Tai yra Biblijos eilutės, apie kurias kalbama ufos
Zacharijo 5 : 1 – 2
1 Vėl pakėliau akis ir regėjau skraidantį ritinį.
2 ‘Ką matai?’ — paklausė jis. Atsakiau: ‘Matau skraidantį ritinį! Jo ilgis dvidešimt uolekčių ir plotis dešimt uolekčių’.
Ezechielio 1 : 1 – 28
1 Trisdešimtų metų ketvirto mėnesio penktąją dieną, man esant tarp tremtinių prie Kebaro upės, atsivėrė dangus, ir aš mačiau regėjimus iš Dievo.
2 Penktą dieną, — tai buvo penkti karaliaus Jehojachino tremties metai —
3 VIEŠPATIES žodis pasiekė Būzio sūnų kunigą Ezechielį prie Kebaro upės chaldėjų krašte. Ten pasiekė jį VIEŠPATIES ranka.
4 Pakėliau akis, ir štai iš šiaurės, pašvaistės apsuptas, su žaibuojančia ugnimi artėjo viesulas, didžiulis debesis, kurio viduryje ugnies šerdyje spindėjo lyg gintaras.
5 Jos viduryje rodėsi esą keturi gyvūnai. Jie buvo panašūs į žmones,
6 bet kiekvienas turėjo keturis veidus ir keturis sparnus.
7 Jų kojos buvo tiesios, o kojų pėdos tarsi veršio nagos; jos žibėjo, kaip žiba šveistas žalvaris.
8 Po jų sparnais į keturias puses kyšojo žmogaus rankos. Visi keturi gyvūnai turėjo veidus ir sparnus.
9 Jų sparnai lietė vienas kitą. Eidami jie nesigręžiojo, kiekvienas gyvūnas ėjo tiesiai į priekį.
10 Jų veidų išvaizda buvo tokia: visi keturi turėjo žmogaus veidą, liūto veidą dešinėje, jaučio veidą kairėje ir erelio veidą.
11 Tokie buvo jų veidai. Kiekvienas gyvūnas turėjo du sparnus, taip išskleistus aukštyn, kad jie lietė kaimyno sparnus, o kiti du sparnai dengė jų kūnus.
12 Kiekvienas ėjo tiesiai į priekį, jie ėjo, kur tik dvasia norėjo, ir eidami nesigręžiojo.
13 Taigi tokia buvo gyvūnų išvaizda. Tarp gyvūnų buvo kažkas, kas atrodė kaip ugnyje degančios anglys, kaip deglai, švysčiojantys pirmyn ir atgal tarp gyvūnų. Ugnis spindėjo žėrėdama, iš ugnies plyksėjo žaibai.
14 Gyvūnai švytravo priekin ir atgal kaip žaibai.
15 Įsistebėjęs į gyvūnus pamačiau po ratą, liečiantį žemę prie kiekvieno keturveidžio gyvūno.
16 Ratai žėrėjo tarsi būtų padaryti iš chrizolito. Visi keturi buvo to pat pavidalo: iš išvaizdos ir sąrangos atrodė, tartum ratas būtų buvęs rato viduje.
17 Ėmę riedėti, jie riedėdavo bet kuria iš keturių krypčių ir riedėdami nesigręžiodavo.
18 Jų skrytys buvo aukštos ir kėlė baimę, nes visų keturių skrytys aplink buvo pilnos akių.
19 Gyvūnams pajudėjus į priekį ratai riedėdavo greta jų; gyvūnams pakilus nuo žemės ratai pakildavo drauge su jais.
20 Kur tik dvasia eidavo, ten eidavo ir jie, ir ratai riedėdavo drauge su jais, nes ratuose buvo gyvūnų dvasia.
21 Gyvūnams einant riedėdavo ir ratai, gyvūnams sustojus sustodavo ir ratai. Kai gyvūnai pakildavo nuo žemės, drauge su jais pakildavo ir ratai, nes ratuose buvo gyvūnų dvasia.
22 Viršum gyvūnų galvų buvo lyg dangaus skliautas, lyg baimę kelianti krištolo pašvaistė, išskleista viršum galvų.
23 Jų sparnai buvo ištiesti po skliautu sparnas į sparną. Kiekvienas jų dengė savo kūną dviem sparnais.
24 Jiems judant girdėjau jų sparnų plazdenimą kaip galingų vandenų ošimą, kaip Galingojo balsą, kaip ūžesį karo stovykloje. Sustoję jie nuleisdavo savo sparnus.
25 Ir nuo viršaus dangaus skliauto, buvusio virš jų galvų, pasigirdo balsas. Ramiai stovėdami jie nuleisdavo savo sparnus.
26 Viršum dangaus skliauto, kuris buvo virš jų galvų, buvo matyti lyg sosto pavidalas, panašus į safyrą. Aukštai viršum sosto pavidalo sėdėjo į žmogų panaši būtybė.
