Tai yra Biblijos eilutės, apie kurias kalbama nimrodas
Pradžios 10 : 9
9 VIEŠPATIES malone jis buvo galingas medžiotojas, todėl sakoma: „Kaip Nimrodas VIEŠPATIES malone galingas medžiotojas“.
Pradžios 10 : 8 – 10
8 Kušui gimė Nimrodas, pirmasis galiūnas žemėje.
9 VIEŠPATIES malone jis buvo galingas medžiotojas, todėl sakoma: „Kaip Nimrodas VIEŠPATIES malone galingas medžiotojas“.
10 Jo karalystės pradžia buvo Babelis, Erechas ir Akadas — miestai Šinaro krašte.
1 Metraščių 1 : 10
10 Kušui gimė Nimrodas. Jis buvo pirmasis galiūnas žemėje.
Apreiškimo Jonui 18 : 1 – 24
1 Paskui aš išvydau kitą angelą, nužengiantį iš dangaus ir turintį didžią galybę. Žemė nušvito nuo jo skaistumo.
2 O jis šaukė skambiu balsu: „Krito, krito didžioji Babelė! Ji pavirto demonų buveine, visų netyrųjų dvasių pastoge, visokių nešvarių ir nekenčiamų paukščių landyne.
3 Mat jos ištvirkimo vynu nusigėrė visos tautos; žemės karaliai su ja ištvirkavo, o žemės pirkliai pralobo iš nežabotos jos prabangos“.
4 Ir išgirdau iš dangaus kitą balsą, skelbiantį: „Išeik iš Babelės, mano tauta, kad nedalyvautum jos nuodėmėse ir nepatirtum jos negandų!
5 Mat jos nuodėmės pasiekė dangų, ir Dievas prisiminė jos piktenybes.
6 Atmokėkite jai, kaip ji jums mokėjo, ir atiduokite dvigubai pagal jos darbus. Dvigubai sumaišykite taurę, kurią jums ji maišė.
7 Kiek ji puikavo ir lėbavo, tiek jai paruoškite kentėjimų ir nuliūdimo, nes ji savo širdyje kalba: ‘Aš sėdžiu kaip karalienė, nesu našlė ir liūdesio nematysiu’.
8 Todėl vieną dieną ją apniks negandos — mirtis, gedulas, badas, ir ji bus sudeginta ugnimi, nes galingas Viešpats Dievas, kuris nuteisė ją“.
9 Babelės verks ir raudos žemės karaliai, kurie buvo su ja ištvirkavę bei lėbavę, kai pamatys jos gaisro dūmus.
10 Jie stovi iš tolo ir, jos kentėjimų išgąsdinti, aimanuoja: „Vargas, vargas, didysis mieste! Babele, galingasis mieste, per valandą įvyko tavo teismas!“
11 Ir žemės pirkliai verkia ir gedi jos, nes niekas jau nebepirks jų atplukdytų prekių:
12 aukso, sidabro, brangakmenių, perlų, švelnios drobės, purpuro, raudono audinio, jokios kvapios medienos, jokių dramblio kaulo dirbinių, jokių brangmedžio rakandų nei vario, geležies, marmuro,
13 cinamono, amomo[12], kvepalų, miros, smilkalų, vyno, aliejaus, smulkiųjų miltų, kviečių, galvijų, avių, arklių, vežėčių, vergų ir žmonių sielų.
14 „Vaisiai, kurių taip geidė tavo siela, nutolo nuo tavęs; visoks puošnumas ir spindesys tau pražuvo, ir niekas jų nesuieškos“.
15 Tų daiktų pirkliai, iš jos pralobę, stovės iš tolo, išsigandę jos kentėjimų, verks ir gedės:
16 „Vargas, vargas didžiajam miestui, vilkėjusiam ploniausia drobe, purpuru, raudonu drabužiu, išsipuošusiam auksu, brangakmeniais ir perlais.
17 Per vieną valandą niekais virto šitokie lobiai!“ Visi laivų vairininkai, visi pakrančių laivininkai, visi jūreiviai ir visi, kurie jūroje darbuojasi, iš tolo sustoję ir
18 stebėdami gaisro dūmus šaukė: „Kas galėtų lygintis su didžiuoju miestu?!“
19 Jie bėrėsi žemes ant galvos, verkė, gedėjo ir aimanavo: „Vargas, vargas didžiajam miestui, iš kurio prabangos pralobo, kurie jūroje turėjo laivų! Per vieną valandą jis tyrlaukiais virto!“
20 Džiūgauk dėl jo, dangau, ir jūs, šventieji, apaštalai bei pranašai, nes Dievas išsprendė jūsų skundą prieš šitą miestą!
21 Tuomet vienas galingas angelas iškėlė akmenį tarsi didelį girnakmenį ir sviedė jį į jūrą, sakydamas: „Tokiu smarkumu bus nublokštas didysis Babelės miestas, ir jo nebebus galima rasti.
