Tai yra Biblijos eilutės, apie kurias kalbama atsistojus
Psalmynas 1 : 1
1 Laimingas, kas atmeta nedorėlių patarimus, kas neina nusidėjėlių keliu ir nebendrauja su pašaipūnais,
2 Timotiejui 3 : 12
12 Ir visi, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami.
Jokūbo 5 : 11
11 Štai mes vadiname palaimintais ištverminguosius. Jūs girdėjote apie Jobo ištvermę ir matėte, kokia buvo jam Viešpaties skirta pabaiga, nes Viešpats kupinas užuojautos ir gailestingumo.
Ezechielio 2 : 1
1 Ir jis man tarė: „Žmogau[1], stokis ant kojų, ir aš kalbėsiu su tavimi!“
Hebrajams 11 : 1 – 40
1 Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome.
2 Per jį protėviai gavo gerą liudijimą.
3 Tikėjimu suvokiame, kad pasauliai buvo sutverti Dievo žodžiu, būtent iš neregimybės atsirado regima.
4 Tikėdamas Abelis atnašavo vertesnę auką negu Kainas, ir tikėjimas jį paliudijo esant teisų, nes pats Dievas patvirtino jo dovanas. Dėl tikėjimo jis ir miręs tebekalba.
5 Tikėdamas Henochas buvo perkeltas, kad neregėtų mirties, ir žmonės jo neberado, nes Dievas jį perkėlė. Mat prieš perkeliamas gavo liudijimą, jog patikęs Dievui.
6 Juk be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad jis yra ir jo ieškantiems atsilygina.
7 Dėl tikėjimo gavęs apreiškimą apie tuo metu nematomus dalykus, Nojus su baime pasistatė laivą savo šeimynai išgelbėti; tikėdamas jis pasmerkė pasaulį ir paveldėjo tikėjimo teisumą.
8 Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko nežinodamas kur einąs.
9 Tikėdamas jis apsigyveno pažadėtoje žemėje tartum svetimoje, įsikūręs palapinėse su Izaoku ir Jokūbu, to paties pažado paveldėtojais.
10 Mat jis laukė miesto su tvirtais pamatais, kurio statytojas ir kūrėjas būtų Dievas.
11 Tikėdama ir pati Sara, nevaisinga ir nebe to amžiaus, gavo galią susilaukti palikuonies, nes pasitikėjo tuo, kuris buvo davęs pažadą.
12 Todėl iš vieno vyro, ir dar apmirusio, gimė palikuonys, gausūs tartum dangaus žvaigždės ir nesuskaitomi kaip jūros pakrantės smiltys.
13 Jie visi mirė tikėdami, dar negavę pažadėtųjų dalykų, tik iš tolo juos regėdami, sveikindami ir išpažindami, jog jie žemėje svečiai ir ateiviai.
14 Taip kalbėdami jie duoda suprasti, jog ieško tėvynės.
15 Jeigu jie būtų minėję aną, iš kurios iškeliavo, jie būtų turėję laiko sugrįžti atgal.
16 Bet dabar jie troško geresnės tėvynės, tai yra dangiškosios. Todėl Dievui negėda vadintis jų Dievu: jis parengė jiems Miestą!
17 Tikėdamas Abraomas atnašavo Izaoką, kai buvo mėginamas. Jis ryžosi paaukoti net viengimį sūnų — jis, kuris buvo gavęs pažadus,
18 kuriam buvo pasakyta: Tau bus duoti palikuonys iš Izaoko.
