Apie ką sako Biblija Įvaikinimas – Visos Biblijos eilutės apie Įvaikinimas

Tai yra Biblijos eilutės, apie kurias kalbama Įvaikinimas

Pradžios 15 : 3
3 Abromas pridūrė: „Palikuonio man nedavei, todėl vergas, gimęs mano namuose, bus mano įpėdinis“.

Pradžios 48 : 5
5 Todėl abu tavo sūnūs, gimę Egipto žemėje prieš man atsikeliant pas tave į Egiptą, yra mano; Efraimas ir Manasas bus lygiai mano, kaip mano yra Rubenas ir Simeonas.

Pradžios 48 : 14
14 Bet Izraelis ištiesė dešinę ranką ir uždėjo ant galvos Efraimui, kuris buvo jaunesnis, o kairę ranką — ant galvos Manasui, sukryžiuodamas savo rankas, nors Manasas ir buvo pirmagimis.

Pradžios 48 : 16
16 angelas, kuris išgelbėjo mane iš visų pavojų, telaimina šiuos jaunuolius! Tebūna juose įamžintas mano vardas ir vardas mano protėvių Abraomo ir Izaoko! Teišauga jie į didelę daugybę žemėje!“

Pradžios 48 : 22
22 Dabar aš duodu tau viena dalimi daugiau negu tavo broliams, — dalį, kurią atėmiau iš amoritų rankos savo kalaviju ir lanku“.

Išėjimo 2 : 10
10 Kai kūdikis paaugo, atnešė jį faraono dukteriai, o ši priėmė jį kaip savo sūnų. Ji pavadino jį Moze, paaiškindama: „Aš ištraukiau jį iš vandens“.

Apaštalų darbų 7 : 21
21 o kai buvo išmestas, jį pasiėmė auginti faraono duktė ir įsūnijo.

Hebrajams 11 : 24
24 Užaugęs Mozė tikėdamas atsisakė vadintis faraono dukters sūnumi.

Esteros 2 : 7
7 Mordechajas užaugino Hadasą, tai yra Esterą, savo dėdės dukterį, nes ji buvo netekusi ir tėvo, ir motinos. Mergelė buvo gražiai nuaugusi ir dailios išvaizdos. Mirus jos tėvui ir motinai, Mordechajas priglaudė ją kaip savo dukterį.

Išėjimo 4 : 23
23 Aš tau liepiau: leisk mano sūnui išeiti, kad galėtų mane pagarbinti! Bet tu atsisakei leisti jam išeiti; tikėk manimi, aš užmušiu tavo pirmagimį sūnų’“.

Skaičių 6 : 27
27 Taip jie tars mano vardą izraelitams, ir aš juos palaiminsiu“.

Pakartoto Įstatymo 28 : 10
10 Matys visos žemės tautos, kad esi vadinamas VIEŠPATIES vardu, ir bijos tavęs.

2 Metraščių 7 : 14
14 jeigu mano tauta, vadinama mano vardu, nusižemins, melsis, ieškos mano veido ir nusigręš nuo savo nedorų kelių, aš išgirsiu savo dangaus buveinėje, atleisiu nuodėmes ir atgaivinsiu kraštą.

Izaijo 43 : 7
7 kiekvieną, kuris vadinamas mano vardu, kiekvieną, kurį savo garbei aš sukūriau, pašaukiau ir parengiau“.

Pakartoto Įstatymo 14 : 1
1 Jūs esate VIEŠPATIES, savo Dievo, vaikai. Neraižykite savęs ir neskuskite sau plaukų viršum kaktos dėl mirusiojo,

Pakartoto Įstatymo 26 : 18
18 Šiandien ir VIEŠPATS patvirtino, kaip yra tau pažadėjęs, kad tu esi jo branginama tauta, kuri laikysis visų jo įsakymų,

Pakartoto Įstatymo 27 : 9
9 Mozė drauge su levitais kunigais kalbėjo visam Izraeliui, tardamas: „Tylėk ir klausykis, Izraeli! Šią dieną tapai VIEŠPATIES, savo Dievo, tauta.

Pakartoto Įstatymo 32 : 6
6 Nejau taip atsilygini VIEŠPAČIUI, paika ir neišmintinga tauta? Argi ne jis tavo tėvas, kuris tave sukūrė, padarė ir įkurdino?

2 Samuelio 7 : 14
14 Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus. Jei jis nedorai pasielgs, bausiu jį žmonių lazdomis ir žmonių smūgiais.

1 Metraščių 22 : 10
10 Jis pastatys Namus mano vardui; jis bus man sūnus, o aš būsiu jam tėvas ir padarysiu amžiną Izraelyje jo karališkąjį sostą’.

