Tai yra Biblijos eilutės, apie kurias kalbama motyvai
Mato 6 : 1 – 18
1 Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje.
2 Todėl dalydamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį.
3 Kai tu daliji išmaldą, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė,
4 kad tavo išmalda liktų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins.
5 Kai meldžiatės, nebūkite tokie kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį.
6 Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins.
7 Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo.
8 Nedarykite taip kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia.
9 Todėl melskitės taip: ‘Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas,
10 teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje.
11 Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien
12 ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.
13 Ir nevesk mūsų į pagundą, bet gelbėk mus nuo pikto’[22].
14 Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums.
15 O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų.
16 Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai; jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį.
17 O tu pasninkaudamas pasitepk [aliejumi] galvą ir nusiprausk veidą,
18 kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins.
Patarlių 21 : 2
2 Visi žmogaus keliai jo manymu geri, o VIEŠPATS pasveria širdį.
Galatams 1 : 10
10 Ar aš ieškau žmonių palankumo, ar Dievo? Gal stengiuosi įtikti žmonėms? Norėdamas patikti žmonėms, nebebūčiau Kristaus tarnas.
1 Tesalonikiečiams 2 : 4
4 Dievo pripažinti esą tinkami, kad mums būtų patikėta Evangelija, mes ją ir skelbiame taip, kad patiktume ne žmonėms, bet Dievui, kuris tiria mūsų širdis.
Mato 6 : 1
1 Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje.
Filipiečiams 2 : 3
3 Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save
1 Samuelio 16 : 7
7 Bet VIEŠPATS tarė Samueliui: „Nežiūrėk į jo išvaizdą ir stuomens aukštį, nes aš jį atmečiau. Juk Dievas ne taip mato, kaip žmogus; žmogus mato, kas akimis matoma, o VIEŠPATS žiūri į širdį“.
1 Jono 3 : 12
12 Ne kaip Kainas, kuris buvo iš piktojo ir nužudė savo brolį. Kodėl nužudė? Kad jo darbai buvo pikti, o brolio — teisūs.
1 Korintiečiams 4 : 5
5 Tad neteiskite ko nors prieš laiką, iki ateis Viešpats, kuris nušvies, kas tamsoje paslėpta, ir atskleis širdžių sumanymus. Tuomet kiekvienam teks pagyrimas iš Dievo.
Mokytojo 12 : 13 – 14
13 Visa tai išklausius, paskutinis žodis būtų toks: bijok Dievo ir laikykis jo įsakymų, nes tai saisto visą žmoniją.
14 Juk Dievas kiekvieną pašauks atsakyti už darbą, net slaptą — ir gerą, ir blogą.
Jokūbo 4 : 1 – 17
1 Iš kur atsiranda karai, iš kur tarp jūsų kivirčai? Ne iš kur kitur, tik iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų sąnariuose.
2 Geidžiate ir neturite? Tuomet žudote. Pavydite ir negalite pasiekti? Tuomet kovojate ir kariaujate. Jūs neturite, nes neprašote.
3 Jūs prašote ir negaunate, nes negerai prašote — tik savo įnoriams patenkinti.
4 Jūs, svetimautojos! Argi nežinote, kad draugystė su pasauliu priešinga draugystei su Dievu? Taigi kas nori būti pasaulio bičiulis, tas tampa Dievo priešininku.
5 Gal manote, kad Raštas veltui sako: „Pavydulingai trokšta jis dvasios, kurią apgyvendino mumyse“?
6 Bet jis duoda dar didesnę malonę, ir todėl sakoma: Dievas priešinasi išpuikėliams, o nuolankiesiems teikia malonę.
7 Taigi būkite klusnūs Dievui; priešinkitės velniui, ir jis bėgs nuo jūsų.
8 Artinkitės prie Dievo, ir jis artinsis prie jūsų. Nusimazgokite rankas, nusidėjėliai, nusivalykite širdis, besiblaškantieji!
9 Pažinkite savo skurdą, liūdėkite ir raudokite! Jūsų juokas tepavirsta gedulu, o džiaugsmas — liūdesiu.
10 Nusižeminkite prieš Viešpatį, tai jis jus išaukštins.
11 Broliai, neapkalbinėkite vieni kitų! Kas apkalbinėja arba teisia savo brolį, tas apkalbinėja ir teisia Įstatymą. O jeigu tu teisi Įstatymą, vadinasi, esi ne Įstatymo vykdytojas, bet teisėjas.
