Tai yra Biblijos eilutės, apie kurias kalbama pilietinis nepaklusnumas
Apaštalų darbų 5 : 29
29 Petras ir apaštalai atsiliepė: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių.
Romiečiams 13 : 1 – 7
1 Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra, tos Dievo nustatytos.
2 Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui. Kurie priešinasi, užsitraukia teismą.
3 Juk vyresnybės bijoma ne gera darant, o pikta. Nori nesibijoti valdžios? Daryk gera, ir susilauksi iš jos pagyrimo.
4 Ji juk yra Dievo tarnaitė tavo labui. Bet jei darai bloga, bijok, nes ji ne veltui nešioja kalaviją. Ji — Dievo tarnaitė ir rūsti baudėja darantiems pikta.
5 Todėl reikia jos klausyti ne tik dėl grasos, bet ir dėl sąžinės.
6 Juk todėl ir mokesčius mokate, o anie yra Dievo tarnautojai, nuolat užsiimantys tais dalykais.
7 Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį — mokestį, kam muitą — muitą, kam baimę — baimę, kam pagarbą — pagarbą.
Jokūbo 4 : 17
17 Kas moka daryti gera ir nedaro, tas nusideda.
Apaštalų darbų 5 : 28 – 29
28 „Mes jums drauste uždraudėme mokyti tuo vardu, o štai jūs užtvindėte Jeruzalę savo mokslu ir dar norite ant mūsų galvų užtraukti to žmogaus kraują“.
29 Petras ir apaštalai atsiliepė: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių.
1 Petro 2 : 13
13 Būkite klusnūs kiekvienai žmonių valdžiai dėl Viešpaties: tiek karaliui, kaip vyriausiajam,
Danieliaus 3 : 1 – 30
1 Karalius Nebukadnecaras padarė statulą iš aukso šešiasdešimt uolekčių aukščio, šešių uolekčių pločio ir pastatė ją Dūros lygumoje, Babilono srityje.
2 Tuomet karalius Nebukadnecaras įsakė, kad būtų pašaukti satrapai, seniūnai ir valdytojai, patarėjai, iždo saugotojai, teisėjai, tarnautojai ir visi sričių pareigūnai dalyvauti pašventinimo iškilmėse statulos, kurią karalius Nebukadnecaras buvo pastatęs.
3 Taigi satrapai, seniūnai ir valdytojai, patarėjai, iždo saugotojai, teisėjai, tarnautojai ir visi sričių pareigūnai susirinko į pašventinimo iškilmes statulos, kurią buvo pastatęs karalius Nebukadnecaras. Jiems stovint priešais statulą, kurią Nebukadnecaras buvo pastatęs,
4 šauklys garsiai paskelbė: „O tautos ir gentys visų kalbų! Jums įsakyta,
5 išgirdus garsą rago, trimito, lyros, citros, arfos, būgno ar bet kokio instrumento, parpulti ir pagarbinti aukso statulą, kurią pastatė karalius Nebukadnecaras.
6 O kas neparpuls ir nepagarbins, tas bus tuojau pat įmestas į krosnį, plieskiančią ugnimi“.
7 Todėl, išgirdusios rago, trimito, lyros, citros, arfos, būgno ar bet kokio muzikos instrumento garsą, visų kalbų tautos ir gentys parpuolė ir pagarbino Nebukadnecaro pastatytą aukso statulą.
8 Pasinaudodami proga, kai kurie chaldėjai atėjo ir apskundė judėjus.
9 Jie kreipėsi į karalių Nebukadnecarą ir tarė: „O karaliau! Gyvuok amžinai!
10 Karaliau, tu išleidai įsaką, kad kiekvienas žmogus, išgirdęs rago, trimito, lyros, citros, arfos, būgno ar bet kokio muzikos instrumento garsą, turi parpulti ir pagarbinti aukso statulą,
11 o kas neparpuls ir nepagarbins, tas bus įmestas į krosnį, plieskiančią ugnimi.
12 Yra judėjų, kuriuos tu paskyrei valdyti Babilono sritį, — Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas. O karaliau, šie vyrai tavęs nepaiso! Tavo dievams jie netarnauja ir aukso statulos, kurią tu pastatei, negarbina“.
13 Tuomet Nebukadnecaras, įtūžęs iš pykčio, įsakė atvesti Šadrachą, Mešachą ir Abed Negą. Jie buvo tuojau pat atvesti pas karalių.