22 Niekas daugiau nebegirdės tavyje arfininkų, giesmininkų, vamzdininkų, trimitininkų balsų. Niekas neberas tavyje jokių meno kūrėjų, ir nebebus girdėti tavyje malūno dūzgimo.
23 Tavyje nebešvies žiburio spindulys, niekas nebegirdės jaunikio ir nuotakos balso, nes tavo pirkliai buvo tapę žemės didžiūnais, nes tavo burtais buvo suvedžiotos visos tautos
24 ir tavyje rastas sutekėjęs pranašų ir šventųjų, ir visų žemėje nužudytųjų kraujas“.
Pradžios 10 : 10
10 Jo karalystės pradžia buvo Babelis, Erechas ir Akadas — miestai Šinaro krašte.
Pradžios 10 : 11
11 Iš to krašto jis išėjo į Asiriją, ten pastatė Ninevę, Rehobot Irą, Kelachą
Jeremijo 10 : 2 – 5
2 Taip kalba VIEŠPATS: „Nemėgdžiokite tautų elgesio, nenuogąstaukite dėl ženklų dangaus skliaute, nors dėl jų tautos ir nuogąstauja.
3 Ką tautos tiki, tai gryna apgaulė, nes stabas — tik rąstigalis iš miško medžio, išskobtas meistro skaptuku,
4 papuoštas auksu ar sidabru, prikaltas plaktuku ir vinimis, kad nenugriūtų.
5 It paukščių baidyklės melionų darže, jie negali kalbėti. Juos reikia nešioti, nes patys jie nepaeina. Nebijokite jų, nes jie negali nei žalos padaryti, nei naudos atnešti“.
Pradžios 10 : 1 – 32
1 Štai palikuonys Nojaus sūnų — Semo, Chamo ir Jafeto; vaikai jiems gimė po tvano.
2 Jafeto palikuonys: Gomeras, Magogas, Madajas, Javanas, Tubalas, Mešechas ir Tyras.
3 Gomero palikuonys: Aškenazas, Rifatas ir Togarma.
4 Javano palikuonys: Eliša, Taršišas, Kitimai ir Rodanimas.
5 Iš jų pasklido salų tautos savo kraštuose su savo kalba pagal kiltis ir tautas.
6 Chamo palikuonys: Kušas, Egiptas, Putas ir Kanaanas.
7 Kušo palikuonys: Seba, Havila, Sabta, Rama ir Sabtecha. Ramos palikuonys: Šeba ir Dedanas.
8 Kušui gimė Nimrodas, pirmasis galiūnas žemėje.
9 VIEŠPATIES malone jis buvo galingas medžiotojas, todėl sakoma: „Kaip Nimrodas VIEŠPATIES malone galingas medžiotojas“.
10 Jo karalystės pradžia buvo Babelis, Erechas ir Akadas — miestai Šinaro krašte.
11 Iš to krašto jis išėjo į Asiriją, ten pastatė Ninevę, Rehobot Irą, Kelachą
12 bei Reseną tarp Ninevės ir Kelacho. Pastarasis miestas buvo sostinė.
13 Egiptui gimė ludai, anamimai, lehabiečiai, naftoachai,
14 patrosiečiai, kasluhai ir kaftoriečiai. Iš pastarųjų kilo filistinai.
15 Kanaanui gimė pirmagimis Sidonas ir Hetas,
16 taip pat jebusiečiai, amoritai, girgašai,
17 hivai, arkai, sinai,
18 arvadiečiai, cemarai ir hamatiečiai. Po to kanaaniečių kiltys pasklido.
19 Kanaaniečių žemė nuo Sidono driekėsi Geraro kryptimi iki pat Gazos, o Sodomos, Gomoros, Admos ir Ceboimų kryptimi — iki pat Lešos.
20 Tokie tat Chamo palikuonys pagal jų kiltis ir kalbas, kraštus ir tautas.
21 Taip pat ir Semui, visų Ebero vaikų protėviui ir vyresniam Jafeto broliui, gimė vaikų.
22 Semo palikuonys: Elamas, Asūras, Arpachšadas, Ludas ir Aramas.
23 Aramo palikuonys: Ucas, Hulas, Geteras ir Mašas.
24 Arpachšadui gimė Šelachas, o Šelachui — Eberas.
25 Eberui gimė du sūnūs: pirmasis buvo vardu Pelegas, nes jo dienomis buvo padalyta žemė[9], o jo brolis — Joktanas.
26 Joktanui gimė Almodadas, Šelefas, Hacarmavetas, Jerachas,
27 Hadoramas, Uzalas, Dikla,
28 Obalas, Abimaelis, Šeba,
29 Ofyras, Havila ir Jobabas. Tai vis Joktano palikuonys.
30 Jų gyvenvietės driekėsi nuo Mešos iki pat Sefaro, iki kalnų krašto rytuose.
31 Tokie tat Semo palikuonys pagal jų kiltis ir kalbas, kraštus ir tautas.
32 Tokios tat Nojaus sūnų kiltys pagal jų šeimas ir tautas. Po tvano iš jų pasklido tautos žemėje.
Pradžios 11 : 1 – 32
1 Visa žemė turėjo vieną kalbą ir tuos pačius žodžius.
2 Atsikėlę iš rytų žmonės rado slėnį Šinaro krašte ir ten įsikūrė.
3 Vieni kitiems jie sakė: „Eime, pasidirbkime plytų ir jas išdekime“. Vietoj akmens jie naudojo plytas, o vietoj kalkių — bitumą.