19 Jis suprato, kad Dievui įmanoma prikelti net mirusius, todėl atgavo sūnų kaip įvaizdį.
20 Taip pat Izaokas tikėdamas laimino ateičiai Jokūbą ir Ezavą.
21 Tikėdamas Jokūbas mirties valandą palaimino kiekvieną Juozapo sūnų ir parimo ant savo lazdos drūtgalio.
22 Tikėdamas merdintis Juozapas paminėjo Izraelio vaikų išėjimą ir davė nurodymų dėl savo palaikų.
23 Tikėdami tris mėnesius slėpė gimusį Mozę gimdytojai, nes matė, koks kūdikėlis dailus, ir nepabūgo valdovo įsakymo.
24 Užaugęs Mozė tikėdamas atsisakė vadintis faraono dukters sūnumi.
25 Jis verčiau pasirinko su Dievo tauta kęsti priespaudą, negu laikinai džiaugtis nuodėmės malonumais.
26 Jis Mesijo paniekinimą laikė didesniu lobiu negu Egipto turtus, nes žvelgė į atpildą.
27 Tikėdamas jis paliko Egiptą ir nepabūgo karaliaus rūstybės. Jis liko nepajudinamas, tarsi regėtų Neregimąjį.
28 Tikėdamas jis šventė Velykas[5] ir šlakstė krauju, kad angelas naikintojas nepaliestų jų pirmagimių.
29 Tikėdama tauta perėjo per Raudonąją jūrą tartum per sausumą, o tai daryti mėginantys egiptiečiai prigėrė.
30 Tikėjimu buvo sugriauti Jericho mūrai po septynių dienų žygiavimo aplinkui.
31 Dėl tikėjimo paleistuvė Rahaba nepražuvo kartu su neklusniaisiais, nes buvo taikingai priėmusi žvalgus.
32 Ką dar pasakyti? Man neužtektų laiko, jeigu imčiau pasakoti apie Gedeoną[6], Baraką, Samsoną, Jeftę[7], Dovydą, Samuelį ir pranašus,
33 kurie tikėdami užkariavo karalystes, įvykdė teisingumą, įgijo pažadus, užčiaupė liūtams nasrus,
34 užgesino ugnies karštį, paspruko nuo kalavijo ašmenų, atsigavo iš silpnumo, tapo galiūnais kovoje, privertė bėgti svetimųjų pulkus.
35 Moterys atgavo prikeltus savo mirusiuosius, kiti leidosi kankinami ir atsisakė laisvės, kad laimėtų prakilnesnį prisikėlimą.
36 Dar kiti turėjo iškęsti patyčias ir plakimus, taip pat pančius ir kalėjimą.
37 Jie buvo akmenimis mušami, pjūklais pjaustomi, kalavijo kirčiais žudomi, klajojo prisidengę avikailiais ar ožkenomis, vargo, kentė priespaudą ir kankinimus.
38 Jie, kurių pasaulis nebuvo vertas, slapstėsi dykumose, kalnuose, olose ir žemės plyšiuose.
39 Ir jie visi, nors dėl tikėjimo buvo gerai įvertinti, nesulaukė to, kas buvo pažadėta,
40 nes Dievas geresniuosius dalykus buvo numatęs mums, kad jie ne be mūsų pasiektų tobulumą.
Hebrajams 4 : 12
12 Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų ir teisia širdies sumanymus bei mintis.
Galatams 5 : 22 – 25
22 Dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė,
23 romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra Įstatymo.
24 Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais.
25 Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią.
Apaštalų darbų 15 : 1 – 41
1 Iš Judėjos atvyko žmonių, kurie įtikinėjo brolius: „Jei nesiduosite apipjaustomi pagal Mozės paprotį, negalėsite būti išgelbėti“.
2 Kilo nesutarimų ir didelių ginčų tarp jų ir Pauliaus bei Barnabo. Buvo nutarta, kad Paulius, Barnabas ir dar keletas nuvyks dėl šio ginčo į Jeruzalę pas apaštalus ir vyresniuosius.
3 Bažnyčios aprūpinti jie iškeliavo per Finikiją ir Samariją, pasakodami apie pagonių atsivertimą, ir tuo padarė daug džiaugsmo visiems broliams.
4 Atvykę į Jeruzalę, jie buvo priimti Bažnyčios, apaštalų bei vyresniųjų ir pranešė jiems, ką Dievas buvo per juos nuveikęs.
5 Tuomet pakilo kai kurie iš priėmusių tikėjimą fariziejų ir tarė: „Juos reikia apipjaustyti ir reikalauti, kad jie laikytųsi Mozės Įstatymo“.
6 Apaštalai ir vyresnieji susirinko šio klausimo apsvarstyti.
7 Įsiliepsnojus ilgam ginčui, Petras pakilo ir kreipėsi į juos: „Mieli broliai, jūs žinote, jog Dievas jau nuo seniai išsirinko mane iš jūsų, kad pagonys iš mano lūpų išgirstų gerąją naujieną ir įtikėtų.