14 Nebukadnecaras paklausė jų: „Ar tai tiesa, Šadrachai, Mešachai ir Abed Negai, kad jūs netarnaujate mano dievams ir negarbinate aukso statulos, kurią aš pastačiau?
15 Taigi dabar, jei esate pasirengę, išgirdę rago, trimito, lyros, citros, arfos, būgno ar bet kokio muzikos instrumento garsą, turite parpulti ir pagarbinti mano padarytą statulą. Bet jei nepagarbinsite, būsite tuojau pat įmesti į krosnį, plieskiančią ugnimi. Koks dievas gali išgelbėti jus iš mano rankų?“
16 Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas atsakė karaliui: „O Nebukadnecarai, mums nėra reikalo ką nors tau atsakyti.
17 Jei mūsų Dievas, kuriam tarnaujame, gali mus išgelbėti iš ugnimi plieskiančios krosnies ir tavo rankos, karaliau, teišgelbsti.
18 Bet jeigu ne, karaliau, tebūna tau žinoma, kad mes tavo dievams netarnausime ir aukso statulos, kurią tu pastatei, negarbinsime“.
19 Nebukadnecaras taip įtūžo ant Šadracho, Mešacho bei Abed Nego, kad pyktis net iškreipė veidą, ir liepė pakurti krosnį septynis kartus smarkiau negu paprastai buvo kūrenama.
20 O keliems savo kariuomenės galiūnams jis liepė surišti Šadrachą, Mešachą ir Abed Negą ir įmesti į ugnimi plieskiančią krosnį.
21 Taigi šie vyrai buvo surišti kaip buvo apsirengę, su skraistėmis, kelnėmis, kepurėmis bei kitais drabužiais, ir įmesti į ugnimi plieskiančią krosnį.
22 Kadangi karaliaus įsakymas buvo skubus ir krosnis buvo taip labai prikūrenta, nuo liepsnos liežuvių žuvo vyrai, nešusieji Šadrachą, Mešachą ir Abed Negą.
23 O tie trys vyrai — Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas nukrito surišti į ugnimi plieskiančią krosnį[2].
24 Karalius Nebukadnecaras buvo nustebintas. Jis skubiai pakilo ir kreipėsi į savo patarėjus, klausdamas: „Argi ne tris vyrus įmetėme į ugnį surištus?“ Jie atsakė karaliui: „Tikrai taip, o karaliau!“ —
25 „Bet, — atkirto karalius, — aš matau keturis nesurištus vyrus vaikštant ugnies liepsnose. Jie visiškai nepaliesti! O tas ketvirtasis atrodo lyg dangiškoji būtybė!“
26 Tuomet Nebukadnecaras priėjo prie ugnimi plieskiančios krosnies durų ir tarė: „Šadrachai, Mešachai ir Abed Negai, aukščiausiojo Dievo tarnai, išeikite! Ateikite čia!“ Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas tuojau pat išėjo iš ugnies.
27 Satrapai, seniūnai, valdytojai ir karaliaus patarėjai apspito juos ir pamatė, kad ugnis neturėjo jokios galios tų vyrų kūnams: jų galvos plaukai nebuvo nusvilinti, jų skraistės nebuvo ugnies apdegintos, joks ugnies kvapas nesklido nuo jų.
28 Nebukadnecaras pareiškė: „Tebūna pašlovintas Šadracho, Mešacho ir Abed Nego Dievas! Jis atsiuntė savo angelą ir išgelbėjo savo tarnus, kurie juo pasitikėjo! Jie nepakluso karaliaus įsakui ir sutiko verčiau atiduoti savo kūnus, negu kokiam kitam dievui tarnauti ir jį garbinti, išskyrus jų pačių Dievą.
29 Todėl įsakau visų kalbų tautoms ir gentims: kas tik nepagarbiai kalbės apie Šadracho, Mešacho ir Abed Nego Dievą, tas bus sudraskytas į gabalėlius ir jo namai bus išgriauti, nes nėra jokio kito Dievo, kuris galėtų taip išgelbėti“.
30 Tada karalius paaukštino Šadrachą, Mešachą ir Abed Negą Babilono srityje.[3]
Romiečiams 13 : 7
7 Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį — mokestį, kam muitą — muitą, kam baimę — baimę, kam pagarbą — pagarbą.
