Tai yra Biblijos eilutės, apie kurias kalbama žemės grožis
Jono 1 : 3
3 Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę.
Psalmynas 19 : 1
1 Choro vadovui. Dovydo psalmė.
Kolosiečiams 1 : 16 – 17
16 nes jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios. Visa sukurta per jį ir jam,
17 jis yra pirma visų daiktų, ir visa juo laikosi.
Pradžios 1 : 31
31 Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, šeštoji diena.
Psalmynas 104 : 1 – 35
1 Šlovink VIEŠPATĮ, mano siela! VIEŠPATIE, mano Dieve, tu be galo didis! Apsisiautęs garbe ir didybe,
2 apsigaubęs šviesa lyg drabužiu, tu ištempei dangų lyg palapinės dangą
3 ir padėjai savo buveinės sijas viršum vandenų. Iš debesų tu daraisi vežimą ir keliauji audros sparnais.
4 Vėjus tu imi savo pasiuntiniais, žaibų liepsnas — savo tarnais.
5 Tu įkūrei žemę tvirtai ant jos pamatų, ir ji ten stovės amžinai.
6 Vandenynu tarsi drabužiu ją apklojai, o vandenys tįsojo viršum kalnų.
7 Kai vandenims tu pagrūmojai, jie bėgo, traukėsi pasigirdus tavo griausmo balsui,
8 kalnams iškylant, slėniams įdumbant, į vietą, kurią jiems paskyrei.
9 Tu nubrėžei ribą ir peržengti ją uždraudei, kad žemės vėl neapsemtų.
10 Tu liepi šaltiniams sruventi slėniuose ir upėms tekėti tarp kalvų.
11 Jie duoda vandens miško žvėrims, laukiniai asilai ten malšina troškulį.
12 Pakrantėse padangių paukščiai kraunasi lizdus ir čiulba ant medžių šakų.
13 Tu laistai kalnus iš savo aukštos buveinės, ir žemė kupina tavo palaimos.
14 Tu želdai žolę galvijams, ir augalus žmonių reikalams, kad jie augintųsi maisto iš žemės
15 ir vyno, kuris linksmina žmogaus širdį, ir alyvmedžių aliejaus, nuo kurio švyti veidai, ir duonos, kuri stiprina gyvastį.
16 Gausiai laistomi VIEŠPATIES medžiai ir Libano kedrai, jo paties pasodinti.
17 Paukščiai sukasi juose gūžtas, gandras medyje kraunasi lizdą.
18 Aukštieji kalnai skirti laukinėms ožkoms, uolos — slėptuvės olų barsukams.
19 Tu padarei mėnulį mėnesiams žymėti, o saulė žino, kada jai nusileisti.
20 Tu siunti tamsą, ir ateina naktis; tuomet sujunda visi miško gyvūnai.
21 Liūtukai riaumoja grobio, ieškodamiesi maisto iš Dievo.
22 Saulei užtekėjus, jie pasitraukia miegoti savo guoliuose,
23 o žmogus eina prie darbo ir triūsia iki vakaro.
24 VIEŠPATIE, kokie įvairūs tavo kūriniai! Kaip išmintingai juos visus sukūrei! Tavo kūrinių pilna žemė.
25 Štai jūra, tokia bekraštė ir plati. Ten knibžda nesuskaičiuojami maži ir dideli gyvūnai.
26 Ten plaukioja laivai ir žaidžia Leviatanas, kurį tu sukūrei.
27 Visi jie laukia iš tavęs, kad duotum jiems peno, kada reikia.
28 Kai duodi, jie surenka, kai ištiesi ranką, jie sotūs gėrybių.
29 Tau veidą paslėpus, jie sunerimsta, o alsavimą iš jų atėmus, miršta ir sugrįžta į dulkes.
30 Tau atsiuntus savo Dvasią, jie atgyja, ir tu atnaujini žemės veidą.
31 Tebūna amžina VIEŠPATIES garbė, tesidžiaugia VIEŠPATS savo kūriniais!
32 Jis pažvelgia į žemę, ir ji dreba; jis paliečia kalnus, ir jie smilksta.
33 Giedosiu VIEŠPAČIUI, kolei gyvensiu, per visą gyvenimą šlovinsiu giesme savo Dievą.
34 Tepatinka jam mano malda, nes aš džiūgauju VIEŠPATYJE.
35 Teišnyksta žemėje nusidėjėliai, tenebūna daugiau nedorėlių. Šlovink VIEŠPATĮ, mano siela! Šlovinkite VIEŠPATĮ!
Romiečiams 1 : 20
20 Jo neregimosios ypatybės — jo amžinoji galybė ir dievystė — nuo pat pasaulio sukūrimo įžvelgiamos protu iš jo kūrinių, taigi jie nepateisinami.