8 Ir Dievas, kuris pažįsta širdis, paliudijo jų naudai, duodamas jiems Šventąją Dvasią kaip ir mums.
9 Jis nepadarė skirtumo tarp mūsų ir jų, tikėjimu numazgodamas jų širdis.
10 Tad kam gi gundote Dievą ir kraunate ant mokinių sprando jungą, kurio nei mūsų protėviai, nei mes patys negalėjome panešti?
11 Verčiau tikėkime Viešpaties Jėzaus malone būsią išgelbėti kaip ir jie“.
12 Visas susirinkimas nutilo. Dalyviai ėmė klausytis Barnabo ir Pauliaus pasakojimo, kokių didžių ženklų ir stebuklų per juos Dievas padarė pagonijoje.
13 Jiems nutilus, atsiliepė Jokūbas ir tarė: „O dabar, broliai, paklausykite manęs!
14 Simeonas[17] papasakojo, kaip Dievas pirmiausia teikėsi iš pagonių išsirinkti savo vardui tautą.
15 Čia dera pranašo žodžiai, nes parašyta:
16 Paskui aš sugrįšiu ir vėl atstatysiu suirusią Dovydo padangtę. Aš prikelsiu ją iš griuvėsių ir atkursiu ją,
17 kad imtų ieškoti Viešpaties visi kiti žmonės, visos tautos, kuriose minimas mano vardas. Taip sako Viešpats,
18 leisdamas nuo amžių tai pažinti.
19 Todėl, manding, į Dievą atsivertusių pagonių nedera apsunkinti,
20 o tiktai jiems parašyti, kad susilaikytų nuo susiteršimo stabais, nuo ištvirkavimo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir kraujo.
21 Mat Mozė kiekviename mieste nuo seno turi savo skelbėjų, kurie kas šabą jį skaito sinagogose“.
22 Tada apaštalai ir vyresnieji kartu su visa Bažnyčia nutarė pasiųsti į Antiochiją iš savųjų išrinktus vyrus kartu su Pauliumi ir Barnabu. Tai buvo Judas, vadinamas Barsabu, ir Silas, kurie buvo vadovaujantys tarp brolių.
23 Jiems įteiktas toks raštas: „Apaštalai ir vyresnieji broliai siunčia sveikinimą Antiochijoje, Sirijoje bei Kilikijoje gyvenantiems broliams, kilusiems iš pagonių.
24 Sužinoję, jog kai kurie iš mūsų nuvykę asmenys, mūsų neįgalioti, savo kalbomis pasėjo jūsų sielose nerimą bei sąmyšį,
25 mes, bendrai susirinkę, nusprendėme pasiųsti pas jus išrinktus vyrus kartu su mūsų mylimaisiais Barnabu ir Pauliumi,
26 kurie už mūsų Viešpatį Jėzų Kristų yra guldę savo galvas.
27 Taigi siunčiame su jais Judą ir Silą, kurie jums tą patį praneš gyvu žodžiu.
28 Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga neužkrauti jums daugiau naštų, išskyrus tai, kas būtina:
29 susilaikyti nuo aukų stabams, kraujo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir ištvirkavimo. Jūs gerai elgsitės, saugodamiesi šitų dalykų. Likite sveiki!“
30 Atvykę į Antiochiją, pasiuntiniai sukvietė visą bendruomenę ir įteikė laišką.
31 Antiochiečiai, perskaitę jį, apsidžiaugė paguodos žodžiais.
32 Judas ir Silas, būdami pranašai, guodė ir stiprino brolius gausingais pamokymais.
33 Kurį laiką ten pagyvenę, jie buvo brolių išleisti su ramybės linkėjimais atgal pas tuos, kurie buvo juos siuntę.[18]
34
35 Paulius ir Barnabas pasiliko Antiochijoje. Kartu su daugeliu kitų jie mokė ir skelbė Viešpaties žodžio gerąją naujieną.
36 Po kiek laiko Paulius tarė Barnabui: „Grįžkime, aplankykime brolius visuose miestuose, kur esame skelbę Viešpaties žodį, ir pažiūrėkime, kaip jiems sekasi“.
37 Barnabas norėjo pasiimti kartu ir Joną, vadinamą Morkumi,
38 bet Paulius linko neimti tokio, kuris Pamfilijoje buvo nuo jų pasitraukęs ir nesidarbavo su jais.
39 Kilo smarkus ginčas, ir jie išsiskyrė. Barnabas, pasiėmęs Morkų, išplaukė į Kiprą,
40 o Paulius, pasitelkęs Silą, iškeliavo, brolių patikėtas Viešpaties malonei.
