Tai yra Biblijos eilutės, apie kurias kalbama 666
Apreiškimo Jonui 13 : 18
18 Čia slypi išmintis! Kas išmano, teapskaičiuoja žvėries skaičių, nes tai žmogaus skaičius, ir jis yra šeši šimtai šešiasdešimt šeši.
Apreiškimo Jonui 13 : 1 – 18
1 Ir išvydau iš jūros išnyrant žvėrį, turintį dešimt ragų ir septynias galvas, o ant jo ragų buvo dešimt diademų ir ant jo galvų piktžodžiavimo vardai.
2 Žvėris, kurį mačiau, buvo panašus į leopardą; jo kojos tarytum lokio kojos, o jo snukis — lyg liūto snukis. Slibinas atidavė jam savo galybę, savo sostą ir didelę valdžią.
3 Vieną jo galvų aš regėjau lyg mirtinai sužeistą, tačiau jos mirštamoji žaizda užgijo. Ir visa žemė stebėdamasi nusekė paskui žvėrį.
4 Žmonės garbino slibiną, kad atidavė valdžią žvėriui, ir šlovino žvėrį, šaukdami: „Kas galėtų lygintis su žvėrimi, ir kas galėtų kovoti su juo!“
5 Žvėriui buvo duotas snukis didžiuotis ir piktžodžiauti ir duota galia taip daryti per keturiasdešimt du mėnesius.
6 Ir jis, atvėręs nasrus, piktžodžiavo Dievui, niekino jo vardą, jo buveinę — tuos, kurie gyvena danguje.
7 Jam buvo leista kovoti su šventaisiais ir juos nugalėti. Jam buvo suteikta valdžia visoms gentims, tautoms, kalboms ir giminėms.
8 Jį garbins visi tie žemės gyventojai, kurių vardai nuo pasaulio sutvėrimo neįrašyti nužudytojo Avinėlio gyvenimo knygoje.
9 Kas turi ausis, teklauso:
10 Jei kas skirtas nelaisvei[8], į nelaisvę ir eina. O kam lemta žūti nuo kalavijo[9], tas ir bus kalaviju nužudytas. Čia ir pasirodo šventųjų ištvermė bei tikėjimas!
11 Ir aš regėjau dar kitą žvėrį atslenkant nuo sausumos. Jis turėjo du ragus, panašius į avinėlio, bet kalbėjo kaip slibinas.
12 Jis naudojasi visa pirmojo žvėries galybe jo akivaizdoje ir verčia žemę bei jos gyventojus garbinti pirmąjį žvėrį, kurio mirštama žaizda užgijo.
13 Jis daro didžius stebuklus, net žmonėms matant nuleisdina ugnį iš dangaus į žemę.
14 Jis klaidina žemės gyventojus ženklais, kuriuos jam leista daryti žvėries akyse. Jis liepia žemės gyventojams padaryti atvaizdą žvėries, kuris gavo žaizdą nuo kalavijo, tačiau išgyveno.
15 Jam leista suteikti žvėries atvaizdui dvasią, idant žvėries atvaizdas imtų kalbėti, ir įsakyti, kad visi, kurie atsisakys pagarbinti žvėries atvaizdą, būtų žudomi.
16 Jis verčia visus, mažus ir didelius, turtuolius ir vargdienius, laisvuosius ir vergus, pasidaryti ženklą ant dešinės rankos arba ant kaktos,
17 kad niekas negalėtų nei pirkti, nei parduoti, jei neturės to ženklo — žvėries vardo ar jo vardo skaičiaus.
18 Čia slypi išmintis! Kas išmano, teapskaičiuoja žvėries skaičių, nes tai žmogaus skaičius, ir jis yra šeši šimtai šešiasdešimt šeši.
Apreiškimo Jonui 13 : 16 – 18
16 Jis verčia visus, mažus ir didelius, turtuolius ir vargdienius, laisvuosius ir vergus, pasidaryti ženklą ant dešinės rankos arba ant kaktos,
17 kad niekas negalėtų nei pirkti, nei parduoti, jei neturės to ženklo — žvėries vardo ar jo vardo skaičiaus.