12 Tačiau tėra vienintelis Įstatymo leidėjas ir teisėjas, būtent tas, kuris gali išgelbėti ir pražudyti. O kas gi tu toks, kad teistum artimą?!
13 Nagi jūs, kurie kalbate: „Šiandien arba rytoj mes keliausime į tą ir tą miestą, tenai prabūsime metus, versimės prekyba ir pasipelnysime“, —
14 jūs juk nežinote, kas jūsų rytoj laukia! Ir kas gi jūsų gyvybė? Esate garas, kuris trumpam pasirodo ir paskui išnyksta.
15 Verčiau sakytumėte: „Jei Viešpats panorės, gyvensime ir darysime šį bei tą“.
16 O dabar jūs giriatės iš savo pasipūtimo, ir kiekvienas toks gyrimasis yra netikęs.
17 Kas moka daryti gera ir nedaro, tas nusideda.
1 Timotiejui 1 : 5
5 Šio priesako tikslas yra meilė iš tyros širdies, geros sąžinės ir nuoširdaus tikėjimo.
1 Jono 4 : 1
1 Mylimieji, ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo, nes pasklido pasaulyje daug netikrų pranašų.
Pradžios 4 : 7
7 Jei gera darai, argi nebūsi pripažintas? Bet jei gera nedarai, prie durų iš pasalų tykoja nuodėmė. Ji geidžia tavęs, bet tu gali ją įveikti“.
1 Tesalonikiečiams 2 : 6 – 12
6 niekada nesivaikėme žmonių garbės nei tarp jūsų, nei kitur.
7 Būdami Kristaus apaštalai, mes galėjome būti jums našta, vis dėlto tarp jūsų buvome švelnūs tarsi motina, globojanti savo kūdikius.
8 Taip jūsų ilgėdamiesi, troškome pasidalyti su jumis ne tik Dievo Evangelija, bet ir savo gyvybe, nes tapote mums be galo brangūs.
9 Jūs, broliai, atsimenate mūsų triūsą ir pastangas: dirbdami per dienas ir naktis, kad neapsunkintume nė vieno jūsų, skelbėme jums Dievo Evangeliją.
10 Ir jūs, ir Dievas gali paliudyti, kaip šventai, teisingai ir nepriekaištingai elgėmės su jumis, įtikėjusiais.
11 Jūs žinote, kaip mes kiekvieną jūsų, tarsi tėvas savo vaikus,
12 raginome, kalbinome, maldavome, kad elgtumėtės vertai Dievo, jus šaukiančio į karalystę ir šlovę.
Patarlių 16 : 2
2 Visi žmogaus keliai jo paties akyse gali būti tyri, o VIEŠPATS pasveria širdį.
Mato 10 : 28
28 Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare.
Skaičių 32 : 1 – 33
1 Rubeno giminės žmonės ir Gado giminės žmonės turėjo labai dideles galvijų bandas. Pamatę, kad Jazero kraštas bei Gileado kraštas tinkami galvijams,
2 Gado ir Rubeno žmonės atėjo pas Mozę, kunigą Eleazarą ir bendrijos vadus, sakydami:
3 „Atarotai, Dibonas, Jazeras, Nimra, Hešbonas, Elealė, Sebamas, Nebojas ir Beonas —
4 žemė, kurią VIEŠPATS užkariavo Izraelio bendrijai — yra galvijų kraštas. O jūsų tarnai turi galvijų.
5 Jei radome malonę tavo akyse, — tęsė jie, — tebūna šis kraštas duotas mums, tavo tarnams, kaip nuosavybė. Neversk mūsų keltis per Jordaną“.
6 Mozė atsakė Gado ir Rubeno žmonėms: „Argi jūsų broliai eis į karą, o jūs čia sėdėsite?
7 Kodėl norite pakirsti izraelitų ryžtą eiti į kraštą, kurį jiems VIEŠPATS yra davęs?
8 Jūsų tėvai tai padarė, kai iš Kadeš Barnėjos siunčiau juos krašto išžvalgyti.
9 Nukeliavę iki Eškolo slėnio ir pamatę tą kraštą, jie pakirto izraelitų ryžtą eiti į kraštą, kurį VIEŠPATS buvo jiems davęs.