4 „Eime, — sakė jie, — pasistatykime miestą ir bokštą su dangų siekiančia viršūne ir pasidarykime sau vardą, kad nebūtume išblaškyti po visą žemės paviršių“.
5 O VIEŠPATS nužengė pamatyti miesto ir bokšto, kurį mirtingieji buvo pastatę.
6 Ir tarė VIEŠPATS: „Žiūrėk! Jie yra viena tauta ir visi kalba ta pačia kalba. Tai tik jų sumanymų pradžia! Ką tik užsimos daryti, nieko nebus jiems negalimo!
7 Eime, nuženkime ir sumaišykime jų kalbą, kad nebesuprastų, ką sako vienas kitam“.
8 Taip tat VIEŠPATS išsklaidė juos iš ten po visą žemės paviršių, ir jie metė statę miestą.
9 Tada jis buvo pavadintas Babeliu[10], nes VIEŠPATS ten sumaišė visos žemės kalbą ir iš ten išsklaidė juos po visą žemės paviršių.
10 Štai Semo palikuonys. Semas buvo šimtametis, kai po dvejų metų po tvano jam gimė Arpachšadas.
11 Arpachšadui gimus, Semas gyveno penkis šimtus metų ir turėjo kitų sūnų bei dukterų.
12 Arpachšadas buvo trisdešimt penkerių metų, kai jam gimė Šelachas.
13 Šelachui gimus, Arpachšadas gyveno keturis šimtus trejus metus ir turėjo kitų sūnų bei dukterų.
14 Šelachas buvo trisdešimtmetis, kai jam gimė Eberas.
15 Eberui gimus, Šelachas gyveno keturis šimtus trejus metus ir turėjo kitų sūnų bei dukterų.
16 Eberas buvo trisdešimt ketverių metų, kai jam gimė Pelegas.
17 Pelegui gimus, Eberas gyveno keturis šimtus trisdešimt metų ir turėjo kitų sūnų bei dukterų.
18 Pelegas buvo trisdešimtmetis, kai jam gimė Reuvas.
19 Reuvui gimus, Pelegas gyveno du šimtus devynerius metus ir turėjo kitų sūnų bei dukterų.
20 Reuvas buvo trisdešimt dvejų metų, kai jam gimė Serugas.
21 Serugui gimus, Reuvas gyveno du šimtus septynerius metus ir turėjo kitų sūnų bei dukterų.
22 Serugas buvo trisdešimtmetis, kai jam gimė Nahoras.
23 Nahorui gimus, Serugas gyveno du šimtus metų ir turėjo kitų sūnų bei dukterų.
24 Nahoras buvo dvidešimt devynerių metų, kai jam gimė Terachas.
25 Terachui gimus, Nahoras gyveno šimtą devyniolika metų ir turėjo kitų sūnų bei dukterų.
26 Terachas buvo septyniasdešimtmetis, kai jam gimė Abromas, Nahoras ir Haranas.
27 Štai Teracho palikuonys. Terachui gimė Abromas, Nahoras ir Haranas. O Haranui gimė Lotas.
28 Haranas mirė gimtajame krašte — chaldėjų Ūre anksčiau už savo tėvą Terachą.
29 Abromas ir Nahoras vedė. Abromo žmona buvo Saraja, o Nahoro — Milka, Milkos ir Iskos tėvo Harano duktė.
30 Saraja buvo nevaisinga ir neturėjo vaikų.
31 Terachas pasiėmė sūnų Abromą, vaikaitį Lotą, Harano sūnų, savo marčią Sarają, Abromo žmoną, ir išėjo su jais iš chaldėjų Ūro į Kanaano kraštą. Atėję į Haraną, jie ten apsigyveno.
32 Terachas gyveno du šimtus penkerius metus. Terachas mirė Harane.
Pradžios 10 : 6 – 20
6 Chamo palikuonys: Kušas, Egiptas, Putas ir Kanaanas.
7 Kušo palikuonys: Seba, Havila, Sabta, Rama ir Sabtecha. Ramos palikuonys: Šeba ir Dedanas.
8 Kušui gimė Nimrodas, pirmasis galiūnas žemėje.
9 VIEŠPATIES malone jis buvo galingas medžiotojas, todėl sakoma: „Kaip Nimrodas VIEŠPATIES malone galingas medžiotojas“.
10 Jo karalystės pradžia buvo Babelis, Erechas ir Akadas — miestai Šinaro krašte.
11 Iš to krašto jis išėjo į Asiriją, ten pastatė Ninevę, Rehobot Irą, Kelachą
12 bei Reseną tarp Ninevės ir Kelacho. Pastarasis miestas buvo sostinė.
