Tai yra Biblijos eilutės, apie kurias kalbama Deividas ir Džonatanas
2 Samuelio 1 : 1 – 27
1 Po Sauliaus mirties — Dovydas jau buvo sugrįžęs nugalėjęs Amaleką — Dovydas praleido dvi dienas Ciklage.
2 Trečią dieną iš Sauliaus stovyklos staiga atėjo vyras suplėšytais drabužiais ir dulkėmis ant galvos. Priėjęs prie Dovydo, žemai nusilenkdamas, parpuolė ant žemės.
3 „Iš kur ateini?“ — klausė Dovydas. Jis atsakė: „Ką tik pabėgau iš Izraelio stovyklos“.
4 „Kas atsitiko? — klausė Dovydas. — Sakyk!“
5 Jis atsakė: „Kariai bėgo iš mūšio lauko, bet taip pat daug karių krito ir žuvo. Žuvo ir Saulius bei jo sūnus Jehonatanas“.
6 Tada Dovydas paklausė atnešusį žinią vaikiną: „Iš kur žinai, kad Saulius ir jo sūnus Jehonatanas žuvo?“ Žinią atnešęs vaikinas tarė: „Pasitaikė, kad aš buvau ant Gilbojos kalno. Žiūriu, Saulius parkritęs ant savo ieties, o prie jo artinasi kovos vežimai ir raitininkai.
7 Pažvelgęs atgal, jis pamatė mane ir pašaukė. ‘Aš čia!’ — atsakiau.
8 Jis manęs paklausė: ‘Kas tu?’ ‘Amalekietis’, — atsakiau.
9 Tada jis tarė man: ‘Ateik, stokis ant manęs ir pribaik mane, nes aš kankinuosi ir esu vos gyvas’.
10 Taigi aš stojausi ant jo ir pribaigiau, nes žinojau, kad jis niekada daugiau nebepakils iš vietos, kur buvo parkritęs. Tada nuėmiau karūną jam nuo galvos bei antrankovį nuo rankos ir atnešiau čia savo viešpačiui“.
11 Dovydas ėmė ir persiplėšė drabužius. Tą pat padarė visi su juo buvę vyrai.
12 Jie raudojo ir verkė, pasninkaudami ligi vakaro dėl Sauliaus ir dėl jo sūnaus, ir dėl VIEŠPATIES kariuomenės, ir dėl Izraelio namų, nes šie buvo kritę nuo kalavijo.
13 Vaikinui, atnešusiam žinią, Dovydas tarė: „Iš kur tu?“ Jis atsakė: „Aš ateivio sūnus, amalekietis“.
14 „Kaip išdrįsai, — tarė jam Dovydas, — pakelti ranką ir užmušti VIEŠPATIES pateptąjį?“
15 Tada, pasišaukęs vieną savo vyrų, Dovydas tarė jam: „Ateik ir užmušk jį!“ Tas smogė, ir jis numirė.
16 O Dovydas sakė: „Tekrinta tavo kraujas ant tavo galvos, nes savo paties lūpomis paliudijai prieš save: ‘Aš užmušiau VIEŠPATIES pateptąjį’“.
17 Dovydas užvedė šią raudą dėl Sauliaus ir jo sūnaus Jehonatano.
18 Jis įsakė, kad Judo žmonės būtų mokomi Lanko giesmės; ji užrašyta Jašaro knygoje[1].
19 „Deja! Izraeli, tavo šlovė guli nužudyta tavo aukštumose! Kaip krito galiūnai!
20 Nepasakokite apie tai Gate, neskelbkite to Aškelono gatvėse, kad filistinų dukterys nesidžiaugtų, kad neapipjaustytųjų dukterys nedžiūgautų.
21 O Gilbojos kalnai! Tenebūna jums nei rasos, nei lietaus, nei derlingų laukų! Juk ten buvo numestas galiūnų skydas, skydas Sauliaus, nepateptas aliejumi.
22 Nuo užmuštųjų kraujo, nuo rubuilių galiūnų Jehonatano strėlė niekada negrįžo, Sauliaus kalavijas niekada nebuvo veltui ištrauktas.