41 Jis leidosi per Siriją ir Kilikiją, stiprindamas Bažnyčias.
1 Korintiečiams 14 : 1 – 40
1 Siekite meilės, taip pat rūpestingai ieškokite dvasinių dovanų, labiausiai pranašavimo.
2 Kas kalba kalbomis, ne žmonėms kalba, bet Dievui; juk niekas jo nesupranta, jis Dvasioje kalba slėpiningus dalykus.
3 O kas pranašauja, tas sako žmonėms pamokymus, paskatinimo bei paguodos žodžius.
4 Kas kalba kalbomis, pats save tobulina, o kas pranašauja — ugdo Bažnyčią.
5 Aš norėčiau, kad jūs visi kalbėtumėte kalbomis, bet būtų geriau, jei pranašautumėte. Kas pranašauja, yra didesnis už tą, kuris kalba kalbomis, nebent pastarasis ir aiškintų, ugdydamas Bažnyčią.
6 Broliai, jei aš imčiau ir ateičiau pas jus, kalbėdamas kalbomis, kokia jums būtų nauda, jeigu jums neskelbčiau apreiškimo, pažinimo, pranašystės ar mokymo?
7 Taip pat, jei negyvi instrumentai, pavyzdžiui, fleita ar arfa, neskleistų įvairių garsų, iš ko pažintume, kas grojama ar skambinama?
8 Ir jeigu trimitas duotų neaiškų garsą, kas rengtųsi į mūšį?
9 Tas pat tinka ir jums. Jei, kalbėdami kalbomis, netarsite aiškių žodžių, tai kaipgi bus galima suprasti, ką sakote? Jūs kalbėsite vėjams!
10 Kas žino, kiek esama įvairių kalbų pasaulyje, tačiau nėra bereikšmės kalbos.
11 Tad jei aš nesuvoksiu kalbos reikšmės, būsiu kalbėtojui svetimšalis, ir kalbėtojas man bus svetimšalis.
12 Taigi ir jūs, uoliai ieškantys Dvasios dovanų, siekite jų gausos Bažnyčiai ugdyti.
13 Todėl, kas kalba kalbomis, temeldžia, kad galėtų ir aiškinti.
14 Jei meldžiuosi kalba, meldžiasi mano dvasia, o protas lieka bevaisis.
15 Ką daryti? Aš melsiuosi dvasia ir melsiuosi protu; giedosiu dvasia ir giedosiu protu.
16 Jei tu šlovini dvasia, tai kaipgi tavo padėkos maldai pridurs „amen“ pašalinis, kuris nesupranta, ką tu kalbi?
17 Gal tu ir gražiai dėkoji, bet kitam iš to nėra naudos.
18 Dėkui Dievui, aš kalbu kalbomis daugiau už jus visus,
19 tačiau, Bažnyčiai susirinkus, verčiau ištarsiu penkis žodžius savo protu, kad pamokyčiau ir kitus, negu tūkstančius žodžių kalbomis.
20 Broliai! Nebūkite vaikai išmanymu. Verčiau piktybe būkite kūdikiai, o išmanymu — subrendę žmonės.
21 Įstatyme parašyta: Šitai tautai aš kalbėsiu svetimomis kalbomis, svetimųjų lūpomis, bet ir tuomet jie nepaklausys manęs, — sako Viešpats.
22 Vadinasi, kalbos yra ženklas ne tikintiems, bet netikintiems. O pranašystė skirta ne netikintiems, bet tikintiems.
23 Juk jei susirinktų visa bendruomenė ir visi imtų kalbėti kalbomis, ir įeitų pašaliniai ar netikintys, tai argi jie nepasakytų, kad jūs išėję iš proto?
24 Jeigu visi pranašautų ir įeitų koks pašalinis ar netikintis, jis būtų visų įspėtas ir visų apkaltintas.
25 Ką slepia širdyje, taptų atverta, ir jis, puolęs veidu žemėn, pašlovintų Dievą ir išpažintų, jog Dievas iš tiesų yra jumyse.
26 Tad kaip bus, broliai? Kai susirenkate, kiekvienas turi ar giedojimo dovaną, ar pamokymą, ar apreiškimą, ar kalbą, ar aiškinimą. Tegul viskas bus daroma ugdymui.
