Apie ką sako Biblija filosofija – Visos Biblijos eilutės apie filosofija

Tai yra Biblijos eilutės, apie kurias kalbama filosofija

Kolosiečiams 2 : 8
8 Žiūrėkite, kad kas jūsų nepasigrobtų filosofija ir tuščia apgaule, paremta žmonių padavimu bei pasaulio pradmenimis, o ne Kristumi.

Titui 3 : 9 – 10
9 O paikų klausimų, kilmės sąrašų, ginčų ir vaidų dėl Įstatymo venk; visa tai nenaudinga ir tuščia.
10 Keliančio susiskaldymus, vieną kitą kartą įspėjęs, šalinkis,

1 Korintiečiams 2 : 13
13 Apie tai ir kalbame ne žmogiškosios išminties išmokytais žodžiais, bet tais, kurių išmokė Dvasia, dvasiniais žodžiais aiškindami dvasinius dalykus.

1 Timotiejui 6 : 20
20 O Timotiejau, sergėk tau patikėtą turtą, vengdamas pasaulio tuščiažodžiavimo ir tariamojo pažinimo prieštaringų teigimų,

1 Korintiečiams 2 : 1 – 5
1 Kai pas jus, broliai, lankiausi, buvau atėjęs skelbti jums Dievo slėpinio[4] ne iškilnia kalba ar išmintimi.
2 Mat buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą.
3 Aš buvau pas jus silpnas, virpantis iš baimės.
4 Mano kalba ir mano skelbimas buvo ne įtikinantys išminties žodžiai, o Dvasios galybės parodymas,
5 kad jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe.

1 Korintiečiams 2 : 6 – 10
6 Tiesa, tobuliesiems mes skelbiame išmintį, tačiau tai ne šio pasaulio ir ne praeinančių šio pasaulio valdovų išmintis.
7 Mes skelbiame slėpiningą ir paslėptą Dievo išmintį, kurią Dievas yra nuo amžių paskyręs mums išaukštinti.
8 Jos nepažino jokie šio pasaulio valdovai, nes, jei būtų pažinę, nebūtų šlovės Viešpaties nukryžiavę.
9 Bet skelbiame, kaip parašyta: Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli.
10 Dievas mums tai apreiškė per Dvasią, nes Dvasia visa ištiria, net Dievo gelmes.

1 Korintiečiams 1 : 21
21 O kadangi pasaulis išmintimi Dievo nepažino iš Dievo išminties veikalų, Dievas panorėjo skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki.

Kolosiečiams 2 : 16 – 19
16 Niekas tenesmerkia jūsų dėl valgio ar gėrimo, dėl švenčių, jaunačių ar šabų.
17 Visa tai tėra būsimųjų dalykų šešėlis, o tikrenybė priklauso Kristui.
18 Tegul niekas neneigia jums vainiko, pamėgęs tariamą nusižeminimą ir angelų garbinimą, įsigilinęs į regėjimus ir be pagrindo pasipūtęs savo kūniškais samprotavimais,
19 nesilaikydamas vienybės su Galva, iš kurios visas kūnas, sąnariais ir gyslomis aprūpinamas bei jungiamas vienybėn, auga Dievo teikiamu ūgiu.

Mokytojo 7 : 1 – 29
1 Geras vardas vertesnis už kvapų aliejų, mirties diena vertesnė už gimimo dieną.
2 Verčiau eiti į namus, kur gedima, negu į namus, kur puotaujama, nes toks kiekvieno žmogaus galas, ir gyvieji tesideda tai į širdį.
3 Verčiau liūdėti, negu juoktis, nes po liūdnu veidu gali slėptis linksma širdis.
4 Išmintingųjų širdį patraukia gedulo namai, o kvailųjų širdis — pramogų namuose.
5 Verčiau klausytis išmintingo žmogaus papeikimo negu kvailo žmogaus pagyrimo.
6 Juk kvailųjų vėjavaikiškumas — lyg erškėčiai, spragsintys po katilu. Tai irgi migla!
7 Iš tikrųjų engimas net išmintingąjį gali sukvailinti, o kyšis — sugadinti širdį.
8 Reikalo pabaiga vertesnė už pradžią; kantri dvasia vertingesnė negu išpuikusi.
9 Neskubėk supykti, nes pyktis glaudžiasi prie kvailojo krūtinės.
10 Nesakyk: „Tad kaip gali būti, kad seniau buvo geriau negu dabar?“ — nes neišmintinga kelti tokį klausimą.
11 Išmintis taip pat vertinga, kaip vertingas paveldas, ir naudinga tiems, kurie mėgaujasi saule.
12 Juk išminties teikiama ūksmė — kaip pinigų ūksmė, o išmanymo nauda tokia: išmintis jos turinčiam teikia gyvastį.
13 Apsvarstyk Dievo darbus! Kas gali ištiesinti, ką jis padarė kreiva?
14 Gerą dieną džiaukis gerove, o nelaimės dieną svarstyk: abi — ir viena, ir kita — yra Dievo darbas. Taigi žmogus negali jam dėl ko nors skųstis.
15 Per savo trumpą gyvenimą mačiau du dalykus: kartais teisus žmogus pražūva, nepaisant jo teisumo, ir kartais nedorėlis išlieka, nepaisant jo nedorumo.
16 Neperdėk, būdamas teisus, ir neperdėk, būdamas išmintingas. Kam gi turėtum save pražudyti?
17 Neperdėk, būdamas nedoras, ir nebūk kvailas. Kam gi turėtumei mirti prieš laiką?
18 Geriausia, kad vieno laikytumeis, bet ir nuo kito rankos neatitrauktum, nes kas bijo Dievo, tam su abiem seksis.
19 Išmintis gina išmintingąjį geriau negu dešimt mieste esančių didžiūnų.
20 Iš tikrųjų nėra žemėje nė vieno žmogaus, kuris būtų toks teisus, jog tik gerai elgtųsi ir niekada nenusidėtų.
21 Pagaliau nekreipk dėmesio į visa, ką žmonės kalba, kad neišgirstum savo vergo tave keikiant.
22 Juk savo širdyje žinai, kad dažnai esi keikęs kitus.
23 Visa tai tyriau išmintimi. Tariau: „Būsiu išmintingas“. Bet išmintis liko toli nuo manęs.
24 Toli visa, kas buvo, ir giliai giliai palaidota. Kas gali tai išaiškinti?
25 Atsidėjau širdimi pažinti, tirti, ieškoti išminties bei dalykų supratimo norėdamas suvokti, kad nedorumas kvailas, o kvailybė — beprotybė.
26 Man moteris kartesnė už mirtį. Ji — spąstai, jos širdis — žabangos, o rankos — pančiai. Kas patinka Dievui, tas jos išvengs, bet kas nusideda, tą ji pagaus.
27 Štai ką radau, sako Mokytojas, kai dėjau vieną dalyką prie kito, ieškodamas jų supratimo.
28 O štai ko dar tebeieškau, nors nesėkmingai: vieną vyrą iš tūkstančio užtikau, bet nė vienos moters tarp jų niekada neradau.
29 Taigi radau viena: Dievas padarė žmoniją dorą, bet žmonės leidosi į svarstymus.