23 Saulius ir Jehonatanas, mylimi ir šaunūs! Nei gyvendami, nei mirdami, niekada jie nebuvo perskirti! Jie buvo spartesni už erelius, stipresni už liūtus.
24 O Izraelio dukterys, verkite Sauliaus, aprengusio jus brangiu purpuru, išpuošusio auksu jūsų apdarą!
25 Kaip krito galiūnai mūšio sūkuryje! Jehonatanas guli nužudytas tavo aukštumose.
26 Sielvartauju dėl tavęs, mano broli Jehonatanai! Be galo brangus tu man buvai, nuostabi man buvo tavo meilė, viršijanti moters meilę.
27 Kaip krito galiūnai ir pražuvo karo ginklai!“
1 Samuelio 18 : 1 – 4
1 Dovydui kalbantis su Sauliumi, Jehonatano širdis prisirišo prie Dovydo širdies. Pamilo Jehonatanas jį kaip save patį.
2 Saulius paėmė jį į savo tarnybą tą dieną ir nenorėjo leisti jam grįžti į tėvo namus.
3 O Jehonatanas sudarė sandorą su Dovydu, nes pamilo jį kaip save patį.
4 Jehonatanas nusiėmė skraistę ir drabužius, kuriuos dėvėjo, ir atidavė juos Dovydui drauge su savo kalaviju, lanku ir diržu.
1 Samuelio 18 : 3
3 O Jehonatanas sudarė sandorą su Dovydu, nes pamilo jį kaip save patį.
1 Samuelio 18 : 1
1 Dovydui kalbantis su Sauliumi, Jehonatano širdis prisirišo prie Dovydo širdies. Pamilo Jehonatanas jį kaip save patį.
2 Samuelio 1 : 26
26 Sielvartauju dėl tavęs, mano broli Jehonatanai! Be galo brangus tu man buvai, nuostabi man buvo tavo meilė, viršijanti moters meilę.
1 Samuelio 20 : 1 – 42
1 Dovydas pabėgo iš Najotų Ramoje. Nuėjęs pas Jehonataną, tarė: „Ką aš padariau? Koks mano nusikaltimas? Kuo nusikaltau tavo tėvui, kad jis tyko mano gyvybės?“
2 Šis atsakė: „Jokiu būdu! Tu nemirsi! Tikėk manimi, mano tėvas nedaro nieko — nei svarbaus, nei nesvarbaus, — man to nepatikėdamas. Kodėl turėtų tai nuo manęs slėpti? Taip negali būti!“
3 Atsakydamas Dovydas prisiekė: „Tavo tėvas puikiai žino, kad aš radau malonę tavo akyse. Jis sako sau: ‘Jehonatanas neturi apie tai žinoti, kad neliūdėtų’. Iš tikrųjų kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip gyvas tu, tik žingsnis skiria mane nuo mirties!“
4 Tada Jehonatanas tarė Dovydui: „Ką tik sakysi, aš dėl tavęs padarysiu“. —
5 „Žiūrėk, rytoj jaunatis, — sakė Dovydas Jehonatanui, — ir aš iš tikrųjų turėčiau pietauti su karaliumi. Bet tu leisk man išvykti, idant galėčiau iki trečios dienos vakaro pasislėpti kaime.
6 Jei tavo tėvas manęs pasigestų, sakyk: ‘Dovydas labai prašė manęs, kad leisčiau jam trumpam nuvykti į savo miestą Betliejų, nes ten visa jo šeimyna atnašauja metinę auką’.
7 Jei jis sakytų: ‘Puiku!’ — tavo tarnas saugus, bet jei įširstų, gali būti tikras, kad yra nusprendęs daryti pikta.
8 Elkis ištikimai su savo tarnu, nes esi įvedęs savo tarną į VIEŠPATIES sandorą su savimi. O jei esu kaltas, užmušk mane pats, bet atgal pas savo tėvą eiti manęs neversk“. —
9 „Jokiu būdu taip nekalbėk! — atsakė Jehonatanas. — Jei sužinosiu, kad mano tėvas yra nusprendęs daryti tau pikta, tikrai tau pasakysiu!“
10 Dovydas klausė Jehonataną: „Kas man pasakys, jei tavo tėvas šiurkščiai tau atsakytų?“ —
11 „Eikš, — tarė Jehonatanas Dovydui, — eime į lauką!“ Jiems atėjus į lauką,
12 Jehonatanas tarė Dovydui: „Prisiekiu VIEŠPAČIU, Izraelio Dievu! Aš atsargiai išklausinėsiu savo tėvą šiuo laiku rytoj ar poryt, ir, tikėk manimi, jei jis Dovydui palankus, tuojau pat duosiu tau žinią ir pranešiu.