27 Aukščiau to, kas atrodė kaip jo juosmuo, regėjau spindesį kaip gintaro, kaip žėrinčios ugnies. O žemiau to, kas atrodė kaip jo juosmuo, regėjau tartum ugnį su blizgančia pašvaiste aplink.
28 Kaip vaivorykštė, pasirodanti lietaus dieną debesyse, buvo jį gaubianti pašvaistė. Tai buvo VIEŠPATIES šlovės panašumo reginys. Pamatęs parpuoliau veidu žemėn ir išgirdau kalbant.
2 Tesalonikiečiams 2 : 9
9 Ano Nedorėlio[1] atėjimą dėl šėtono įtakos lydės įvairūs galingi darbai, ženklai ir netikri stebuklai
Efeziečiams 6 : 12
12 Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose.
Pradžios 6 : 1 – 22
1 Kai žemėje žmonių pradėjo daugėti ir jiems gimė dukterų,
2 dangiškosios būtybės[7] žiūrėjo į jas, matė, kokios jos gražios ir ėmė iš jų sau žmonomis tas, kurios patiko.
3 Tuomet VIEŠPATS tarė: „Mano Dvasia nepasiliks amžinai žmoguje, nes jis yra ir kūnas. Tetrunka jų dienos šimtą dvidešimt metų“.
4 Tomis dienomis, kaip ir vėliau, kai dangiškosios būtybės[8] susijungė su žmonių dukterimis, žemėje pasirodė milžinai. Jie buvo senovės galiūnai, garsūs vyrai.
5 VIEŠPATS matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta.
6 Ir VIEŠPATS gailėjosi sukūręs žmogų žemėje, ir jam gėlė širdį.
7 VIEŠPATS tarė: „Nušluosiu nuo žemės paviršiaus žmones, kuriuos sukūriau, žmones drauge su gyvuliais, ropliais ir padangių paukščiais, nes gailiuosi juos padaręs“.
8 Bet Nojus rado malonę Dievo akyse.
9 Štai Nojaus palikuonys. Nojus buvo teisus vyras, savo kartoje be dėmės, nes ėjo su Dievu.
10 Nojui gimė trys sūnūs: Semas, Chamas ir Jafetas.
11 Betgi Dievo akyse žemė buvo pagedusi ir pilna smurto.
12 Dievas matė, kad žemė buvo pagedusi, nes visi žmonės buvo sudarkę savo kelius žemėje.
13 Tuomet Dievas tarė Nojui: „Nusprendžiau padaryti galą visiems mirtingiesiems, nes per juos žemė prisipildė smurto; štai sunaikinsiu juos drauge su žeme.
14 Statykis laivą iš gofero medžių, padaryk laive pertvaras ir apglaistyk iš vidaus ir iš lauko derva.
15 Šitokį jį padirbsi: laivo ilgis bus trys šimtai uolekčių, plotis penkiasdešimt uolekčių ir aukštis trisdešimt uolekčių.
16 Padaryk stoglangį ir užbaik laivą viena uolektimi viršum jo. Įtaisyk laivo šone angą ir pastatyk laivą su žemutiniu, antru ir trečiu aukštu.
17 Užliesiu tvano vandenimis žemę po dangumi sunaikinti visiems mirtingiesiems, turintiems gyvybės alsavimą. Visa, kas žemėje, pražus.
18 Bet su tavimi sudarysiu sandorą. Tu, tavo sūnūs, žmona ir sūnų žmonos įlipsite į laivą.
19 O iš visų gyvūnų, visų gyvų būtybių, įlaipink į laivą po du — patiną ir patelę, kad jie išliktų gyvi drauge su tavimi.
20 Iš paukščių pagal jų rūšį, gyvulių pagal jų rūšį, visų žemės roplių pagal jų rūšį, — iš visų po du įlips su tavimi, kad išliktų gyvi.
21 Taip pat apsirūpink įvairiu maistu, tinkamu valgyti, ir pasikrauk, kad būtų maisto atsargų tau ir jiems“.
22 Nojus tai padarė. Kaip Dievas buvo jam įsakęs, taip jis ir padarė.
Pradžios 6 : 4
4 Tomis dienomis, kaip ir vėliau, kai dangiškosios būtybės[8] susijungė su žmonių dukterimis, žemėje pasirodė milžinai. Jie buvo senovės galiūnai, garsūs vyrai.
2 Karalių 2 : 11
11 Jiems einant toliau ir besikalbant, staiga juodu perskyrė ugnies vežimas ir ugningi žirgai. Elijas pakilo viesulu į dangų.
Zacharijo 5 : 1
1 Vėl pakėliau akis ir regėjau skraidantį ritinį.
Išėjimo 13 : 21
21 Dieną VIEŠPATS, rodydamas kelią, ėjo pirma jų debesies stulpu, o naktį — ugnies stulpu, teikdamas šviesos, kad jie galėtų keliauti dieną ir naktį.
Apaštalų darbų 17 : 26
26 Iš vienos šaknies jis išvedė visą žmonių giminę, kuri gyvena visoje žemėje. Tai jis nustatė aprėžtus laikus ir apsigyvenimo ribas,
Leave a Reply