Tai yra Biblijos eilutės, apie kurias kalbama visata
Pradžios 1 : 1 – 31
1 Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę.
2 O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir dvasia[1] iš Dievo dvelkė viršum vandenų.
3 Tuomet Dievas tarė: „Tebūna šviesa!“ Ir šviesa pasirodė.
4 Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos.
5 Dievas pavadino šviesą diena, o tamsą naktimi. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, pirmoji diena.
6 Dievas tarė: „Tebūna skliautas tarp vandenų ir teatskiria vandenis nuo vandenų!“
7 Dievas padarė skliautą ir atskyrė vandenis, buvusius po skliautu, nuo vandenų, buvusių viršum skliauto. Taip ir įvyko.
8 Dievas pavadino skliautą dangumi. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, antroji diena.
9 Dievas tarė: „Tebūna sutelkti vandenys po dangumi į vieną vietą ir tepasirodo sausuma!“ Taip ir įvyko.
10 Dievas pavadino sausumą žeme, o vandenų telkinį jūromis. Ir Dievas matė, kad tai gera.
11 Dievas tarė: „Teželdina žemė augmeniją: augalus, duodančius sėklą, ir visų rūšių vaismedžius, vedančius žemėje vaisius su sėklomis!“ Taip ir įvyko.
12 Žemė išželdino augaliją: augalus, duodančius savo sėklą, ir visų rūšių medžius, vedančius vaisius su sėklomis. Ir Dievas matė, kad tai gera.
13 Atėjo vakaras ir išaušo rytas, trečioji diena.
14 Dievas tarė: „Tebūna šviesuliai dangaus skliaute dienai nuo nakties atskirti! Teženklina jie metų laikus, dienas ir metus,
15 tebūna jie šviesuliai dangaus skliaute žemei apšviesti!“ Taip ir įvyko.
16 Dievas padarė du didžiulius šviesulius — didesnįjį šviesulį dienai valdyti ir mažesnįjį šviesulį nakčiai valdyti — ir žvaigždes.
17 Dievas sudėjo juos į dangaus skliautą šviesti žemei,
18 valdyti dieną bei naktį ir atskirti šviesą nuo tamsos. Ir Dievas matė, kad tai gera.
19 Atėjo vakaras ir išaušo rytas, ketvirtoji diena.
20 Dievas tarė: „Teknibžda vandenys gyvūnų daugybe, teskraido paukščiai viršum žemės po dangaus skliautu!“ Taip ir įvyko.
21 Dievas sukūrė didžiuosius jūros gyvūnus bei kitus judančius visų rūšių gyvūnus, knibždančius vandenyse, ir visus visų rūšių sparnuočius. Ir Dievas matė, kad tai gera.
22 Dievas palaimino juos, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės! Pripildykite jūrų vandenis, o paukščiai tesidaugina žemėje!“
23 Atėjo vakaras ir išaušo rytas, penktoji diena.
24 Dievas tarė: „Tepagimdo žemė visų rūšių gyvūnų: galvijus, roplius ir visų rūšių laukinius gyvulius!“ Taip ir įvyko.
25 Dievas padarė visų rūšių laukinius žemės gyvulius, visų rūšių galvijus ir visų rūšių žemės roplius. Ir Dievas matė, kad tai gera.
26 Tuomet Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jis ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!“
27 Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos.
28 Dievas palaimino juos, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams“.
29 Dievas tarė: „Štai daviau jums visus visoje žemėje sėklą teikiančius augalus ir visus medžius, vedančius vaisius su sėklomis; jie bus jums maistas.
30 O visiems laukų gyvuliams, visiems padangių paukščiams ir visiems žeme rėpliojantiems gyvūnams, turintiems gyvybės alsavimą, — maistui visus žaliuosius augalus“. Taip ir įvyko.
31 Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, šeštoji diena.
Psalmynas 19 : 1
1 Choro vadovui. Dovydo psalmė.
Izaijo 40 : 22
22 jis sėdi soste anapus dangaus skliauto virš žemės, ir jos gyventojai jam atrodo lyg žiogai. Jis dengia žemę dangumi tarsi užuolaida, išskleidžia jį tarsi palapinę gyvenimui.