10 Tą dieną pyktis apėmė VIEŠPATĮ, ir jis prisiekė, tardamas:
11 ‘Nė vienas iš žmonių, kurie išėjo iš Egipto, nuo dvidešimt metų ir vyresnių, nematys krašto, kurį prisiekiau duoti Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, nes jie ištikimai manęs nesekė;
12 nė vienas, išskyrus kenizą Jefunės sūnų Kalebą ir Nūno sūnų Jozuę, nes jiedu ištikimai sekė VIEŠPATĮ’.
13 Pyktis ant Izraelio apėmė VIEŠPATĮ, ir jis vedžiojo juos po dykumą keturiasdešimt metų, kol pradingo visa karta, padariusi pikta VIEŠPATIES akyse.
14 Vadinasi, dabar jūs, nusidėjėlių išperos, pakeitėte savo tėvus, didindami VIEŠPATIES pykčio ant Izraelio įniršį!
15 Jei jūs atsisakote jį sekti, jis vėl paliks juos dykumoje; jūs sunaikinsite šią visą tautą“.
16 O jie, priėję arčiau, tarė: „Pastatysime čia aptvarus savo kaimenėms ir miestus mūsų mažyliams,
17 bet patys imsimės ginklų, žygiuodami pirma izraelitų, kol nuvesime juos į vietą. Tuo tarpu mūsų mažyliai gali pasilikti įtvirtintuose miestuose, apsaugoti nuo vietos gyventojų.
18 Negrįšime į savo namus, kol visi izraelitai nebus užėmę savo paveldo.
19 Dalies su jais kitoje pusėje, Užjordanėje, neturėsime, nes savo paveldą jau turime rytinėje Jordano pusėje“.
20 Mozė jiems atsakė: „Jei darote, kaip sakote, jei imatės ginklų, žygiuodami į karą kaip VIEŠPATIES priekinė sauga,
21 ir visi, tinkami karinei tarnybai, pereinate Jordaną VIEŠPAČIUI reikalaujant, kolei jis nenuvarys sau iš kelio priešų
22 ir kolei kraštas netaps pavaldus VIEŠPATIES akivaizdoje, galite sugrįžti ir būsite nenusikaltę VIEŠPAČIUI ir Izraeliui. O šis kraštas bus jūsų nuosavybė VIEŠPATIES akivaizdoje.
23 Bet jei taip nedarysite, tikėkite manimi, būsite nusidėję VIEŠPAČIUI. Galite būti tikri, kad jūsų nuodėmė jus pasivys.
24 Tad statykite miestus savo mažyliams ir aptvarus savo kaimenėms, bet vykdykite, ką esate pažadėję“.
25 Tada Gado ir Rubeno žmonės tarė Mozei: „Tavo tarnai elgsis kaip tu, mūsų viešpats, įsakai.
26 Mūsų mažyliai, mūsų žmonos, mūsų kaimenės ir visi kiti mūsų galvijai pasiliks Gileado miestuose,
27 tuo tarpu tavo tarnai, kiekvienas apsiginklavęs kariauti, persikels ir kovos už VIEŠPATĮ, kaip tu, mūsų viešpatie, įsakai“.
28 Mozė davė dėl jų įsakymą kunigui Eleazarui, Nūno sūnui Jozuei ir izraelitų protėvių namų galvoms.
29 Mozė tarė jiems: „Jei Gado ir Rubeno žmonės, visi apsiginklavę kariauti VIEŠPATIES akivaizdoje, persikels su jumis per Jordaną ir kraštas pasidarys jums pavaldus, atiduosite jiems Gileado kraštą kaip nuosavybę.
30 Bet jei ginkluoti jie nepersikels su jumis, jie turės nuosavybę tarp jūsų Kanaano krašte“.
31 Gado ir Rubeno žmonės atsakė: „Ką VIEŠPATS yra pasakęs apie tavo tarnus, tą mes ir darysime.
32 Mes kelsimės apsiginklavę VIEŠPATIES akivaizdoje į Kanaano kraštą, bet mūsų paveldo nuosavybė bus šioje Jordano pusėje“.
33 Mozė davė jiems — Gado ir Rubeno giminei bei pusei Juozapo sūnaus Manaso giminės — amoritų karaliaus Sihono karalystę ir Bašano karaliaus Ogo karalystę, kraštą bei miestus su aplinkinių miestų valdomis.
