote: „Dievui tarnauti neapsimoka. Kokia mums nauda iš to, kad vykdome jo įpareigojimus ar vaikštinėjame kaip raudotojai Galybių VIEŠPATIES akivaizdoje?
15 Mes įžūliuosius laikome laimingais, nes nedorėliai ne tik puikiai gyvena, bet ir bausmės išvengia, kai gundo Dievą savo darbais!“
16 Taip bijantieji VIEŠPATIES kalbėjo vienas kitam. VIEŠPATS atkreipė dėmesį ir išgirdo. Jo akivaizdoje užrašyti atminimo knygoje tie, kurie bijojo VIEŠPATIES ir pasitikėjo jo vardu.
17 „Jie bus mano, — sako Galybių VIEŠPATS, — ypatingas mano paveldas tą dieną, kurią aš veiksiu. Pasigailėsiu jų, kaip pasigaili tėvai vaikų, kurie jiems tarnauja.
18 Tuomet vėl pamatysite skirtumą tarp teisiojo ir nedorėlio, tarp tarnaujančiojo Dievui ir jam netarnaujančiojo.[2]
Pradžios 14 : 20
20 Tebūna pašlovintas Dievas Aukščiausiasis, kuris tau į rankas atidavė tavo priešus!“ Abromas jam davė nuo visko dešimtinę.
Apaštalų darbų 20 : 35
35 Ir aš jums visur rodydavau, kad, šitaip triūsiant, reikia paremti silpnuosius ir atminti Viešpaties Jėzaus pasakytus žodžius: ‘Palaimingiau duoti negu imti’[22]“.
Luko 16 : 19 – 31
19 Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo.
20 O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius.
21 Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet[48] tik šunes atbėgę laižydavo jo votis.
22 Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas.
23 Kentėdamas mirusiųjų pasaulyje, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių.
24 Jis sušuko: ‘Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad suvilgęs vandenyje galą piršto atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šitoje liepsnoje’.
25 Abraomas atsakė: ‘Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius — tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti.
26 Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus, nei iš ten persikelti pas mus’.
27 Tas vėl tarė: ‘Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus;
28 aš gi turiu penkis brolius — juos teįspėja, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą’.
29 Abraomas atsiliepė: ‘Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!’
30 O anas atsakė: ‘Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų’.
31 Tačiau Abraomas tarė: ‘Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų’“.
1 Korintiečiams 11 : 31
31 Jei mes patys savęs paisytume, tai nebūtume teisiami.
Leave a Reply