13 Egiptui gimė ludai, anamimai, lehabiečiai, naftoachai,
14 patrosiečiai, kasluhai ir kaftoriečiai. Iš pastarųjų kilo filistinai.
15 Kanaanui gimė pirmagimis Sidonas ir Hetas,
16 taip pat jebusiečiai, amoritai, girgašai,
17 hivai, arkai, sinai,
18 arvadiečiai, cemarai ir hamatiečiai. Po to kanaaniečių kiltys pasklido.
19 Kanaaniečių žemė nuo Sidono driekėsi Geraro kryptimi iki pat Gazos, o Sodomos, Gomoros, Admos ir Ceboimų kryptimi — iki pat Lešos.
20 Tokie tat Chamo palikuonys pagal jų kiltis ir kalbas, kraštus ir tautas.
Kolosiečiams 1 : 1 – 29
1 Paulius, Dievo valia Kristaus Jėzaus apaštalas, ir brolis Timotiejus, —
2 šventiesiems ir ištikimiesiems broliams Kristuje, gyvenantiems Kolosuose: malonė ir ramybė jums nuo Dievo, mūsų Tėvo!
3 Nuolat melsdamiesi už jus, mes dėkojame Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui,
4 nes girdime, kad jūs tikite Kristų Jėzų ir mylite visus šventuosius
5 dėlei vilties, kuri jums atidėta danguje. Apie tą viltį esate girdėję Evangelijos tiesos žodyje,
6 kuris pasiekė jus ir panašiai kaip visame pasaulyje, taip ir pas jus neša vaisių ir auga nuo tos dienos, kada išgirdote ir teisingai pažinote Dievo malonę.
7 Jus to išmokė mūsų mylimasis bendradarbis Epafras, kuris mane pavaduoja kaip ištikimas Kristaus tarnas.
8 Jis ir davė žinią mums apie Dvasios įkvėptą jūsų meilę.
9 Todėl ir mes nuo tos dienos, kada tai išgirdome, nesiliaujame už jus meldę ir prašę, kad būtumėte pilni Dievo valios pažinimo su visa išmintimi ir dvasiniu supratimu,
10 kad elgtumėtės, kaip verta Viešpaties, ir jam tobulai patiktumėte, nešdami visokių gerų darbų vaisių ir augdami Dievo pažinimu,
11 kad, visokeriopai sustiprinti jo šlovės galia, pilni ištvermės ir kantrybės, su džiaugsmu
12 dėkotumėte Tėvui, kuris padarė mus tinkamus paveldėti šventųjų dalį šviesoje,
13 kuris išgelbėjo mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į savo mylimojo Sūnaus karalystę;
14 jame mes turime atpirkimą, nuodėmių atleidimą.
15 Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos Kūrinijos pirmagimis,
16 nes jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios. Visa sukurta per jį ir jam,
17 jis yra pirma visų daiktų, ir visa juo laikosi.
18 Ir jis yra Kūno — Bažnyčios galva. Jis — pradžia, mirusiųjų pirmagimis, kad visame kame turėtų pirmenybę,
19 nes Dievas panorėjo jame apgyvendinti visą pilnatvę
20 ir, darydamas jo kryžiaus krauju taiką, per jį sutaikyti su savimi visa, kas yra žemėje ir danguje.
21 Taip pat ir jus, kurie kadaise buvote svetimi ir priešiški piktais darbais,
22 Dievas dabar sutaikė jo žemiškojo kūno mirtimi, kad pasirodytumėte jo akyse šventi, tyri ir nekalti.
23 Tik ištverkite tikėjime įsitvirtinę bei įsišakniję ir nesiduokite atitraukiami nuo vilties Evangelijos, kurią išgirdote, kuri paskelbta visai Kūrinijai po dangumi ir kurios tarnas aš, Paulius, esu.
24 Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia.
25 Aš tapau jos tarnu Dievo man duotu paskyrimu, kad jums iki galo atskleisčiau Dievo žodį,
26 tą slėpinį, kuris buvo paslėptas amžiams ir kartoms, o dabar apreikštas Dievo šventiesiems.
27 Jiems Dievas panorėjo paskelbti, kokie dideli šio slėpinio garbės turtai skirti pagonims, būtent Kristus jumyse — garbės viltis.
28 Mes jį skelbiame, įspėdami kiekvieną žmogų ir pamokydami kiekvieną žmogų su visokeriopa išmintimi, kad kiekvieną žmogų padarytume tobulą Kristuje.