Hebrajams 13 : 17
17 Klausykite savo vadovų ir būkite jiems atsidavę, nes jie budi jūsų sielų labui, būdami atsakingi už jas; tada jie tai darys su džiaugsmu, o ne dūsaudami, nes tai nebūtų jums naudinga.
Išėjimo 1 : 15 – 22
15 Egipto karalius kreipėsi į hebrajų pribuvėjas, kurių viena buvo vardu Šifra, o kita — Pūva,
16 sakydamas: „Kada tik būsite pribuvėjomis hebrajų moterims, žiūrėkite į gimdymo krėslą: jei gimsta berniukas, užmuškite jį, bet jei mergaitė, telieka gyva“.
17 Tačiau pribuvėjos bijojo Dievo ir nevykdė, ką Egipto karalius buvo joms įsakęs, palikdavo gyvus ir berniukus.
18 Tuomet Egipto karalius pasišaukė pribuvėjas ir klausė jų: „Kodėl taip padarėte ir palikote berniukus gyvus?“
19 Pribuvėjos atsakė faraonui: „Todėl, kad hebrajų moterys ne tokios kaip egiptietės: jos tvirtos. Jos pagimdo, pribuvėjai nespėjus ateiti!“
20 Užtat Dievas buvo geras pribuvėjoms. O tauta augo ir tapo labai stipri.
21 Kadangi pribuvėjos bijojo Dievo, jis davė ir joms gausias šeimas.
22 Tada faraonas įsakė visiems savo žmonėms: „Meskite į Nilą visus hebrajams gimusius berniukus, o mergaites palikite gyvas“.
Apaštalų darbų 4 : 18 – 20
18 Ir vėl juos pasišaukę, jie prisakė, kad šiukštu neskelbtų bei nemokytų Jėzaus vardu.
19 Tačiau Petras ir Jonas jiems atsakė: „Spręskite patys, ar teisu Dievo akivaizdoje jūsų klausyti labiau negu Dievo!
20 Juk mes negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję“.
Romiečiams 13 : 1
1 Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra, tos Dievo nustatytos.
Romiečiams 13 : 1 – 14
1 Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra, tos Dievo nustatytos.
2 Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui. Kurie priešinasi, užsitraukia teismą.
3 Juk vyresnybės bijoma ne gera darant, o pikta. Nori nesibijoti valdžios? Daryk gera, ir susilauksi iš jos pagyrimo.
4 Ji juk yra Dievo tarnaitė tavo labui. Bet jei darai bloga, bijok, nes ji ne veltui nešioja kalaviją. Ji — Dievo tarnaitė ir rūsti baudėja darantiems pikta.
5 Todėl reikia jos klausyti ne tik dėl grasos, bet ir dėl sąžinės.
6 Juk todėl ir mokesčius mokate, o anie yra Dievo tarnautojai, nuolat užsiimantys tais dalykais.
7 Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį — mokestį, kam muitą — muitą, kam baimę — baimę, kam pagarbą — pagarbą.
8 Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilę, nes kas myli kitą, tas įvykdo Įstatymą.
9 Juk įsakymai: Nesvetimauk, nežudyk, nevok, negeisk ir kiti gali būti sutraukti į tą vieną posakį: Mylėk savo artimą kaip save patį.
10 Meilė nedaro nieko pikta artimui. Taigi meilė — Įstatymo įvykdymas.
11 Supraskite, koks dabar laikas. Išmušė valanda jums pabusti iš miego. Dabar išganymas mums arčiau negu tuomet, kai įtikėjome.
12 Naktis nuslinko, diena prisiartino. Tad nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais!
13 Kaip dieną elkimės padoriai, saugodamiesi apsirijimo, girtavimo, palaidumo, neskaistumo, nesantaikos ir pavydo.
14 Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir nelepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių.
Apaštalų darbų 5 : 40 – 42
40 Pasišaukę apaštalus, nuplakdino juos, uždraudė kalbėti Jėzaus vardu ir paleido.
41 O tie ėjo iš tarybos džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką.
42 Jie nesiliovė kiekvieną dieną mokyti šventykloje bei namuose ir skelbti gerąją naujieną apie Mesiją — Jėzų.
Jono 19 : 11
11 Jėzus atsakė: „Tu neturėtum man jokios galios, jeigu tau nebūtų jos duota iš aukštybių. Todėl didesnė nuodėmė tam, kuris mane tau įdavė“.