13 Bet jei mano tėvas ketintų pikta tau daryti, taip VIEŠPATS tepadaro Jehonatanui ir dar teprideda, jeigu apie tai tau nepraneščiau ir tavęs nepalydėčiau, kad galėtumei saugiai išsigelbėti. Tebūna VIEŠPATS su tavimi, kaip būdavo su mano tėvu!
14 Man gyvam esant, elkis su manimi su ištikima VIEŠPATIES meile, o man mirus,
15 nenugręžk savo ištikimos meilės nuo mano namų niekada, net po to, kai VIEŠPATS bus išnaikinęs visus Dovydo priešus žemėje“.
16 Taip Jehonatanas sudarė sandorą su Dovydo namais: „Tepašaukia VIEŠPATS atsiskaityti Dovydo priešus!“
17 Iš meilės Dovydui Jehonatanas vėl prisaikdino jį, nes mylėjo jį kaip patį save.
18 Jehonatanas tarė Dovydui: „Rytoj jaunatis. Tavęs bus pasigesta, nes tavo vieta prie stalo bus tuščia.
19 Poryt skubiai nueik į tą vietą, kur anksčiau slėpeisi, ir būk ten prie Ezelio akmens.
20 Aš paleisiu tris strėles į jo šoną, tarsi šaudamas į taikinį,
21 ir paliepsiu berniukui: ‘Nueik ir surask strėles!’ Jei berniukui sakysiu: ‘Žiūrėk, strėlės šiapus tavęs, surink jas!’ — tai ateik, nes tau bus saugu ir nebus jokio pavojaus, kaip gyvas VIEŠPATS!
22 Bet jei jaunuoliui sakysiu: ‘Ei, strėlės toliau už tavęs!’ — tai eik sau, nes pats VIEŠPATS tave išsiunčia.
23 O dėl pažado, kurį davėme vienas kitam, tebūna VIEŠPATS liudytojas man ir tau amžinai“.
24 Dovydas pasislėpė tame lauke. Atėjus jaunačiai, karalius sėdosi dalytis šventės valgiu.
25 Karaliui užėmus įprastą vietą krėsle prie sienos, Jehonatanas stovėjo, Abneras atsisėdo šalia Sauliaus, o Dovydo vieta liko tuščia.
26 Tačiau Saulius tą dieną nieko nekalbėjo. „Kas nors jam atsitiko, — pagalvojo sau, — jis turbūt nešvarus ir dar neapsivalęs“.
27 Bet kitą dieną po jaunaties — antrą dieną — Dovydo vieta vėl buvo tuščia. Saulius tarė savo sūnui Jehonatanui: „Kodėl Jesės sūnus neatėjo į šventę nei vakar, nei šiandien?“
28 Jehonatanas atsakė Sauliui: „Dovydas labai prašė manęs leisti jam eiti į Betliejų.
29 Jis sakė: ‘Prašau leisti man eiti, nes mes turėsime šeimos šventės auką mieste, ir mano brolis mane į ją pakvietė. Taigi jeigu randu malonę tavo akyse, leisk man išsprukti ir aplankyti savo gimines’. Todėl jis ir neatėjo prie karaliaus stalo“.
30 Saulius įtūžo ant Jehonatano. „Esi suktos ir maištingos moters sūnus! — šaukė jis. — Argi aš nežinau, kad tu palaikai Jesės sūnaus pusę savo gėdai ir savo motinos nuogumo gėdai?