29 To dėlei ir vargstu, grumdamasis jo suteikta jėga, galingai veikiančia manyje.
Apaštalų darbų 17 : 26
26 Iš vienos šaknies jis išvedė visą žmonių giminę, kuri gyvena visoje žemėje. Tai jis nustatė aprėžtus laikus ir apsigyvenimo ribas,
Apreiškimo Jonui 18 : 19
19 Jie bėrėsi žemes ant galvos, verkė, gedėjo ir aimanavo: „Vargas, vargas didžiajam miestui, iš kurio prabangos pralobo, kurie jūroje turėjo laivų! Per vieną valandą jis tyrlaukiais virto!“
Jeremijo 50 : 1 – 46
1 VIEŠPATIES žodis Babilonui, chaldėjų kraštui, per pranašą Jeremiją.
2 „Praneškite ir paskelbkite tautoms, iškelkite ženklą, paskelbkite! Neslėpkite, bet sakykite: ‘Babilonas paimtas, Belis sugėdintas, Merodachas sudaužytas, Babilono dievų statulos sugėdintos, sudaužyti jo stabai’.
3 Mat iš šiaurės prieš jį atžygiavo tauta[28], kuri pavers jo kraštą tyrais. Niekas jame nebegyvens, žmonės ir gyvuliai išlakstys.
4 Tomis dienomis ir tuo metu, — tai VIEŠPATIES žodis, — Izraelio tauta drauge su Judo tauta ateis ir verkdami eis ieškoti VIEŠPATIES, savo Dievo.
5 Jie klaus kelio į Sioną, gręš savo veidus ten link. Jie ateis ir glausis prie VIEŠPATIES amžinąja Sandora, kuri niekada nebus užmiršta.
6 Mano tauta buvo paklydusios avys; jų piemenys juos paklaidino, išgindami į kalnus klajoti. Klajodami nuo kalno prie kalvos jie užmiršo savo avidę.
7 Rijo juos visi, kas tik sutiko, o jų priešai sakė: ‘Mes nenusikalstame; jie nusidėjo VIEŠPAČIUI, teisumo buveinei, VIEŠPAČIUI, savo tėvų vilčiai’.
8 Bėkite iš Babilono, traukitės iš chaldėjų krašto, būkite kaip ožiai kaimenės priekyje!
9 Štai sukelsiu ir atvesiu prieš Babiloną būrį galingų tautų iš šiaurės krašto. Jos išsirikiuos mūšiui, ir jis bus paimtas. Jų strėlės kaip įgudusio galiūno, kuris niekada negrįžta tuščiomis rankomis.
10 Chaldėja virs grobiu, ir visi jos grobėjai bus sotūs, — tai VIEŠPATIES žodis. —
11 Nors jūs džiaugiatės, nors jūs džiūgaujate, mano paveldo grobikai, nors jūs laigote kaip veršiai pievoje ir žvengiate kaip eržilai,
12 jūsų motina bus labai sugėdinta, jus pagimdžiusioji raudonuos iš gėdos. Tikėk manimi! Ji bus paskutinė tarp tautų, išdžiūvusi ir nevaisinga dykuma!
13 Dėl VIEŠPATIES pykčio Babilonas taps negyvenamas ir visas virs tyrais. Kas tik eis pro Babiloną, tas baisėsis, neteks žado, pamatęs jo žaizdas.
14 Rikiuokitės aplink Babiloną mūšiui, lankininkai, leiskite į jį strėles, netaupykite, nes jis nusidėjo VIEŠPAČIUI.
15 Iš visų pusių rėkite kovos šūkius! Jis pasidavė, krito jo pylimai, nugriauti jo sienų mūrai! Juk tai VIEŠPATIES kerštas: keršykite jam, darykite, kaip jis jums darė!
16 Atimkite iš Babilono sėjėją ir laikantį pjautuvą pjūties metu! Bijodami niokojančio kalavijo visi grįš pas savo tautas, ir kiekvienas bėgs į savo kraštą.
17 Izraelis — išblaškyta kaimenė, vaikoma liūtų. Pirma jį rijo Asirijos karalius, galop Babilono karalius Nebukadnecaras graužė jo kaulus.
18 Todėl, — taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, — tikėk manimi! Nubausiu Babilono karalių ir jo kraštą, kaip nubaudžiau Asirijos karalių.
19 Bet Izraelį sugrąžinsiu į jo ganyklą; jis ganysis ant Karmelio ir Bašane, numalšins savo alkį Efraimo kalvose ir Gileade.
20 Tomis dienomis ir tuo metu, — tai VIEŠPATIES žodis, — bus ieškoma Izraelio kaltės, tačiau jos nebebus, ir Judo nuodėmių, tačiau jų nebeatsiras, nes atleisiu tam likučiui, kurį išgelbėjau.
21 Žygiuok į Merataimų[29] kraštą, žygiuok į jį, pulk Pekodo[30] gyventojus! Žudyk ir paskirk sunaikinti, — tai VIEŠPATIES žodis, — padaryk visa, ką tau įsakiau!