Danieliaus 6 : 10 – 13
10 Tada karalius pasirašė draudžiamąjį raštą.
11 Nors Danielius ir žinojo, kad raštas pasirašytas, jis pareidavo į savo namus, kurių viršutiniame aukšte langai atsidarydavo į Jeruzalės pusę, puldavo ant kelių tris kartus per dieną, melsdavosi savo Dievui ir šlovindavo jį, kaip ir anksčiau.
12 Anie vyrai susimokę įsibrovė ir užklupo Danielių besimeldžiantį ir maldaujantį savo Dievo pasigailėjimo.
13 Tuojau pat jie nuėjo pas karalių ir kalbėjo apie jo uždraudimą: „O karaliau! Argi tu nepasirašei uždraudimo, pagal kurį kiekvienas, kuris per artimiausias trisdešimt dienų melstųsi kitam dievui ar žmogui, išskyrus tave, bus įmestas į liūtų duobę?“ Karalius atsakė: „Taip! Įsakas galioja. Pagal medų ir persų įstatymą jis negali būti atšauktas“.
Danieliaus 6 : 1 – 28
1 Darijus Medas gavo karalystę, būdamas maždaug šešiasdešimt dvejų metų.
2 Darijus panorėjo paskirti karalystei šimtą dvidešimt satrapų ir išskirstyti juos po visą karalystę.
3 Jie buvo atsakingi trim ministrams, o Danielius buvo vienas iš jų. Satrapai privalėjo jiems atsiskaityti, kad karaliui nebūtų jokios žalos.
4 Greitai Danielius pasižymėjo tarp kitų ministrų ir satrapų, nes buvo apdovanotas nepaprasta dvasia. Karalius ketino paskirti jį valdyti visą karalystę.
5 O ministrai ir satrapai pradėjo ieškoti progos ką nors prikišti Danieliui dėl karalystės reikalų. Tačiau jie negalėjo rasti jokios priežasties skundui ar priekaištui, nes jis buvo ištikimas, ir nebuvo įmanoma jam prikišti jokio apsileidimo, jokio nusikaltimo.
6 Tuomet tie vyrai pasakė: „Nerasime jokio pagrindo apskųsti Danielių, nebent rastume ką nors, kas susiję su jo Dievo Įstatymu“.
7 Todėl anie ministrai ir satrapai susimokė, atėjo pas karalių ir kreipėsi į jį: „Karaliau Darijau, gyvuok amžinai!
8 Visi karalystės ministrai, seniūnai ir satrapai, patarėjai ir valdytojai sutarė, jog turėtų būti paskelbtas ir griežtai vykdomas toks karaliaus įsakas: jeigu kas per artimiausias trisdešimt dienų melstųsi kokiam nors dievui ar žmogui, išskyrus tave, karaliau, tai būtų įmestas į liūtų duobę.
9 Taigi, o karaliau, paskelbk uždraudimą ir pasirašyk raštą, nepakeičiamą ir neatšaukiamą pagal medų ir persų įstatymą“.
10 Tada karalius pasirašė draudžiamąjį raštą.
11 Nors Danielius ir žinojo, kad raštas pasirašytas, jis pareidavo į savo namus, kurių viršutiniame aukšte langai atsidarydavo į Jeruzalės pusę, puldavo ant kelių tris kartus per dieną, melsdavosi savo Dievui ir šlovindavo jį, kaip ir anksčiau.
12 Anie vyrai susimokę įsibrovė ir užklupo Danielių besimeldžiantį ir maldaujantį savo Dievo pasigailėjimo.
13 Tuojau pat jie nuėjo pas karalių ir kalbėjo apie jo uždraudimą: „O karaliau! Argi tu nepasirašei uždraudimo, pagal kurį kiekvienas, kuris per artimiausias trisdešimt dienų melstųsi kitam dievui ar žmogui, išskyrus tave, bus įmestas į liūtų duobę?“ Karalius atsakė: „Taip! Įsakas galioja. Pagal medų ir persų įstatymą jis negali būti atšauktas“.
14 Į tai atsakydami, jie tarė karaliui: „Danielius, vienas iš Judo tremtinių, karaliau, nepaiso nei tavęs, nei draudimo, kurį tu pasirašei, bet meldžiasi tris kartus per dieną“.
15 Tai išgirdęs, karalius buvo smarkiai sujaudintas. Jis buvo pasiryžęs apsaugoti Danielių ir iki pat saulės nusileidimo darė visa, kad jį išgelbėtų.