18 Čia slypi išmintis! Kas išmano, teapskaičiuoja žvėries skaičių, nes tai žmogaus skaičius, ir jis yra šeši šimtai šešiasdešimt šeši.
Apreiškimo Jonui 14 : 1 – 20
1 Ir aš išvydau: štai Avinėlis bestovįs ant Siono kalno, o su juo šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai turinčių jo ir jo Tėvo vardus, įrašytus savo kaktose.
2 Aš išgirdau iš dangaus garsus, tarsi didelių vandenų šniokštimą ir tarsi galingo griaustinio dundėjimą. Garsai, kuriuos girdėjau, buvo tarytum arfininkų, skambinančių arfomis.
3 Jie giedojo naują giesmę priešais sostą, keturias būtybes ir vyresniuosius, ir niekas negalėjo išmokti tos giesmės, išskyrus tuos šimtą keturiasdešimt keturis tūkstančius, atpirktus iš žemės.
4 Tai tie, kurie nesusitepę su moterimis, nes jie skaistūs. Jie lydi Avinėlį, kur tik jis eina. Jie atpirkti iš žmonijos, pirmienos Dievui ir Avinėliui.
5 Jų lūpose nerasta melo, jie be dėmės.
6 Ir aš pamačiau kitą angelą, lekiantį dangaus viduriu, turintį paskelbti žemės gyventojams, visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms amžinąją Evangeliją.
7 Jis šaukė galingu balsu: „Bijokite Dievo ir atiduokite jam pagarbą, nes atėjo jo teismo valanda; nuolankiai pašlovinkite dangaus ir žemės, jūros ir vandens šaltinių Sutvėrėją!“
8 Paskui jį skrido antras angelas, kuris šaukė: „Krito, krito didžioji Babelė[10], kuri savo paleistuvingo įniršio vynu apgirdė visas tautas!“
9 Ir dar trečias angelas lydėjo juos, šaukdamas skardžiu balsu: „Kas garbina žvėrį ir jo atvaizdą ir priima ant savo kaktos ar ant rankos jo ženklą,
10 tas turės gerti Dievo įniršio vyno, įpilto ir neatmiešto jo rūstybės taurėje, ir bus kankinamas ugnimi ir siera šventųjų angelų ir Avinėlio akyse.
11 Jų kentėjimų dūmai rūks per amžių amžius, ir jie neturės atilsio nei dieną, nei naktį — tie, kurie garbina žvėrį bei jo atvaizdą ir ima jo vardo ženklą“.
12 Čia pasirodo ištvermė šventųjų, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo!
13 Ir aš išgirdau iš dangaus balsą, kuris liepė: „Rašyk: ‘Nuo šiol bus palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje. Taip, — sako Dvasia, — jie turi atilsėti nuo savo vargų, nes jų darbai juos lydi’“.
14 Ir aš regėjau: štai baltas debesis, o ant debesies sėdėjo panašus į Žmogaus Sūnų. Ant galvos jis turėjo aukso vainiką, o rankoje — aštrų pjautuvą.
15 Iš šventyklos išėjo dar vienas angelas, šaukdamas galingu balsu sėdinčiajam ant debesies: „Paleisk darban savo pjautuvą ir pjauk, nes išmušė pjūties valanda, ir žemės derlius prinoko“.
16 Tuomet sėdintysis ant debesies nusviedė savo pjautuvą žemėn, ir žemės derlius buvo nupjautas.
17 Dar kitas angelas išėjo iš dangaus šventyklos, taip pat turintis aštrų pjautuvą.
18 Ir dar vienas angelas išėjo nuo aukuro, turintis valdžią ugniai. Jis didžiu balsu sušuko turinčiajam aštrų pjautuvą: „Paleisk darban savo aštrųjį pjautuvą ir nurink žemės vynmedžio kekes, nes uogos jau prisirpo“.
19 Tada angelas numetė savo pjautuvą žemėn ir nuskynė žemės vynmedį, ir supylė vynuoges į didįjį Dievo rūstybės spaustuvą.