22 Krašte mūšio sąmyšis, baisus sunaikinimas!
23 Koks sumažintas ir sutrupintas visos žemės kūjis! Kokiu siaubo reginiu tapo Babilonas tautoms!
24 Tu sau pačiam pasistatei spąstus ir buvai pagautas, Babilone, bet to nesuvokei. Tu buvai pastebėtas ir pagautas, nes drįsai mesti iššūkį VIEŠPAČIUI.
25 VIEŠPATS atidarė savo ginklų sandėlį ir pasiėmė savo rūsčio ginklus, nes Viešpats, Galybių DIEVAS, turi darbo chaldėjų krašte.
26 Žygiuokite į jį iš visų pusių, atidarykite jo svirnus! Supilkite jį tarsi grūdus į krūvas ir visiškai sunaikinkite! Nepalikite jam nė likučio!
27 Išpjaukite visus jo jaučius, tebūna jie visi paskersti! Vargas jiems, nes atėjo jų diena, jų bausmės metas!
28 Klausykitės! Bėgliai ir pabėgėliai iš Babilono krašto atskuba skelbti VIEŠPATIES, mūsų Dievo, keršto, keršto už jo Šventyklą.
29 Sušaukite lankininkus į Babiloną, visus pajėgiančius įtempti lanką. Apsupkite jį iš visų pusių, niekam neleiskite ištrūkti. Atlyginkite jam pagal jo darbus, elkitės su juo, kaip jis elgėsi su kitais, nes jis įžeidė VIEŠPATĮ, Izraelio Šventąjį.
30 Taip jo aikštėse kris jo jauni vyrai, ir tą dieną bus sunaikinti visi jo kariai, — tai VIEŠPATIES žodis.
31 Žiūrėk! Aš priešingas tau, įžūlusis žmogau, — tai Viešpaties, Galybių DIEVO, žodis, — nes atėjo tavo diena, tavo bausmės metas.
32 Įžūlusis žmogus svirduliuos ir parkris, niekas jo nepakels. Užkursiu ugnį jo miestuose, ir ji suris visa aplink jį“.
33 Taip kalba Galybių VIEŠPATS: „Izraelio žmonės engiami, drauge su jais ir Judo žmonės. Visi, išvariusieji į nelaisvę, tvirtai juos laikė, atsisakė paleisti“.
34 Galingas jų Atpirkėjas, jo vardas — Galybių VIEŠPATS! Jis tikrai juos gins, kad duotų ramybę žemei ir sąmyšį Babilono gyventojams.
35 „Kalavijas chaldėjams, — tai VIEŠPATIES žodis, — Babilono gyventojams, didžiūnams ir išminčiams!
36 Kalavijas jo žiniuoniams; tesukvailėja! Kalavijas jo galiūnams; teapima juos siaubas!
37 Kalavijas jo žirgams ir vežimams, samdiniams jo gretose; tebūna jie kaip moterys! Kalavijas jo turtams; tebūna jie išgrobstyti!
38 Kalavijas jo vandenims; teišdžiūva! Tas kraštas pilnas stabų, dėl pamėklių jie sukvailėjo.
39 Tad gyvens ten laukiniai žvėrys su hienomis, ten kursis ir stručiai. Niekada jame nebegyvens žmonės, niekas nebesikurs jame per amžius.
40 Kaip Dievas sugriovė Sodomą ir Gomorą bei jų kaimynus, — tai VIEŠPATIES žodis, — taip ir ten nebegyvens nei žmogus, nei apsistos jame marusis.
41 Žiūrėk! Ateina tauta iš šiaurės, galinga tauta, ir daug karalių pašaukiama iš žemės pakraščių.
42 Ginkluoti lankais ir ietimis, jie žiaurūs ir kietaširdžiai. Jų ūžesys kaip jūros šniokštimas; jie joja ant ristūnų, išsirikiavę mūšio gretomis prieš tave, dukterie Babilone!
43 Babilono karalius išgirdo žinią apie juos ir nuleido rankas; jį pagavo išgąstis ir skausmai tarsi gimdančią moterį.
44 Žiūrėk! Kaip liūtas, kuris ateina iš tankmės palei Jordaną į saugią ganyklą, aš staiga juos iš ten išvaikysiu ir pavesiu ją savo išrinktajam. Juk kas man prilygs? Kas patrauks mane į teismą? Kur tas ganytojas, kuris galėtų prieš mane atsilaikyti?
45 Todėl klausykitės apie VIEŠPATIES užmojį, kaip jis užsimojo prieš Babiloną, ką nusprendė dėl chaldėjų krašto: ‘Ak, tikrai jie išvarys net kaimenės mažylius, net jų pačių avidė apstulbs dėl jų likimo!’
46 Nuo riksmo: ‘Babilonas paimtas!’ drebės žemė, šauksmas nuaidės tarp tautų“.
Pradžios 6 : 1 – 22
1 Kai žemėje žmonių pradėjo daugėti ir jiems gimė dukterų,
2 dangiškosios būtybės[7] žiūrėjo į jas, matė, kokios jos gražios ir ėmė iš jų sau žmonomis tas, kurios patiko.