16 Bet anie vyrai susimokę atėjo pas karalių ir sakė jam: „O karaliau, žinok, kad pagal medų ir persų įstatymą joks karaliaus paskelbtas draudimas ar įsakas negali būti pakeistas“.
17 Tuomet karaliaus įsakymu Danielius buvo atvestas ir įmestas į liūtų duobę. Karalius tarė Danieliui: „Dievas, kuriam tu taip ištikimai tarnauji, teišgelbsti tave!“
18 Atitempus akmenį, jis buvo užristas ant duobės angos, ir karalius užantspaudavo jį savo žiedu ir savo didžiūnų žiedais, kad nė kiek nebūtų pakeistas Danieliaus likimas.
19 Tada karalius sugrįžo į savo rūmus ir naktį praleido pasninkaudamas, atsisakęs pramogų ir negalėdamas užmigti.
20 Pradėjus aušti, karalius atsikėlė ir nuskubėjo prie liūtų duobės.
21 Prisiartinęs prie duobės, jis verksmingu balsu sušuko Danieliui: „O Danieliau, gyvojo Dievo tarne, ar įstengė išgelbėti tave nuo liūtų Dievas, kuriam tu ištikimai tarnauji?“
22 Danielius atsiliepė: „O karaliau, gyvuok amžinai!
23 Mano Dievas atsiuntė savo angelą, ir šis užčiaupė liūtų nasrus, kad jie man nepakenktų, nes aš buvau jo akivaizdoje rastas nekaltas. Netgi tau, o karaliau, aš nenusikaltau“.
24 Karalius tuo nepaprastai džiaugėsi ir įsakė, kad Danielius būtų iškeltas iš duobės. Danielius buvo iškeltas iš duobės, gyvas ir sveikas, nes jis pasitikėjo savo Dievu.
25 Karalius įsakė, kad būtų atvesti tie vyrai, kurie apšmeižė Danielių, ir įmesti į liūtų duobę jie, jų vaikai ir žmonos. Jiems net nepasiekus duobės dugno, liūtai griebė juos ir sutriuškino visus jų kaulus.
26 Tuomet karalius Darijus parašė visų kalbų tautoms ir gentims, gyvenančioms visoje žemėje: „Teklesti jūsų gerovė!
27 Šiuo raštu įsakau, kad visoje mano karališkoje valdoje žmonės drebėtų iš baimės Danieliaus Dievo akivaizdoje, nes jis yra gyvasis Dievas, jis yra amžinas. Jo karalystė niekada nebus sunaikinta ir jo valdžia yra amžina.
28 Jis apsaugo ir išgelbsti, daro ženklus ir nuostabius darbus danguje ir žemėje; jis išgelbėjo Danielių iš liūtų letenų“.
Danieliaus 3 : 15 – 18
15 Taigi dabar, jei esate pasirengę, išgirdę rago, trimito, lyros, citros, arfos, būgno ar bet kokio muzikos instrumento garsą, turite parpulti ir pagarbinti mano padarytą statulą. Bet jei nepagarbinsite, būsite tuojau pat įmesti į krosnį, plieskiančią ugnimi. Koks dievas gali išgelbėti jus iš mano rankų?“
16 Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas atsakė karaliui: „O Nebukadnecarai, mums nėra reikalo ką nors tau atsakyti.
17 Jei mūsų Dievas, kuriam tarnaujame, gali mus išgelbėti iš ugnimi plieskiančios krosnies ir tavo rankos, karaliau, teišgelbsti.
18 Bet jeigu ne, karaliau, tebūna tau žinoma, kad mes tavo dievams netarnausime ir aukso statulos, kurią tu pastatei, negarbinsime“.
Apaštalų darbų 4 : 1 – 37
1 Jiems dar kalbant miniai, atėjo kunigų, šventyklos apsaugos viršininkas ir sadukiejų.
2 Jie labai pyko, kodėl apaštalai moko žmones ir skelbia mirusiųjų prisikėlimą Jėzaus pavyzdžiu.
3 Todėl jie suėmė juos ir įkalino iki kitos dienos, nes jau buvo vakaras.
4 Vis dėlto daug žmonių, išgirdusių žodį, įtikėjo, ir tikinčiųjų padaugėjo maždaug iki penkių tūkstančių.
5 Kitą dieną Jeruzalėje susirinko tautos vadovai, seniūnai ir Rašto aiškintojai,
6 taip pat vyriausiasis kunigas Anas, Kajafas, Jonas, Aleksandras ir kiti vyriausiojo kunigo giminės.