1 Metraščių 28 : 6
6 Be to, jis man pasakė: ‘Tavo sūnus Saliamonas yra tas, kuris pastatys man Namus ir kiemus, nes aš išsirinkau jį būti man sūnumi, o aš būsiu jam tėvas.

Patarlių 14 : 26
26 Pagarbi VIEŠPATIES baimė yra tvirtovė, jo vaikų prieglauda.

Izaijo 8 : 18
18 Žiūrėkite į mane ir į mano vaikus, kuriuos VIEŠPATS man davė: mes esame ženklai ir įspėjimas Izraeliui iš Galybių VIEŠPATIES, gyvenančio ant Siono kalno.

Izaijo 43 : 6
6 Pasakysiu šiaurei: ‘Atiduok juos!’ ir pietums: ‘Nesulaikykit!’ Parvesk mano sūnus iš tolimų kraštų ir mano dukteris iš žemės pakraščių,

Izaijo 63 : 1 – 232

1 Kas ten ateina iš Edomo, raudonais drabužiais iš Bocros? Spindinčiu apdaru, žengdamas su didinga jėga? „Tai aš, skelbiantis teisumą, galingasis gelbėtojas“.
2 Bet kodėl tavo apdaras toks raudonas, o tavo drabužiai — lyg traiškančio vynuoges spaudykloje?
3 „Aš vienas traiškiau vynuoges spaudykloje; iš tautų nė vienos nebuvo su manimi. Jas traiškiau pagautas įniršio, mindžiojau kupinas pykčio. Jų trykštantis kraujas aptaškė man drabužius ir sutepė mano apdarą.
4 Mat keršto diena buvo mano širdyje, atpirkimo metai buvo atėję.
5 Dairiausi aplinkui, bet nebuvo, kas man padėtų, ir sutrikau, kad nebuvo nė vieno, kas mane paremtų. Vien mano ranka atnešė pergalę, mano paties pyktis buvo atspara.
6 Savo įniršiu sutrypiau tautas, savo pykčiu jas sutriuškinau, kraują jų išliejau ant žemės“.
7 Pasakosiu apie VIEŠPATIES maloningumą, apie šlovingus VIEŠPATIES darbus, apie visa, ką VIEŠPATS mums padarė, apie begalinį gerumą Izraelio namams, kurį jis suteikė mums iš savo gailestingumo ir didžios malonės.
8 Juk jis tarė: „Jie — mano tauta, vaikai, kurie manęs neapvils“. Taip jis tapo jų gelbėtoju
9 ir dėl visų jų nelaimių buvo nelaimingas. Ne koks pasiuntinys ar angelas, bet jo Artumas išgelbėjo juos, iš meilės ir pagailos atpirko juos. Jis globojo juos ir nešė nuo amžių per visas dienas.
10 O jie maištavo ir liūdino jo šventą dvasią. Todėl jis tapo jiems priešu, ir pats ėmė su jais kovoti.
11 Tada jie prisiminė praeities dienas ir Mozę, savo tarną. Kur gi tas, kuris išvedė per jūrą savo kaimenės ganytoją? Kur gi tas, kuris jam įkvėpė savo šventą dvasią,
12 padaręs, kad šlovingoji jo ranka žygiuotų su Mozės dešiniąja, perskyręs vandenis prieš juos, kad įgytų sau amžiną vardą,
13 pervedęs juos per jūros gelmes? Tartum žirgas dykumoje, jie nesuklupo.
14 Tartum kaimenę, besileidžiančią į slėnį, VIEŠPATIES dvasia juos vedė. Taip vedei tu savo tautą, kad suteiktum šlovę savo vardui.
15 Žvilgtelėk iš dangaus ir pasižiūrėk į mus iš savo švento ir šlovingo būsto! Kur tavo liepsnojantis rūpestis ir tavo galybė, tavo pagailos antplūdis ir gailestingumas? Nesusilaikyk,
16 nes tu — mūsų Tėvas! Nors Abraomas mūsų ir nepažintų, nors Izraelis ir nenorėtų nieko apie mus žinoti, tu, VIEŠPATIE, mūsų Tėvas, mūsų Atpirkėju amžiams esi pavadintas.
17 Kodėl gi, VIEŠPATIE, leidi mums nuo tavo kelių nuklysti ir užkietini mūsų širdis tavęs nebijoti? Sugrįžk dėl savo tarnų, dėl genčių, dėl savo nuosavybės!
18 Kodėl nedorėliai mindžiojo tavo Šventyklą, mūsų priešai trypė tavo Šventyklą?
19 Mūsų dalia tokia, lyg tu niekada nebūtum buvęs mūsų valdovu, lyg mes niekada nebūtume vadinęsi tavo vardu. O kad perplėštum dangus ir nužengtum! Kalnai prieš tave sudrebėtų!