3 Tuomet VIEŠPATS tarė: „Mano Dvasia nepasiliks amžinai žmoguje, nes jis yra ir kūnas. Tetrunka jų dienos šimtą dvidešimt metų“.
4 Tomis dienomis, kaip ir vėliau, kai dangiškosios būtybės[8] susijungė su žmonių dukterimis, žemėje pasirodė milžinai. Jie buvo senovės galiūnai, garsūs vyrai.
5 VIEŠPATS matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta.
6 Ir VIEŠPATS gailėjosi sukūręs žmogų žemėje, ir jam gėlė širdį.
7 VIEŠPATS tarė: „Nušluosiu nuo žemės paviršiaus žmones, kuriuos sukūriau, žmones drauge su gyvuliais, ropliais ir padangių paukščiais, nes gailiuosi juos padaręs“.
8 Bet Nojus rado malonę Dievo akyse.
9 Štai Nojaus palikuonys. Nojus buvo teisus vyras, savo kartoje be dėmės, nes ėjo su Dievu.
10 Nojui gimė trys sūnūs: Semas, Chamas ir Jafetas.
11 Betgi Dievo akyse žemė buvo pagedusi ir pilna smurto.
12 Dievas matė, kad žemė buvo pagedusi, nes visi žmonės buvo sudarkę savo kelius žemėje.
13 Tuomet Dievas tarė Nojui: „Nusprendžiau padaryti galą visiems mirtingiesiems, nes per juos žemė prisipildė smurto; štai sunaikinsiu juos drauge su žeme.
14 Statykis laivą iš gofero medžių, padaryk laive pertvaras ir apglaistyk iš vidaus ir iš lauko derva.
15 Šitokį jį padirbsi: laivo ilgis bus trys šimtai uolekčių, plotis penkiasdešimt uolekčių ir aukštis trisdešimt uolekčių.
16 Padaryk stoglangį ir užbaik laivą viena uolektimi viršum jo. Įtaisyk laivo šone angą ir pastatyk laivą su žemutiniu, antru ir trečiu aukštu.
17 Užliesiu tvano vandenimis žemę po dangumi sunaikinti visiems mirtingiesiems, turintiems gyvybės alsavimą. Visa, kas žemėje, pražus.
18 Bet su tavimi sudarysiu sandorą. Tu, tavo sūnūs, žmona ir sūnų žmonos įlipsite į laivą.
19 O iš visų gyvūnų, visų gyvų būtybių, įlaipink į laivą po du — patiną ir patelę, kad jie išliktų gyvi drauge su tavimi.
20 Iš paukščių pagal jų rūšį, gyvulių pagal jų rūšį, visų žemės roplių pagal jų rūšį, — iš visų po du įlips su tavimi, kad išliktų gyvi.
21 Taip pat apsirūpink įvairiu maistu, tinkamu valgyti, ir pasikrauk, kad būtų maisto atsargų tau ir jiems“.
22 Nojus tai padarė. Kaip Dievas buvo jam įsakęs, taip jis ir padarė.
Pradžios 10 : 8
8 Kušui gimė Nimrodas, pirmasis galiūnas žemėje.
Pradžios 11 : 31
31 Terachas pasiėmė sūnų Abromą, vaikaitį Lotą, Harano sūnų, savo marčią Sarają, Abromo žmoną, ir išėjo su jais iš chaldėjų Ūro į Kanaano kraštą. Atėję į Haraną, jie ten apsigyveno.
Danieliaus 7 : 1 – 28
1 Pirmais Babilono karaliaus Belšacaro metais Danielius sapnavo ir jam gulint lovoje, galvon atėjo regėjimai. Paskui jis tą sapną užrašė. Pasakojimas prasideda taip.
2 „Aš, Danielius, savo nakties regėjime mačiau, kad keturi dangaus vėjai sujudino Jūrą.
3 Keturi galingi žvėrys, besiskiriantys vienas nuo kito, išniro iš Jūros.
4 Pirmasis buvo kaip liūtas, bet su erelio sparnais. Man stebint, jo sparnai buvo nupešti. Jis buvo pakeltas nuo žemės, pastatytas ant dviejų kojų tarsi žmogus, ir jam buvo duota žmogaus širdis.
5 Žiūriu, išniro kitas žvėris, antrasis panašus į mešką, stovinčią ant užpakalinių kojų su trim iltimis nasruose. Jam buvo pasakyta: ‘Pakilk! Suryk daug kūnų!’
6 Po to, man stebint, štai išniro dar vienas, panašus į leopardą. Žvėris turėjo keturis paukščio sparnus ant nugaros ir keturias galvas; jam buvo duota valdžia.
7 Paskui nakties regėjimuose išvydau ketvirtą žvėrį, keliantį siaubą, baisų, be galo stiprų, geležies dantimis. Jis visa rijo, daužė į šipulius, o kas buvo likę, trypė kojomis. Jis skyrėsi nuo anksčiau pasirodžiusių žvėrių ir turėjo dešimt ragų.