31 Juk kol žemėje gyvas Jesės sūnus, nei tu, nei tavo karaliavimas nebus saugus. Tad pašauk dabar jį ir atvesk pas mane, nes jis pasmerktas mirti!“
32 Jehonatanas klausė savo tėvą Saulių: „Kodėl jis turėtų būti nubaustas mirti? Ką yra padaręs?“
33 Bet Saulius metė į jį ietį, norėdamas nudurti. Jehonatanas suprato, kad jo tėvas buvo nusprendęs nužudyti Dovydą.
34 Pykčio įkarštyje Jehonatanas pakilo nuo stalo ir antrąją šventės dieną nieko nevalgė, nes sielojosi dėl Dovydo, kurį jo tėvas buvo taip paniekinęs.
35 Kitą rytą Jehonatanas, lydimas jauno berniuko, nuėjo į tą lauką susitikti su Dovydu.
36 Jis tarė berniukui: „Bėk ir surask strėles, kurias leidžiu“. Berniukui bėgant, jis paleido strėlę toliau negu buvo berniukas.
37 Berniukui pasiekus vietą, kur buvo nukritusi Jehonatano strėlė, Jehonatanas sušuko berniukui: „Ei, žiūrėk, strėlė toliau!“
38 Jehonatanas vėl pašaukė berniuką: „Paskubėk! Greičiau ir nestoviniuok!“ Taigi Jehonatano berniukas surinko strėles ir parnešė savo šeimininkui.
39 Berniukas nieko neįtarė. Tik Jehonatanas ir Dovydas žinojo apie susitarimą.
40 Jehonatanas padavė savo ginklus berniukui, liepdamas: „Eik ir parnešk juos į miestą“.
41 Berniukui vos nuėjus, Dovydas pakilo iš savo slaptavietės prie akmens. Jis puolė kniūbsčias ant žemės ir tris kartus žemai nusilenkė. Pasibučiavę jiedu drauge verkė. Dovydas verkė ilgiau.
42 Tada Jehonatanas tarė Dovydui: „Eik ramybėje, nes mudu abu esame prisiekę VIEŠPATIES vardu, tardami: ‘Tebūna VIEŠPATS su manimi ir tavimi, su mano palikuonimis ir tavo palikuonimis amžinai’“.
1 Samuelio 20 : 41
41 Berniukui vos nuėjus, Dovydas pakilo iš savo slaptavietės prie akmens. Jis puolė kniūbsčias ant žemės ir tris kartus žemai nusilenkė. Pasibučiavę jiedu drauge verkė. Dovydas verkė ilgiau.
1 Samuelio 18 : 1 – 30
1 Dovydui kalbantis su Sauliumi, Jehonatano širdis prisirišo prie Dovydo širdies. Pamilo Jehonatanas jį kaip save patį.
2 Saulius paėmė jį į savo tarnybą tą dieną ir nenorėjo leisti jam grįžti į tėvo namus.
3 O Jehonatanas sudarė sandorą su Dovydu, nes pamilo jį kaip save patį.
4 Jehonatanas nusiėmė skraistę ir drabužius, kuriuos dėvėjo, ir atidavė juos Dovydui drauge su savo kalaviju, lanku ir diržu.
5 Dovydas eidavo į žygius, kur tik Saulius jį siųsdavo, ir jam sekėsi. Užtat Saulius padarė jį kariuomenės vadu. Tai patiko visiems kariams, net dvariškiams.
6 Jiems grįžtant, kai Dovydas, užmušęs filistiną, grįžo namo, iš visų Izraelio miestų išėjo moterys, dainuodamos ir šokdamos, lydimos būgnelių su žvangučiais, džiaugsmo dainų ir tarškynių, karaliaus Sauliaus pasitikti.
7 Džiūgaudamos moterys dainavo ir sakė: „Saulius užmušė tūkstančius, o Dovydas — dešimtis tūkstančių!“
8 Saulius labai įpyko, nes tie žodžiai jam nepatiko. Jis tarė: „Jos davė Dovydui dešimtis tūkstančių, o man tik tūkstančius. Tik karaliavimo jam ir trūksta!“
9 Nuo tos dienos Saulius žiūrėjo į Dovydą pavydo akimis.
10 Kitą dieną pikta dvasia iš Dievo apėmė Saulių, ir jis pradėjo siausti namuose. Dovydas grojo lyra, kaip kasdien darydavo, tuo tarpu Saulius laikė rankoje ietį.