20 Spaustuvas buvo minamas už miesto, ir išsiveržė iš spaustuvo kraujas, pakildamas arkliams iki žąslų tūkstančio šešių šimtų stadijų atstumu.
2 Metraščių 9 : 13
13 Auksas, kurio Saliamonas gaudavo kasmet, svėrė šešis šimtus šešiasdešimt šešis aukso talentus,
Ezros 6 : 1 – 22
1 Todėl karaliaus Darijaus įsakymu buvo atlikta paieška saugyklose, kurios buvo įrengtos Babilono ižduose,
2 ir Ekbatanoje, Medijos srities sostinėje, aptiktas ritinys, ant kurio parašyta: „Žyma.
3 Pirmais savo valdymo metais karalius Kyras išleido įsaką dėl Dievo Namų Jeruzalėje: ‘Tie Namai turi būti atstatyti kaip vieta atnašauti aukoms ir aukoti deginamosioms aukoms. Jų aukštis tebūna šešiasdešimt uolekčių, o plotis šešiasdešimt uolekčių.
4 Teturi jie po tris sluoksnius skaldyto akmens po kiekvienu medžio sluoksniu. Išlaidos turi būti padengtos iš karališkojo iždo.
5 Be to, tebūna sugrąžinta ir nugabenta į Jeruzalės šventyklą, kiekvienas į savo vietą, aukso ir sidabro reikmenys, kuriuos Nebukadnecaras paėmė iš Jeruzalės Šventyklos ir atgabeno į Babiloną. Turite juos padėti į Dievo Namus.
6 Tad dabar jūs — Tatnajau, Užupio srities valdytojau, Šetar Boznajau, ir jūs, jų bendražygiai, Užupio srities pareigūnai, pasitraukite nuo jų.
7 Nesikiškite į šių Dievo Namų darbus. Žydų valdytojas ir žydų seniūnai teatstato šiuos Dievo Namus savo vietoje.
8 Be to, šiuo įsakau, ką jūs turite daryti, kad padėtumėte tiems žydų seniūnams atstatyti Dievo Namus: tų žmonių išlaidos turi būti tučtuojau atlygintos iš karaliaus išteklių, paimtų iš Užupio srities duoklės.
9 Ko tik reikėtų — jautukų, avinų ar avių deginamosioms aukoms dangaus Dievui, kviečių, druskos, vyno ar aliejaus kunigų reikalams Jeruzalėje, tebūna jiems be perstojo kasdien duodama,
10 kad jie atnašautų malonias aukas dangaus Dievui ir melstųsi už karaliaus ir jo vaikų gyvastį.
11 Be to, aš skelbiu, kad jei kas nors pakeistų šį įsaką, už nusižengimą tebūna išplėštas iš jo namų sienojas, ir tebūna jis ant jo pamautas. Tebūna mėšlynu paversti jo namai.
12 Dievas, kuris yra apgyvendinęs ten savo vardą, tesunaikina kiekvieną karalių ir tautą, kuri imtųsi šį įsaką pakeisti, ardydama Dievo Namus Jeruzalėje. Aš, Darijus, išleidau įsaką. Tebūna jis įvykdytas nedelsiant ir rūpestingai!’“
13 Tada Tatnajas, Užupio srities valdytojas, Šetar Boznajas ir jų bendražygiai stropiai ir rūpestingai įvykdė visa, ką karalius Darijus buvo įsakęs.
14 Tad žydų seniūnai pranašų Agėjo ir Idojo sūnaus Zacharijos dienomis spartino statybą. Jie užbaigė statybą pagal Izraelio Dievo įsakymą ir Kyro, Darijaus bei Artakserkso įsakus.
15 Taigi šie Namai buvo užbaigti šeštų karaliaus Darijaus viešpatavimo metų adaro mėnesio trečią dieną.
16 Izraelitai — ir kunigai, ir levitai, ir kiti sugrįžę tremtiniai — džiaugsmingai šventė šių Dievo Namų pašventinimą.
17 Jie paaukojo Namų pašventinimui šimtą jaučių, du šimtus avinų, keturis šimtus ėriukų ir kaip atnašą už nuodėmę dvylika ožių už visą Izraelį pagal Izraelio giminių skaičių.