Psalmynas 33 : 5
5 Jis myli, kas teisu ir teisinga; ištikimosios VIEŠPATIES meilės kupina žemė.
Psalmynas 24 : 1
1 Dovydo psalmė. Žemė ir visa, kas joje, yra VIEŠPATIES, pasaulis ir visi jo gyventojai,
Izaijo 65 : 17
17 Štai jau kuriu naują dangų ir naują žemę. O to, kas buvo, niekas neatmins, tai nė į galvą niekam nebeateis.
Pradžios 1 : 1
1 Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę.
Pradžios 1 : 26 – 28
26 Tuomet Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jis ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!“
27 Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos.
28 Dievas palaimino juos, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams“.
Pradžios 2 : 1 – 25
1 Taip buvo atbaigti dangus ir žemė bei visa jų galybė.
2 Kadangi septintą dieną Dievas buvo užbaigęs darbus, kuriais buvo užsiėmęs, septintą dieną jis ilsėjosi po visų darbų, kuriuos buvo atlikęs.
3 Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą, nes tą dieną jis ilsėjosi po visų kūrimo darbų.
4 Toks yra pasakojimas apie dangų ir žemę, kaip jie buvo sukurti. Tą dieną, kai VIEŠPATS[2] Dievas padarė žemę ir dangų,
5 kai žemės laukuose dar nebuvo jokių krūmokšnių ir dar nebuvo išdygusi jokia laukų žolė, nes VIEŠPATS Dievas dar nebuvo siuntęs žemėn lietaus ir žmogaus dar nebuvo dirvai arti,
6 tik versmė trykšdavo iš žemės ir drėkindavo visą dirvos paviršių, —
7 tuomet VIEŠPATS Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į šnerves gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe.
8 VIEŠPATS Dievas užveisė sodą Edene, rytuose, ir ten įkurdino žmogų, kurį buvo padaręs.
9 Iš žemės VIEŠPATS Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui, su gyvybės medžiu sodo viduryje ir gero bei pikto pažinimo medžiu.
10 Upė išsilieja Edene sodui drėkinti. Už sodo ji skiriasi į keturias upes.
11 Pirmosios vardas yra Pišonas. Tai vingiuojančioji per visą Havilos kraštą, kuriame yra aukso.
12 (To krašto auksas yra rinktinis. Ten yra ir bdelio bei lazurito.)
13 Antrosios upės vardas yra Gihonas. Tai vingiuojančioji per visą Kušo kraštą.
14 Trečiosios upės vardas yra Tigras. Tai tekančioji į rytus nuo Asirijos. O ketvirtoji upė yra Eufratas.
15 VIEŠPATS Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi.
16 Ir įsakė žmogui VIEŠPATS Dievas, tardamas: „Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti,
17 bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti“.
18 VIEŠPATS Dievas tarė: „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką“.
19 Taigi VIEŠPATS Dievas padarė iš žemės visus laukinius gyvulius bei visus padangių paukščius ir atvedė juos pas žmogų pamatyti, kaip jis juos pavadins. Kokiu vardu žmogus pavadins kiekvieną gyvą būtybę, toks turės būti jos vardas.
20 Žmogus davė vardus visiems galvijams, visiems padangių paukščiams ir visiems laukiniams žvėrims, tačiau sau tinkamo bendrininko nerado.
21 Tuomet VIEŠPATS Dievas užmigdė žmogų giliu miegu ir, jam miegant, išėmė vieną šonkaulį, o jo vietą užpildė raumenimis.
22 O iš šonkaulio, kurį buvo išėmęs iš žmogaus, VIEŠPATS Dievas padarė moterį ir atvedė ją pas žmogų.
23 O žmogus ištarė: „Štai pagaliau kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno. Ji bus vadinama žmona, nes iš savo žmogaus buvo paimta[3]“.
24 Todėl vyras paliks tėvą ir motiną, glausis prie žmonos, ir jie taps vienu kūnu.
25 Jiedu buvo nuogi, žmogus ir jo žmona, tačiau nejautė jokios gėdos.
Psalmynas 50 : 2
2 Iš Siono, grožio viršūnės, Dievas švyti.
Kolosiečiams 1 : 20
20 ir, darydamas jo kryžiaus krauju taiką, per jį sutaikyti su savimi visa, kas yra žemėje ir danguje.
Leave a Reply