11 Saulius sviedė ietį, sakydamas sau: „Prismeigsiu Dovydą prie sienos“. Bet Dovydas du sykius nuo jo išsigelbėjo.
12 Saulius bijojo Dovydo, nes su juo buvo VIEŠPATS, o nuo Sauliaus jis buvo pasitraukęs.
13 Todėl Saulius pašalino Dovydą iš savo aplinkos ir paskyrė tūkstantininku; Dovydas išeidavo ir sugrįždavo, vesdamas karius,
14 ir visi žygiai buvo sėkmingi, nes su juo buvo VIEŠPATS.
15 Matydamas, kad jam labai sekasi, Saulius kentė nuolatinę baimę.
16 Bet visas Izraelis ir Judas mylėjo Dovydą, nes jis, vesdamas juos į žygius, kartu eidavo ir kartu grįždavo.
17 Saulius tarė Dovydui: „Štai mano vyresnioji duktė Meraba. Duosiu ją tau žmona. Tik būk mano kovotojas ir kovok VIEŠPATIES kovas“. Mat Saulius galvojo: „Pats prieš jį rankos nekelsiu. Tepakelia ranką prieš jį filistinai!“
18 Dovydas atsakė Sauliui: „Kas aš, kas mano giminės ir kas mano tėvo namai Izraelyje, kad tapčiau karaliaus žentu?“
19 Bet atėjus laikui, kai Sauliaus duktė Meraba turėjo būti duota Dovydui, ji buvo atiduota kaip žmona Adrieliui Meholiečiui.
20 Sauliaus duktė Mikalė buvo pamilusi Dovydą. Kai apie tai buvo pasakyta Sauliui, jis buvo patenkintas.
21 Saulius sakė sau: „Duosiu ją jam! Ji gali būti jam žabangos, kad filistinai pakeltų prieš jį ranką“. Todėl Saulius tarė Dovydui: „Mano žentu net dabar gali tapti per mano antrąją“.
22 Savo dvariškiams Saulius įsakė: „Šnabždėkite Dovydui į ausį, sakydami: ‘Žiūrėk, karalius tavimi žavisi, o visi jo dvariškiai tave myli. Tad kodėl tau netapti karaliaus žentu?’“
23 Sauliaus dvariškiai kartojo šiuos žodžius Dovydui į ausis. Bet Dovydas sakė: „Argi manote, kad tapti karaliaus žentu lengvas dalykas? Esu tik neturtingas ir menkas žmogus“.
24 Sauliui dvariškiai pranešė: „Dovydas šitaip kalbėjo“. —
25 „Dovydui sakykite taip, — tarė Saulius. — ‘Karalius nereikalauja jokios dovanos už nuotaką, išskyrus šimtą filistinų apyvarpio odų, idant karaliaus priešams būtų atkeršyta’“. Saulius tikėjosi nužudyti Dovydą filistinų rankomis.
26 Dvariškiams pakartojus Dovydui šiuos žodžius, Dovydas buvo patenkintas galimybe tapti karaliaus žentu. Prieš baigiantis nustatytam laikui,
27 Dovydas drauge su savo vyrais išsiruošė į žygį ir užpuolęs užmušė du šimtus filistinų. Dovydas parnešė jų apyvarpio odas ir suskaitė visą skaičių karaliui, kad galėtų tapti karaliaus žentu. Saulius davė jam savo dukterį Mikalę žmona.
28 Bet Saulius matė ir suprato, kad VIEŠPATS buvo su Dovydu. Net Sauliaus duktė Mikalė jį mylėjo.
29 Todėl Saulius Dovydo dar labiau bijojo ir buvo jo priešas visą savo gyvenimą.
30 Filistinų didžiūnai atžygiuodavo į mūšį. Kai tik jie atžygiuodavo, Dovydui sekdavosi labiau negu visiems kitiems Sauliaus pareigūnams. Jo vardas tapo labai garsus.
1 Samuelio 20 : 30
30 Saulius įtūžo ant Jehonatano. „Esi suktos ir maištingos moters sūnus! — šaukė jis. — Argi aš nežinau, kad tu palaikai Jesės sūnaus pusę savo gėdai ir savo motinos nuogumo gėdai?
Leave a Reply