Izaijo 4 : 5
5 virš viso Siono kalno ir jo sueigų vietos dieną VIEŠPATS sukurs debesį ir dūmus, o nakčia — ugnies liepsnų žėrėjimą. Iš tikro jo šlovė
Pradžios 1 : 2
2 O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir dvasia[1] iš Dievo dvelkė viršum vandenų.
Pradžios 1 : 26
26 Tuomet Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jis ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!“
Pradžios 1 : 14
14 Dievas tarė: „Tebūna šviesuliai dangaus skliaute dienai nuo nakties atskirti! Teženklina jie metų laikus, dienas ir metus,
Psalmynas 90 : 4
4 Juk tūkstantis metų tau lyg viena diena, lyg vakarykštė diena, jau praėjusi, lyg viena nakties sargyba.
Izaijo 46 : 10
10 Apreiškiu pabaigą nuo pat pradžios, iš anksto paskelbiu, kas dar įvyks. Tariu: „Mano užmojis bus įvykdytas!“ Aš įvykdysiu visa, kas sumanyta.
Romiečiams 3 : 1 – 33
1 Koks tada pranašumas būti žydu arba kokia nauda iš apipjaustymo?!
2 Visokeriopas! Pirmiausia tas, kad jiems buvo patikėti Dievo žodžiai.
3 O jei kai kurie tapo neištikimi? Ar jų neištikimybė panaikins Dievo ištikimybę?
4 Nieku būdu! Dievas išlieka tiesakalbis, o kiekvienas žmogus — melagis, kaip parašyta: Kad tavo žodžiai būtų pripažinti teisūs, ir laimėtum, kai esi teisiamas.
5 Jei mūsų neteisumas iškelia Dievo teisumą, ką gi sakysime?! Gal Dievas neteisus, rūsčiai bausdamas?! Kalbu, kaip žmonėms įprasta.
6 Nieku būdu! Kaip tada Dievas galėtų teisti pasaulį?!
7 Bet jeigu Dievo tiesa per mano melagystę tik skaidriau nušvito jo garbei, tai kam dar teisti mane kaip nusidėjėlį?!
8 Gal jau imkime ir darykime bloga, kad išeitų gera, kaip esame šmeižiami ir kaip kai kurie sako mus skelbiant?! Šitokie tikrai smerktini.
9 Tai ką gi? Ar mes turime pirmenybę?! Visai ne! Juk jau esame apkaltinę ir žydus, ir pagonis, kad visi yra nuodėmės pavergti,
10 kaip parašyta: Nėra teisaus, nėra nė vieno.
11 Nėra išmanančio, nėra kas Dievo ieškotų.
12 Visi nuklydo, visi nuėjo vėjais; nėra kas darytų gera, nėra nė vieno!
13 Jų gerklė — atviras kapas; savo liežuviais klastas jie raizgė, gyvačių nuodai jų lūpose.
14 Jų burna pilna keiksmų ir kartumo,
15 jų kojos eiklios kraują pralieti,
16 jų keliais skuba griovimas ir skurdas.
17 Jie nepažino taikos kelio,
18 ir jiems prieš akis nestovi Dievo baimė.
19 O mes žinome, jog tai, ką sako Įstatymas, jis sako tiems, kurie pavaldūs Įstatymui, kad visos burnos užsičiauptų ir visas pasaulis pasirodytų kaltas prieš Dievą,
20 nes Įstatymo darbais jo akivaizdoje nebus nuteisintas nė vienas žmogus. Per Įstatymą tik pažįstame nuodėmę.
21 Bet dabar be Įstatymo pasireiškė Dievo teisumas, paliudytas Įstatymo ir Pranašų.
22 Tai Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems tikintiesiems. Nėra jokio skirtumo,
23 nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės,
24 o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo.
25 Dievas jį paskyrė permaldavimo auka, jo kraujo galia veikiančia per tikėjimą. Jis norėjo parodyti savo teisingumą tuo, kad nenubaudė už nuodėmes, padarytas anksčiau,
26 dieviškojo kantrumo laikais, ir norėjo parodyti savo teisingumą dabarties metu, pasirodydamas esąs teisus ir nuteisinantis tą, kuris tiki Jėzų.
27 Kur tada pagrindas girtis? Jis atmestas. Kokiu įstatymu? Darbų? Ne, tikėjimo įstatymu.
28 Mes įsitikinę, kad žmogus nuteisinamas tikėjimu, be Įstatymo darbų.
29 Argi Dievas — tiktai žydų Dievas? Ar jis nėra ir pagonių?! Taip, ir pagonių,
30 nes tėra vienas Dievas, kuris per tikėjimą nuteisins apipjaustytus žydus ir per tikėjimą nuteisins neapipjaustytus pagonis.
31 O gal tikėjimu mes panaikiname Įstatymą? Nieku būdu! Priešingai, mes Įstatymą patvirtiname.
Jobo 26 : 7
7 Dievas išskleidžia šiaurinį skliautą virš tuštumos, pakabina žemę ant nieko.
Leave a Reply