18 Galop jie paskirstė kunigus į skyrius ir levitus į padalas Dievo tarnybai Jeruzalėje, kaip parašyta Mozės knygoje[3].
19 Sugrįžę tremtiniai šventė Paschą pirmo mėnesio keturioliktą dieną,
20 nes ir kunigai, ir levitai buvo apsivalę. Visi buvo švarūs. Jie pjovė Paschos avinėlį visiems sugrįžusiems tremtiniams, savo broliams kunigams ir sau patiems.
21 Jį valgė Izraelio žmonės, sugrįžę iš tremties drauge su visais, kurie, atsiskirdami nuo nešvarumo tautų krašte, buvo prisidėję prie jų ieškodami VIEŠPATIES, Izraelio Dievo.
22 Su džiaugsmu jie šventė Neraugintosios duonos šventę septynias dienas, nes VIEŠPATS buvo padaręs juos linksmus, taip palenkdamas Asirijos karaliaus širdį, kad jis padėjo jiems statyti Namus Dievo, kuris yra Izraelio Dievas.
Apreiškimo Jonui 12 : 1 – 17
1 Ir pasirodė danguje didis ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas.
2 Ji buvo nėščia ir dejavo, kentėdama sąrėmius bei gimdymo sopulius.
3 Pasirodė ir kitas ženklas danguje: štai didžiulis ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis, su dešimčia ragų ir su septyniomis diademomis ant galvų.
4 Jo uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir nužėrė jas žemėn. Slibinas tykodamas sustojo priešais moterį, kad jai pagimdžius prarytų kūdikį.
5 Ir ji pagimdė sūnų, berniuką, kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda. Kūdikis buvo paimtas pas Dievą, prie jo sosto.
6 O moteris pabėgo į dykumą, kur buvo jai Dievo paruošta būstinė, kad tenai ji būtų maitinama tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų.
7 Ir užvirė danguje kova. Mykolas ir jo angelai kovojo su slibinu. Ir kovėsi slibinas ir jo angelai,
8 bet jie pralaimėjo, ir nebeliko jiems vietos danguje.
9 Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas velniu ir šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai.
10 Aš girdėjau danguje galingą balsą, sakantį: „Dabar atėjo mūsų Dievo išganymas, galybė, karalystė ir jo Kristaus valdžia, nes išmestas mūsų brolių kaltintojas, skundęs juos mūsų Dievui dieną ir naktį.
11 Bet jie nugalėjo jį Avinėlio krauju ir savo liudijimo žodžiu. Jie nebrangino savo gyvybės ir nebijojo mirti.
12 Todėl džiūgaukite, dangūs ir jų gyventojai! Bet vargas žemei ir jūrai, nes pas jus nukrito velnias, kupinas baisaus įniršio, žinodamas mažai beturįs laiko“.
13 Slibinas, pamatęs, kad yra nutrenktas žemėn, puolė persekioti moterį, kuri buvo pagimdžiusi berniuką.
14 Bet moteriai buvo duoti du didžiojo erelio sparnai skristi į dykumą, į savo būstinę, kur bus maitinama ir saugoma nuo gyvatės per laikotarpį, du laikotarpius ir pusę laikotarpio.
15 Gyvatė paskui moterį iš savo nasrų paleido upę lyg vandenį, kad srovė ją pagriebtų.
16 Bet žemė pagelbėjo moteriai: žemė atvėrė savo žiotis ir sugėrė upę, kurią slibinas buvo paliejęs iš savo nasrų.
17 Ir įnirto slibinas prieš moterį, ir metėsi kautis su kitais jos palikuonimis, kurie laikosi Dievo įsakymų ir saugoja Jėzaus liudijimą.
Apreiškimo Jonui 17 : 9
9 Čia reikia proto, apšviesto išminties! Septynios galvos reiškia septynias kalvas, ant kurių moteris sėdi. Taip pat yra septyni karaliai;
Leave a Reply