8 Man besistebint tais ragais, žiūriu, išdygo tarp jų dar vienas, mažesnis ragas. Trys ankstesni ragai buvo išrauti su šaknimis, kad šiam užtektų vietos. Šis ragas turėjo akis, panašias į žmogaus akis, ir įžūliai kalbančią burną.
9 Man stebint buvo pastatyti sostai, ir Ilgaamžis atsisėdo savo soste. Jo drabužis buvo baltas kaip sniegas, o galvos plaukai — tarsi gryna vilna; jo sostas buvo ugnies liepsnos, o sosto ratai — plieskianti ugnis.
10 Ugnies upė liejosi ir tekėjo priešais jį. Tūkstančių tūkstančiai jam tarnavo ir miriadų miriadai stovėjo priešais jį. Teismas sėdo posėdžiauti, ir buvo atskleistos knygos.
11 Aš vis stebėjau. Tuomet dėl įžūliųjų rago žodžių, man stebint, žvėris buvo užmuštas, o jo kūnas sunaikintas, įmestas sudeginti į ugnį.
12 Iš kitų žvėrių valdžia buvo atimta, bet jie buvo palikti gyvi, kol ateis jų laikas.
13 Vis stebėdamas nakties regėjimus pamačiau tarsi žmogaus sūnų, ateinantį dangaus debesimis. Jis priėjo prie Ilgaamžio, ir buvo jam pristatytas.
14 Jam buvo duota valdžia, garbė ir karalystė, idant jam tarnautų visų kalbų tautos ir gentys. Jo valdžia yra amžina valdžia, tverianti amžinai, o jo karalystė niekada nebus sunaikinta.
15 Aš, Danielius, jaučiau, kad mano dvasia verčia mane nerimauti, o galvon ateinantys regėjimai kėlė siaubą.
16 Aš priėjau prie vieno iš patarnautojų paklausti, ką visa tai iš tikrųjų reiškia. Atsakydamas jis man paaiškino, ką reiškia tie dalykai:
17 ‘Šie keturi galingi žvėrys — tai keturi karaliai, kurie iškils žemėje.
18 Bet Aukščiausiojo šventieji gaus karalystę ir paveldės karalystę amžinai ir per amžių amžius’.
19 Tada aš norėjau išsiaiškinti, ką iš tikrųjų reiškia tas ketvirtasis žvėris, besiskiriantis nuo visų kitų ir keliantis siaubą, geležies dantimis ir žalvario nagais, kuris visa rijo ir trypė kojomis, kas buvo likę;
20 ką reiškia tie dešimt ragų ant jo galvos ir ką reiškia tas dar vienas išdygęs ragas, kuriam užleisdami vietą kiti trys iškrito, tas ragas, kuris turėjo akis bei įžūliai kalbančią burną ir atrodė didesnis už kitus.
21 Man stebint, šis ragas kariavo su šventaisiais ir ėmė viršų,
22 kol neatėjo Ilgaamžis. Tuomet Aukščiausiojo šventųjų naudai buvo padarytas nuosprendis, nes buvo atėjęs metas, ir šventieji paveldėjo karalystę.
23 Štai ką jis atsakė: ‘Ketvirtasis žvėris reiškia, kad bus ketvirtoji karalystė žemėje, besiskirianti nuo visų kitų karalysčių; ji praris visą žemę, sutryps ją ir sudaužys į šipulius.
24 O dešimt ragų reiškia, kad iš šios karalystės iškils dešimt karalių, o po jų ateis dar vienas. Šis skirsis nuo ankstesniųjų ir sumuš tris karalius.
25 Žodžiais jis įžeis Aukščiausiąjį ir neduos ramybės Aukščiausiojo šventiesiems, užsimojęs pakeisti švenčių dienas ir Įstatymą. Jie bus atiduoti jam į rankas vienam laikotarpiui, dviem laikotarpiams ir pusei laikotarpio.
26 Tuomet teismas sės posėdžiauti, ir jo valdžia bus atimta, sunaikinta ir visiškai panaikinta.
27 Karalystė, valdžia ir didybė visų karalysčių po dangumi bus atiduota Aukščiausiojo šventiesiems. Jų karalystė bus amžina karalystė, ir visos valdžios jiems tarnaus ir paklus’“.
28 Taip baigiasi pasakojimas. Aš, Danielius, dėl tokių minčių buvau didelio nerimo apimtas, ir mano veidas išbalo. Tą dalyką aš laikiau savo širdyje.[8]
Apreiškimo Jonui 12 : 10
10 Aš girdėjau danguje galingą balsą, sakantį: „Dabar atėjo mūsų Dievo išganymas, galybė, karalystė ir jo Kristaus valdžia, nes išmestas mūsų brolių kaltintojas, skundęs juos mūsų Dievui dieną ir naktį.
Leave a Reply