27 Jei kas gali kalbėti kalbomis, tekalba du, daugiausia trys, ir pakaitomis, o vienas tegul aiškina.
28 Jeigu nėra aiškintojo, tegul kalbėtojas bendruomenėje tyli ir tekalba tik sau ir Dievui.
29 Iš pranašų tegul kalba du ar trys, o kiti tegul apsvarsto.
30 Bet jei kitam sėdinčiam kas apreiškiama, pirmesnysis tegul nutyla.
31 Juk jūs galite po vieną visi pranašauti, kad visi pasimokytų ir pasiragintų.
32 Pranašų dvasinės dovanos yra pranašams klusnios,
33 nes Dievas yra ne sumaišties, bet santarvės Dievas. Kaip visose šventųjų bendruomenėse,
34 moterys tegul susirinkimuose tyli; kalbėti joms neleidžiama, jos turi būti pavaldžios, kaip skelbia Įstatymas.
35 Jeigu jos nori ko nors išmokti, tepasiklausia namie savo vyrų, nes moteriai negražu kalbėti bendruomenės susirinkime.
36 Argi iš jūsų išėjo Dievo žodis? ar tik jus vienus pasiekė?
37 Jei kas tariasi esąs pranašas ar Dvasios įkvėptas žmogus, tas turi pripažinti, jog tai, ką jums rašau, yra Viešpaties įsakymas.
38 O jei kas šito nenori pripažinti, pats nebus pripažintas.
39 Taigi, mano broliai, siekite pranašystės dovanos, tačiau nedrauskite kalbėti kalbomis.
40 Tiktai viskas tebūna daroma padoriai ir tvarkingai.
Efeziečiams 4 : 1 – 32
1 Taigi aš, kalinys Viešpatyje, raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti.
2 Su visu nuolankumu bei meilumu, su didžia kantrybe palaikykite tarpusavio meilę,
3 uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiu.
4 Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį.
5 Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas.
6 Vienas Dievas ir Tėvas visiems, virš visų, per visus ir visuose.
7 O kiekvienam mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos mastą.
8 Todėl pasakyta: Kildamas aukštyn, nusivedė sugautus belaisvius ir davė žmonėms dovanų [1].
9 Ką reiškia jis pakilo, jeigu ne tai, kad jis ir nusileido į žemesniąsias sritis žemėje.
10 O tasai, kuris nužengė, yra tas pats, kuris iškilo aukščiau už visus dangus, kad visa pripildytų.
11 Tai jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais,
12 idant aprūpintų šventuosius tarnystės darbui, Kristaus Kūno ugdymui,
13 kol visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, tapsime tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką,
14 kad nebebūtume maži vaikai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjelio, žmonių apgaulės, jų gudrumo, vedančio į klystkelius.
15 Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, — Kristuje.
16 Iš jo visas kūnas, suderintas ir stipriai sujungtas įvairiais ryšiais, savaip veikiant kiekvienai daliai, auga ir save patį stato meilėje.
17 Taigi aš liepiu ir įspėju Viešpatyje, kad jūs nebesielgtumėte, kaip elgiasi pagonys dėl savo proto menkystės.
18 Jų protavimas aptemęs, jie svetimi Dievo gyvenimui dėl savo širdies užkietėjimo.
19 Jie surambėjo ir pasidavė juslingumui, godžiai ieškodami visokių netyrų pasitenkinimų.
20 Bet jūs juk ne šito išmokote apie Kristų!
21 Jūs juk apie jį išgirdote ir pagal jį išmokote, kokia yra tiesa Jėzuje:
22 privalu atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais,
23 atnaujinti savo proto dvasią,
24 apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume.
25 Tad, pametę melus, kiekvienas kalbėkite tiesą savo artimui, nes mes esame vieni kitų nariai.
26 Rūstaudami nenusidėkite! Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės!
27 Ir nepalikite vietos velniui.
28 Kas vogdavo, tegu nebevagia, bet imasi triūso, dirbdamas savo rankomis gerą darbą, kad turėtų iš ko padėti stokojančiam.
29 Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; kalbėkite vien kas gera, kas prireikus ugdo ir duoda malonę klausytojams.
30 Ir neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, kuria esate paženklinti atpirkimo dienai.
31 Tebūna toli nuo jūsų visokie šiurkštumai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai su visomis piktybėmis.
32 Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus.
2 Timotiejui 3 : 16
16 Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui,
Leave a Reply