1 Tesalonikiečiams 2 : 1 – 12
1 Jūs patys, broliai, žinote, kad mūsų apsilankymas pas jus nebuvo bergždžias.
2 Prieš tai, kaip patys žinote, nukentėję bei patyrę nuoskaudų Filipuose, pasitikėdami Dievu, mes drąsiai skelbėme Dievo Evangeliją, nors kova buvo smarki.
3 Juk mūsų skelbimas plaukia ne iš klaidos nei iš nedoro tikslo, nei iš klastingumo.
4 Dievo pripažinti esą tinkami, kad mums būtų patikėta Evangelija, mes ją ir skelbiame taip, kad patiktume ne žmonėms, bet Dievui, kuris tiria mūsų širdis.
5 Kaip žinote, mes niekada nepasižymėjome įteikliomis kalbomis ir niekada — tepaliudija Dievas — nebuvome pasidavę godumui;
6 niekada nesivaikėme žmonių garbės nei tarp jūsų, nei kitur.
7 Būdami Kristaus apaštalai, mes galėjome būti jums našta, vis dėlto tarp jūsų buvome švelnūs tarsi motina, globojanti savo kūdikius.
8 Taip jūsų ilgėdamiesi, troškome pasidalyti su jumis ne tik Dievo Evangelija, bet ir savo gyvybe, nes tapote mums be galo brangūs.
9 Jūs, broliai, atsimenate mūsų triūsą ir pastangas: dirbdami per dienas ir naktis, kad neapsunkintume nė vieno jūsų, skelbėme jums Dievo Evangeliją.
10 Ir jūs, ir Dievas gali paliudyti, kaip šventai, teisingai ir nepriekaištingai elgėmės su jumis, įtikėjusiais.
11 Jūs žinote, kaip mes kiekvieną jūsų, tarsi tėvas savo vaikus,
12 raginome, kalbinome, maldavome, kad elgtumėtės vertai Dievo, jus šaukiančio į karalystę ir šlovę.
Mato 18 : 1 – 35
1 Aną valandą prie Jėzaus prisiartino mokiniai ir paklausė: „Kas gi didžiausias dangaus karalystėje?“
2 Pasišaukęs vaikutį, Jėzus pastatė tarp jų
3 ir tarė: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę.
4 Taigi kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje.
5 Kas priima tokį vaikelį dėl manęs, tas mane priima.
6 O kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje.
7 Vargas pasauliui dėl papiktinimų! Papiktinimai neišvengiami, bet vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina.
8 Jei tavo ranka ar koja gundo tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Geriau tau sužalotam ar raišam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom ar abiem kojom būti įmestam į amžiną ugnį.
9 Ir jeigu tavo akis gundo tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Tau geriau vienakiui įeiti į gyvenimą, negu su abiem akim būti įmestam į pragaro ugnį.
10 Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet regi mano dangiškojo Tėvo veidą.[39]
11
12 Kaip jums atrodo: jeigu kas turėtų šimtą avių ir viena nuklystų, argi jis nepaliktų devyniasdešimt devynių kalnuose ir neitų ieškoti nuklydusios?
13 Ir jei surastų — iš tiesų sakau jums, — jis džiaugtųsi dėl jos labiau negu dėl devyniasdešimt devynių, kurios nebuvo paklydusios.
14 Taip ir jūsų dangiškasis Tėvas nenori, kad pražūtų bent vienas šitų mažutėlių.
15 Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį.
16 O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad visa byla remtųsi dviejų ar trijų liudytojų parodymais.
17 Jeigu jis ir jų nepaklausytų, pranešk Bažnyčiai. O jei nepaklus nė Bažnyčiai, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas.
18 Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje.
19 Ir dar sakau jums: jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks.
20 Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“.
21 Tuomet priėjo Petras ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“
22 Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau — iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų.
23 Todėl dangaus karalystė panaši į karalių, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais.
24 Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų.
25 Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė parduoti jį kartu su žmona ir vaikais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta.
26 Tuomet puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu’.
27 Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą.
28 Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo tarnybos draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: ‘Atiduok skolą!’
29 Puolęs ant kelių draugas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu’.
30 Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą iki atiduos skolą.
31 Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas buvo įvykę.
32 Tuomet pasišaukęs jį valdovas tarė: ‘Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai.
33 Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!’
34 Užsirūstinęs valdovas atidavė jį budeliams, iki atiduos visą skolą.
35 Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“.
Leave a Reply