7 Pasistatę apaštalus viduryje, jie paklausė: „Kokia galia ar kieno vardu jūs tai padarėte?“
8 Tada Petras, Šventosios Dvasios įkvėptas, jiems atsakė: „Tautos vadovai ir seniūnai!
9 Jeigu dėl gero darbo ligoniui šiandien mus tardote, kaip jis buvo išgydytas,
10 tai tebūnie jums visiems ir visai Izraelio tautai žinoma: vardu Jėzaus Kristaus Nazariečio, kurį jūs nukryžiavote ir kurį Dievas prikėlė iš numirusių! Tik jo vardu šis vyras jūsų akivaizdoje stovi sveikas.
11 Jėzus yra akmuo, kurį jūs, statytojai, atmetėte ir kuris tapo kertiniu akmeniu.
12 Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“.
13 Matydami Petrą ir Joną drąsiai kalbant ir patyrę, kad tai paprasti, nemokyti žmonės, jie labai stebėjosi; jie atpažino juos buvus kartu su Jėzumi, bet,
14 žiūrėdami į stovintį su apaštalais išgydytąjį, neturėjo ką sakyti priešais.
15 Tuomet liepė jiems pasišalinti iš teismo tarybos, o patys ėmė tartis:
16 „Ką daryti su šitais žmonėmis? Juk visiems Jeruzalės gyventojams aiškiai žinomas jų padarytas stebuklas, ir mes to negalime nuneigti.
17 Bet kad dalykas neišplistų žmonėse, griežtai uždrauskime, kad jie niekam nekalbėtų tuo vardu“.
18 Ir vėl juos pasišaukę, jie prisakė, kad šiukštu neskelbtų bei nemokytų Jėzaus vardu.
19 Tačiau Petras ir Jonas jiems atsakė: „Spręskite patys, ar teisu Dievo akivaizdoje jūsų klausyti labiau negu Dievo!
20 Juk mes negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję“.
21 Prigrasinę jie paleido juos, nes nerado už ką bausti. Be to, jie bijojo žmonių, nes visi garbino Dievą už įvykusį stebuklą.
22 Žmogui, kuris taip stebuklingai išgijo, buvo keturiasdešimt metų su viršum.
23 Paleisti jie atėjo pas saviškius ir išpasakojo, ką jiems buvo sakę aukštieji kunigai ir seniūnai.
24 Išklausę visi vieningai pakėlė į Dievą balsus ir taip meldėsi: „Valdove, tu sutvėrei dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra.
25 Tu esi taręs per Šventąją Dvasią mūsų tėvo, savo tarno Dovydo lūpomis: Kodėl niršta pagonys, kam veltui tautos sąmokslus rengia?
26 Žemės karaliai sukilo, valdovai susibūrė draugėn prieš Viešpatį ir jo Mesiją.
27 Taip, šitame mieste iš tiesų susibūrė Erodas, Poncijus Pilotas su pagonimis ir Izraelio gentimis prieš tavo šventąjį tarną Jėzų, kurį tu patepei,
28 kad įvykdytų, ką tavo galia[4] ir valia buvo iš anksto nusprendusi.
29 O dabar, Viešpatie, atkreipk akis į jų grasinimus ir suteik saviesiems tarnams drąsos atvirai skelbti tavo žodį.
30 Ištiesk savo ranką, kad tavo šventojo tarno Jėzaus vardu būtų išgydoma ir daromi ženklai bei stebuklai“.
31 Jiems pasimeldus, sudrebėjo susirinkimo vieta, visi prisipildė Šventosios Dvasios ir ėmė drąsiai skelbti Dievo žodį.
32 Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, nes jiems visa buvo bendra.
33 Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa.
34 Tarp jų nebuvo vargšų. Kurie turėjo žemės sklypus ar namus, parduodavo juos, gautus pinigus
35 sudėdavo prie apaštalų kojų, ir kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo.
36 Juozapas, apaštalų pramintas Barnabu (tai reiškia „Paguodos sūnus“), buvo levitas, kilęs iš Kipro.
37 Jis turėjo žemės sklypą. Tą pardavęs, atnešė pinigus ir padėjo apaštalams po kojų.
Titui 3 : 1
1 Primink jiems, kad lenktųsi ir būtų klusnūs valdovams bei vyresnybei, kad būtų pasiryžę kiekvienam geram darbui,
Leave a Reply